Noriu pasidalinti savo patirtimi, kaip po didžiulių nesėkmių vis dėlto išmaitinau sūnų viena krūtimi.
Mano žindymo istorija prasidėjo labai gražią birželio naktį, prieš trejus metus. Po gana ilgo gimdymo pagaliau susitikome su mūsų labai lauktu ir išsvajotu sūneliu.
***
Laimės buvo tiek daug, kad niekas kitas nerūpėjo, tik žiūrėti ir žiūrėti į savo stebuklą. Kai akušerė viską sutvarkiusi padavė man kūdikį ir liepė maitinti, aš atsitokėjau, kad mano vizija virto realybe ir kad tas stebuklas iš tikro mane pavertė mama. Turbūt turėčiau prieš tai pasakyti, kad pati esu medikė, baigusi medicinos universitetą, ir jau žinių „turėjau daugiau už kitas“.
Net nežinau kodėl – ar iš didelio žinojimo, ar iš nežinojimo, bet apie kūdikių maitinimą nėštumo metu nieko negalvojau, iš studijų laikų žinojau, kad tai yra gerai, kad reikia maitinti, bet tam specialiai nesiruošiau. Mano mama visada pasakojo, kad mūsų su broliu nemaitino, nes „neturėjo pieno“. Gal aš jau pasąmonėje buvau nusiteikusi, kad ir man taip bus. Kaip ir pridera medikams, perskaičiau daug gydytojams skirtų vadovėlių ir straipsnių, susipažinau su visomis gimdymo komplikacijomis ir vaikelių apsigimimais.
Maitinti man patiko, buvau tiesiog euforijoje. Buvo pasakyta, kad maitinti vaikelį reikia tiek, kiek jis nori. Aš sąžiningai taip ir dariau. Visą naktį iš laimės spurdėjo širdis, negalėjau užmigti, tai tik sujudėjus vaikeliui jį maitinau ir maitinau, manydama, kad jis vis nori valgyti. Ryte jau pradėjo skaudėti spenelius, parodžiau neonatologei, bet viskas buvo įvertinta kaip „normalu“.
Vakare skausmas pradėjo stiprėti, pasirodė kraujo. Turbūt dėl pogimdyminės euforijos, skausmą dar galėjau ištverti. Pradėjo sunkėti krūtys, sunku buvo net paeiti, bet ėjau, nes iš laimės širdis vis dar dainavo. Kitą rytą mano vaikelis atpylė krauju, labai išsigandau, parodžiau slaugytojai, pasakė, kad sūnus prisigėrė mano kraujo. Liepė teptis tepaliukais, tada aš apie juos pirmą kartą sužinojau, radau tarp dovanotų ligoninėje daiktelių. Jie man buvo atradimas, labai padėjo, kiek nurimau. Išeidama iš ligoninės užsidėjau liemenėlę – vėl buvo atradimas, nes įmobilizuotos krūtys daug mažiau skaudėjo, galėjau lengviau vaikščioti. Ligoninėje keletą kartų man bandė padėti paduoti krūtį teisingai, bet mano bėdų niekas nesureikšmino.
Ir štai mes namie. Maitinau tiek dažnai, kiek vaikelis nori. Po keleto dienų pradėjo kilti temperatūra, pradėjau darytis pikta, mintys apie maitinimą pradėjo atrodyti kaip košmaras, melsdavausi, kad vaikelis kuo ilgiau miegotų, kad tik nereikėtų maitinti. Padėtis darėsi be išeities. Skausmas buvo toks, kad pradėjusi maitinti įsikąsdavau rankšluostį, ašaros iš skausmo byrėdavo ant mano kūdikėlio. Bet maitinau toliau. Persipildžius krūtims, pakilus temperatūrai nubėgau pas savo ginekologę, tai ji net negalėjo patikėti, kad aš su tokiais speneliais, „gyvomis žaizdomis“, maitinu. Davė patarimų, liepė vėl pasirodyti, jei nepraeis.
