Motinos pienas turi daug įvairių medžiagų, saugančių kūdikio sveikatą, ir net gyvų ląstelių, galinčių naikinti ligų sukėlėjus.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikį. Deja, dauguma vaikų mūsų šalyje yra nujunkomi per anksti: 6 mėnesių amžiaus dar žindomi tik maždaug trečdalis visų kūdikių, vienerių metų amžiaus – vos dešimt procentų.
Trumpo žindymo priežastys
Būna mamų, nustojusių žindyti, nes to daryti nebenorėjo, nes susirgo ir turėjo gerti vaistus, turėjo grįžti į darbą… Tačiau dauguma sako: „Pritrūkau pieno“.
Pieno trūkumo priežasčių būna įvairių – tikrų ir išsigalvotų. Pavyzdžiui, anksčiau buvo liepiama kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį, labai retai – tik kas keturias valandas. Jeigu vaikelis išalkdavo ir imdavo verkti nesulaukęs nustatytos maitinimo valandos, dėl to buvo kaltinama „per mažai pieno turinti“ jo mama. O iš tikrųjų dauguma tokio amžiaus žindomų kūdikių paprastai išalksta daug greičiau. Tiesiog todėl, jog motinos pienas yra labai lengvai suvirškinamas, o naujagimis yra greičiausiai augantis žmogus ir, tą maisto porciją sparčiau įsisavinęs, nedelsdamas vėl prašo naujos.
Tai natūralu. Dažnai savo jauniklius žindo žmogbeždžionės, mūsų „artimiausios giminaitės“ gamtoje, taip pat ir „laukinių“ genčių moterys. Ten motinos pieno trūkumas – neregėtas, negirdėtas dalykas. Ir Lietuvoje prieš šimtą metų kalbų apie tai, jog motinoms neva „trūksta pieno“, niekas nebūtų laikęs rimtomis. Tiesa, pasitaikydavo nedaug motinų, kurios pačios nežindė. Tačiau tos „poniutės“ savo kūdikiams samdė žindyves, taigi krūties pieno ir jiems netrūko.
Krūtų dydis nesvarbus
Moterų krūtų dydį labiau nei liaukinio audinio kiekis, tai yra, pieną gaminančių ląstelių skaičius, lemia jungiančiojo ir riebalinio audinių (1 pav.) gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukų išsivystymas, taigi ir jų pajėgumas gaminti pieną, būna labai panašus.Nėštumo metu, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pasikeitimai ruošiantis būsimai pieno gamybai: jose beveik du kartus padidėjakraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.
Normaliai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikio žindymui tikriausiai būtų idealus pasirinkimas. Tačiau, jeigu ir pagimdžius Jūsų krūtys vis dar atrodytų nedidelės, labai nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikėlį. Taigi, jeigu vienos moters daugiau liaukinių ląstelių turinčios krūtys pajėgtų pagaminti ir sukaupti kur kas daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios, moters vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau.Arba… ilgiau. Juk pienas krūtyje gaminamas ne tik tarp maitinimų, bet ir paties žindymo metu, todėl ilgiau žįsdamas, kūdikis gaus ir naujojo, žindymo metu pasigaminusio, pieno. Pagaliau, jeigu kūdikis liks nepasisotinęs iš vienos krūties, alkį numalšinti jis galės žįsdamas antrąją, o po to galbūt dar kartą sugrįždamas prie pirmosios.
Pieno gamybą skatina hipofizio hormonas prolaktinas, kuris su krauju atnešamas į abi krūtis. Prolaktino išsiskyrimą stimuliuoja būtent nerviniai impulsai, kylantys spenelyje žindymo metu. Taigi kūdikiui žindant vieną krūtį, naujas pienas gaminasi ir joje, ir antrojoje krūtyje. Motinos pieno gamyba per visą parą labiau priklauso nuo kūdikio poreikio žįsti, negu nuo motinos krūtų galimybių pieną sukaupti.
„Paradoksas“: didelės krūtys – mažai pieno…
Daug mamų su didelėmis, netgi labai didelėmis krūtimis, man tvirtino turėjusios per mažai pieno, ir todėl galėjusios savo kūdikius pačios maitinti tik labai trumpai. Tikras paradoksas, ar ne? Žinoma, tai yra nesąmonė! Tačiau iš tos nesąmonės dažnai būdavo padaroma pati realiausia tikrovė.
