Niekas nedirba be reikalo
Jau nėštumo metu mama ruošiasi gimsiančio vaikelio maitinimui. Krūtyse intensyviai auga ir vystosi liaukinis audinys (latakėliai ir alveolės), o artėjant gimdymui jose jau būna ir pirmojo naujagimio maisto – priešpienio – atsargų. Pieno gamyba ir tekėjimas iš krūties vadinami laktacija. Pagimdžius motinos pienas gaminamas pagal „paklausos ir pasiūlos“ dėsnį. Jeigu kūdikis sveikas ir aktyviai žinda kada nori – pieno bus tiek, kiek jam reikia. Tačiau moterų „pieno fabrikėliai“ nedirba be reikalo, jeigu jose anksčiau pagamintas pienas nepanaudojamas – nepašalinamas iš krūtų. Retinant ir trumpinant kūdikio žindymus, pieno motinos krūtyse pasigamins vis mažiau, o visai nustojus žindyti – užges ir naujo pieno gamyba. Palaipsniui vyks pieno liaukų involiucija: alveolės ir latakėliai subliūkš ir susitrauks – „išeis atostogų“.
Jeigu tas poilsis pelnytas – kūdikis žindytas ilgai ir gali toliau sveikas augti be motinos pieno – viskas gerai.
Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi žmonijos patirtimi ir mokslininkų išmintimi, rekomenduoja pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitinti vien tik motinos pienu ir vėliau žindymą tęsti, duodant tinkamą papildomą maistą, iki dvejų metų ir ilgiau. Deja, daug mamų nustoja žindyti savo vaikelius jau pirmais mėnesiais, savaitėmis ar net dienomis. Ne visiems kūdikiams ir ne visoms mamytėms tai baigiasi laimingai.
Bėdos dėl skubos
Per anksti pradėtas dirbtinis maitinimas kūdikiui gresia alergija, virškinimo sutrikimais. Negaudamas motinos pieno, mažylis praranda jo teikiamą imuninę apsaugą ir atsparumą infekcijoms. Dėl žindymo atsiradusio glaudaus ryšio su motina netektis pakerta (neretai visam gyvenimui) mažojo žmogaus saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, trikdo jo emocinį ir psichinį vystymąsi, gebėjimą harmoningai bendrauti su artimiausiais žmonėmis ir pasauliu. Kuo anksčiau kūdikis nujunkomas nuo krūties, tuo skaudesnės pasekmės jo ir mamos sveikatai. Ypač kenčia nebežindomas naujagimis ir neseniai pagimdžiusi moteris. Ją dažniau kamuoja pogimdyminė depresija, vangiai susitraukdama ilgiau ir gausiau kraujuoja bei vėliau į pirmykštę būseną grįžta gimda. Nežindančiai motinai greičiau atsiranda mėnesinės (ir vėl kraujavimas) ir naujo nėštumo tikimybė tuomet, kai dar labai reikalingas poilsis ir organizmo sustiprėjimas po buvusio. Trumpai žindžiusios moterys daugiau rizikuoja susirgti krūtų vėžiu ir osteoporoze būdamos vyresnės.
Sugrįžti galima
Laimei, atostogos – tai būsena, iš kurios, esant reikalui, sugrįžtama. Ir moteris, kuri jau buvo nustojusi žindyti, gali atnaujinti savo pieno gamybą savam ar įvaikintam kūdikiui maitinti. Tai vadinama relaktacija. Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, kai vaikas buvo per anksti nujunkytas dėl mamos ligos. Žindymo atnaujinimas – tai ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimų. Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena motina, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi. Tikriausiai pati svarbiausia sėkmės sąlyga ir yra pačios mamos noras tai padaryti.
Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas. Nežindymo „atostogoms“ užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybą atnaujinti taptų sunkiau, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl „užauginti“. Beje, ir tai įmanoma. Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet gali ir stimuliuoti pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi. Relaktacijos metu iš esmės yra įvykdomos dvi užduotys: atnaujinama pieno gamyba moters krūtyse ir kūdikis vėl išmokomas žįsti.
Dviejų reikalas
Abu laktacijos procesai – pieno gamyba ir jo tekėjimas iš krūties – natūraliai vyksta vienu metu. Pieno gamybą kūdikis skatina žįsdamas krūtį, o žinda jis todėl, kad taip darydamas randa krūtyje jau esantį pieną. Taigi, kad ir kaip svarbus yra mamos noras, relaktacijos sėkmei vien tik to neužteks. Antrasis veiksmo dalyvis taip pat turėtų būti suinteresuotas.
Neretai šitaip ir atsitinka: jau kurį laiką nebežindytas mažylis savo burna prie krūties iškart priglunda taip meistriškai, lyg jokios pertraukos nė nebuvę. Motinos pieno gamyba atsinaujina greičiau, jei pertrauka buvo trumpesnė, bet tai dar priklauso ir nuo kūdikio amžiaus. Pirmų savaičių naujagimiai gerai žįsti vėl išmoksta greičiau negu kelių mėnesių amžiaus „senukai“.
Beje, relaktacija įmanoma ir tuomet, kai kūdikis gerokai vyresnis, ypač jei jis žinda noriai ir energingai. Deja, daugelis iš buteliuko per čiulptuką gerti įpratusių kūdikių nebenori imti krūties, net jeigu joje jau atsirado pieno. Jie nebežino, ką reikia daryti prie krūties, ir, sugriebę tik spenelį, bando siurbti pieną lyg iš guminio čiulptuko, taip žalodami švelnią spenelio odą, arba jo išvis neima į burną kaip atprasto ir nebepažįstamo dalyko.