Grįžusi nusprendžiau, kad taip nebegali tęstis, nes iki depresijos nebetoli. Sėdau ir perskaičiau visą turėtą literatūrą apie maitinimą krūtimi ir tiek atradau sau naujo!
Prisitaikiau ir pradėjau „veikti“. Susidariau grafiką, kada maitinsiu, o toliau reikėjo leisti gyti speneliams. Maitinau kas keturias valandas, griežtai, o kad vaikelis dažniau nenorėtų, kitą laiką leisdavome lauke. Laimė, kad buvo vasara, labai šilta, tai mes su mažyliu pareidavome namo tik „pavalgyti“.
Labai nustebau, kad per pirmą mėnesį mano vaikelis priaugo beveik pusantro kilogramo. Tai buvo stimulas man tęsti maitinimą, supratau, kad mano kančios nėra beprasmės. Maždaug per antrą mėnesį padėtis pradėjo gerėti, sugijo speneliai, tačiau pieno beliko tik vienoje krūtyje. Viena buvo ypač pažeista, gijo su randais ir pienelio nebeliko. Ilgai bandžiau pirmą duoti nesveikąją krūtį, bet vaikelis tik susinervindavo, sunku būdavo paskui maitinti sveikąja. Nusprendžiau nebevargti, maitinti viena krūtimi. Ir maitinau, sėkmingai, vaikelis puikiai augo.
Vienuolikos mėnesių pradėjo vaikščioti ir beveik tą pačią dieną pats atsisakė krūties, bandžiau dar duoti, bet vaikinas buvo apsisprendęs, teko baigti.
Šiuo metu, po trejų metų pertraukos, auginu 5 mėnesių dukrytę. Važiuodama gimdyti žinojau, kad bus kaip lemta būti, gimdysiu, stengsiuosi kiek nuo manęs priklauso. O mano krepšys buvo užpildytas visomis reikalingiausiomis priemonėmis maitinimui krūtimi. Kad maitinsiu, abejonių nebuvo, visos įgytos žinios dar buvo „labai gyvos“.
Vos tik padavė gimusią dukrytę maitinti, pati padaviau krūtį, pasakiau, kad žinau „geriau“, akušerei patikrinus abejonių neliko, dukrytė puikiai traukė, buvome abi laimingos. Šiuo metu dukrytė tebevalgo tik mano pienelį, svoris auga labai gerai, yra linksmutė ir sveikutė. Maitinu iš abiejų krūtų, atsigavo pažeistoji, man net atrodo, kad joje daugiau pieno ir mažylė iš jos smagiau valgo. Speneliai pirmomis dienomis buvo vos paraudę, jokių skausmų, jokių kančių, tik begalinis malonumas, laimė ir didelis patogumas, nes „virtuvė visur ir visada kartu, produktas šviežias“, daug keliaujame ir dėl dukrytės jokių rūpesčių nėra.
Gal kas perskaitęs mano istoriją ir nesupras, kodėl aš taip „kankinausi“, šventąja už tai nepaskelbs.
Žinojau, kad yra antspeniai (gyvenu provincijoje ir jų čia tada nebuvo), su pientraukiu labai mažai nusitraukė, o veikti reikėjo greitai, vaikelis nelaukė, kada mama ką nors sugalvos, prašė valgyti.
Aišku, apie mišinius galvojau, kasdien, per kiekvieną maitinimą, bet nepirkau, neturėjau nė vieno pakelio. Labai palaikė vyras, labai norėjo, kad maitinčiau pati, vis kentėjome „iki rytojaus“. Esu laiminga, kad nepasidaviau, baigiau tokį „universitetą“, kuriame įgytos žinios, manau, niekada neišblės. Ir mano istorija tik įrodo, kad nesvarbu, ar esi išsilavinusi, nebe tokia jauna ir labai protinga save laikanti moteris, ar jaunutė mergaitė, ką tik pradėjusi gyventi, į motinystės universitetą įstojame visos kartu, tomis pačiomis sąlygomis ir visko pradedame mokytis nuo pat pradžių.
Mama Sonata
„Mamos žurnalas“