Dėl kitokio trūkumo. Supratimo! Kitaip sakant – joms trūko žinių apie tai kas yra ir kas vyksta pagimdžiusių moterų krūtyse.
Taigi pirmiausia – kas yra krūtyse? Krūties viduje išsidėsčiusioje pieno liaukoje yra alveolės – lyg maži maišeliai su sienelėmis iš pieną gaminančių ląstelių; pieno latakėliai, pieno ančiai, tarsi talpyklėlės, į kurias susirenka latakėliais iš alveolių tekantis pienas. Distaliniai pieno ančių galai, praeidami pro spenelį, susiaurėja ir galop atsiveria spenelio gale. Dar krūtyje yra jungiamasis ir riebalinis audiniai, išsidėstę tarp pieno latakų ir sudarantys plonesnį ar storesnį sluoksnį tarp pieno liaukos ir odos.
Kas vyksta krūtyse, kūdikiui žindant?
Tuo metu, kai kūdikis žinda, jo liežuvis ir burna dirgina spenelio ir areolės nervines galūnėles. Iš jų impulsai nervais siunčiami į mamos smegenis su iškart dviem „prašymais“: kad pienas tekėtų krūtyje – būtų stumiamas iš alveolių į latakus ir iš latakų į ančius; kad būtų gaminamas naujas pienas. Iš smegenų tie kūdikio užsakymai perduodami į hipofizį, kuris išskirs daugiau ar mažiau, priklausomai nuo žindymo trukmės ir intensyvumo, hormonų oksitocino ir prolaktino, kurie, su krauju nunešti į krūtis, skatins ten jau pagaminto pieno išstūmimą iš pieno liaukų ir naujo pieną gamybą. Taigi, krūtį žįsdamas pats, kūdikis ne tik pasiima pieno ančiuose – talpyklėlėse – jau ten jo laukusį pieną, bet ir „pasikviečia“ giliau krūtyje (latakuose ir alveolėse) esantį pieną, o kartu ir „užsisako“ naujo pieno. Kuo energingiau ir ilgiau žinda – tuo daugiau pieno iš krūties gauna ir tuo daugiau naujo pieno užsisako kitam kartui.
Lengva suklysti
Kai šitų gamtos dėsnių nežinojusios mamos norėdavo išsiaiškinti, kiek turi pieno, jos bandydavo krūtis „išsimelžti“ rankomis. Iš esmės tai yra spaudžiantis-stumiantis krūties masažas, nukreiptas spenelio link. Jeigu krūtis didelė, ne tik dėl joje esančios pieno liaukos, bet ir dėl gausaus jungiančiojo ir riebalinio audinio bei storo šitų audinių sluoksnio tarp pieno liaukos ir odos, tai dirbtinis pieno išstūmimas iš krūties rankomis gali nebūti labai sėkmingas. Nes tuomet tiesioginis spaudžiantis pieną talpinančių ančių ir tuo labiau – latakų poveikis gali būti menkas, ir pieno taip gali pavykti išspausti gerokai ar net daug mažiau negu iš nedidelių „liesų“ krūtų, turinčių santykinai plonesnį jungiančiojo ir riebalinio audinio sluoksnį tarp pieno latakų ir odos. Štai todėl „išsimelžimu“ rankomis savo pieno kiekį tikrinusios dideles krūtis turinčios mamytės klaidingai nuspręsdavo, jog pieno turi per mažai, net mažiau už mamytes, kurių krūtys gerokai mažesnės („liesesnės“). Beje, ir daugelis „liesųjų“ irgi rankomis ištraukdavo mažiau savo pieno, negu buvo rašoma kūdikiui reikalingo pieno „normatyvuose“, ir taip pat nutardavo esančios „mažapienės“. Tada ir jos, nepasitikėdamos savo krūtimis, imdavo iš viso nebežindyti paties kūdikio, o tik ištraukinėdavo pieną rankomis, kad kiekvieną kartą sužinotų, kiek „turi“ savo pieno ir kiek kūdikiui reikia papildomai sugirdyti mišinio iki jam reikalingos maisto „normos“. Krūtyse pasilikęs pienas stabdydavo naujo pieno gamybą, ir taip motinos pieno išties vis mažėdavo, kol galop ir visai nebelikdavo.
„Prapuolė pienas“
Seniau žmonės sakydavo, jog nuo didelio išgąsčio, pykčio ar skausmo mamai gali dingti arba sugesti pienas. Išties tuo metu pienas iš krūtų niekur nedingsta ir jo kokybei bei sudėčiai nieko blogo nenutinka. Stresas gali stabdyti hormono oksitocino išsiskyrimą iš hipofizio, taigi – ir pieno tekėjimą krūtyje. Mamai gali atrodyti, jog jai „baigiasi pienas“. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas vėl pradės tekėti – „atsileis“, nes oksitociną išsiskirti skatins spenelio stimuliavimas. Pieno tekėjimo refleksas taip gali būti slopinamas, jeigu mama gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria, kritikuoja.
Verta įsidėmėti, jog motinos pieno gamybą iš tikrųjų stabdyti gali prie gimdos vidinės sienelės priaugusi placentos liekana, išskirdama savo hormonus. Taip pat estrogenų savo sudėtyje turintys geriamieji kontraceptikai, stipraus veikimo šlapimą išsiskirti skatinantys vaistai.
Kaip sužinoti?
Motinos pieno gamybos tikslas ir prasmė – aprūpinti geriausiu maistu augantį kūdikį. Todėl išties svarbiau žinoti, ne kiek pieno yra ar gali pasigaminti motinos krūtyse, o kiek pieno iš jų gauna vaikas.Tikras pieno trūkumas yra tada, kai jo nepakanka normaliai kūdikiui augti ir vystytis.
Jeigu kas nors Jums pasiūlys „pasitikrinti“ savo pieno kiekį, ištraukiant jį rankomis ar pientraukiu, Jūs jau žinote – tas žmogus tikrai mažai išmano.
Moters pieno liauka nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai „naujokei“ galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose, vadinamuose pieno ančiais. Bet ten sutelpa toli gražu ne visas pienas, kurį žįsdamas krūtį gauna kūdikis. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau.
Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būti „kontroliniai“ svėrimai. Tuomet pieno kiekis apskaičiuojamas pagal kūdikio svorio prieš ir po žindymo skirtumą. Tačiau taip sužinosite, kiek gramų maisto jūsų kūdikis gavo tik būtent tą kartą.Kiekvieno žindymo metu vaikas suvalgo skirtingą pieno kiekį, priklausomai ne tik nuo jo apetito tuo metu, bet ir nuo motinos nuotaikos bei daugelio kitų aplinkybių. Mokslininkai yra apskaičiavę, jog, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu.Tačiau ar vargsite dieną ir naktį „kontroliuodama“ savo kūdikį, sverdama prieš ir po kiekvieno žindymo, kad sužinotumėte visų maitinimų metu vaiko iš krūties gauto pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų… Tikrai neverta!
Geresni būdai
Tačiau tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite suskaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką pieno gavo pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negeria jokių kitų skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų. Jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi, ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 procentų sudaro vanduo) kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas darosi labiau koncentruotas: tamsesnis negu įprastai ir aštriau kvepia.
Nepulkite neviltin, jeigu Jūsų vaikelis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o jūsų draugės kūdikėlis – visą kilogramą.
Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Jei tik vaikas žvalus ir sveikas, pirmąjį pusmetį jam net 500 gramų per mėnesį gali užtekti, o antrąjį pusmetį – ir mažiau.Bet ir nerizikuokite spėliodama: jeigu nerimaujate, ar viskas gerai – tegu vaiko sveikatą ir vystymąsi įvertina jo gydytojas. Neabejoju, jog ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas kūdikio gaunamo maisto nepriteklius, jūs ne skubėsite kūdikiui girdyti mišinių, bet kartu ieškosite ir rasite vaiko neprivalgymo priežastį. Tuomet pasistengsite ją pašalinti ir visomis įmanomomis priemonėm sieksite to paties geriausio maisto – motinos pieno – pagausėjimo.
Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
„Mamos žurnalas“