Žingsneliai į sėkmę
Pasiryžusiai atnaujinti žindymą mamai prireiks kantrybės, išmanymo ir… artimųjų paramos – ne tik pritarti bei moraliniu palaikyti, bet ir išvaduoti nuo daugelio buities rūpesčių. Pradedant relaktaciją, pirmiausia svarbu užtikrinti glaudų mamos ir kūdikio ryšį. Tai galima pasiekti nešiojant vaikelį ant rankų ir miegant kartu su juo naktį. Nešiojimui palengvinti pravartu turėti nešynę. Kūdikiui irgi reikia padėti priprasti prie pasikeitimų, juk mama, pratindama mažylį prie krūties, griauna jo įprastą pasaulį, kur nuraminama tuštuku ir valgoma per guminę „mamą“. Dabar visa tai išnyks iš mažylio gyvenimo ir turi atsirasti tiktai krūtis – ir nusiraminti, ir pavalgyti.
Pergalės link gali tekti paėjėti ir kompromisų takeliu… Pavyzdžiui, kad mažylis kategoriškai nenusisuktų nuo mamos spenelio, pabandykite jį patepti kūdikiui įprastu mišiniu. Greičiausiai mišinuko valgymo, bent kaip dalies kūdikio gaunamo maisto, nebus galima išvengti relaktacijos pradžioje, kol pieno gamyba mamos krūtyse dar nepakankamai „įsiūbuota“. Pieno mamos krūtyse vėl pradės rastis, jeigu jo bus prašoma. Tai galima padaryti dviem būdais – kūdikiui dažnai žindant krūtį arba pačiai mamai dirginant spenelius masažu ir ištraukiant pieną iš krūtų dirbtinai – rankomis arba pientraukiu. Kol pieno ims gamintis tiek, kad vaikeliui užtektų, papildomai vis mažinant porciją dar šiek tiek laiko – savaitę ar dvi – teks duoti ir mišinėlio, tačiau geriau ne iš čiulptuko, bet šaukšteliu arba iš puodelio, o dar geriau – pasinaudojant žindymo papildikliu.
Geras prietaisas
Alkanas kūdikis, keletą kartų pažindęs „tuščią“ krūtį, bet mažai ką arba nieko neištraukęs, gali nusivilti ir atsisakyti ilgiau prie jos likti – ypač jeigu jau yra pripratęs čiulpti iš buteliuko. Specialus prietaisas – žindymo papildiklis – suteikia unikalią galimybę žindyti kūdikį iš nepakankamai gausiai laktuojančios krūties. Jis užtikrina, kad kūdikis gautų papildomo maisto tuomet, kai, prigludęs prie krūties, mokosi žįsti. Kartu kūdikis savo burna liesdamas spenelį stimuliuoja nervinius receptorius gana ilgą laiką, kad paskatintų naujo pieno gamybą.
Papildiklis (pardavėjai dar vadina „papildoma maitinimo sistema“) susideda iš rezervuaro (maišelio, buteliuko ar puodelio) ir nuo jo krūties link einančio elastingo vamzdelio, kuriuo maistas atiteka į kūdikio burną. Tas vamzdelis turėtų būti gana plonas, kad netrukdytų žindyti ir kad šalia jo neliktų tarpelio orui praeiti. Be to, kad neslankiotų, šį vamzdelį prie krūties odos galima pritvirtinti pleistro juostele. Vamzdelio galas turėtų būti greta spenelio viršūnės.
Kaip papildas geriausiai tinka dirbtinai ištrauktas moters pienas ar adaptuotas mišinys. Jo kiekis reguliuojamas taip, kad krūtis būtų stimuliuojama tol, kol kūdikis pasisotins ir bus patenkintas. Iš pradžių papildo į rezervuarą įpilama tiek, kiek maisto kūdikis iki šiol buvo įpratęs suvalgyti. Vėliau, kai motinos pieno atsiranda ir ima gausėti, kūdikis palaipsniui atpratinamas nuo papildo, vis mažiau jo įpilant į rezervuarą. Per papildiklį kūdikis turėtų gauti maisto pakankamai, kad nebadautų ir kad būtų skatinamas ilgiau, aktyviau ir dažniau žįsti.
Padės ir prigimtis
Žindymas yra natūralus procesas, užprogramuotas žmogaus genuose. Kiekvienas kūdikis jau įsčiose pasąmoningai laukia, kada jis galės priglusti prie motinos krūties. Ir net jeigu po gimimo viskas įvyksta ne taip, kaip turėtų būti, ir mažylis maitinamas iš buteliuko, tas galimybės žįsti laukimas vis tiek lieka ir „rusena“ jo pasąmonėje kaip dar neįgyvendintas. Taigi priglaudus kūdikį prie krūties nesąmoningos (mieguistos) būsenos, galima pažadinti jo prigimtą norą žįsti mamos krūtį. Todėl daugeliui mamų pavyksta atnaujinti žindymą naktį, kai vaikelis dar ne visai pabudęs. Galima bandyti speneliu liesti ir miegančio kūdikio burną. Galbūt motinos kvapas išprovokuos įgimtąjį žindymo poreikį primenantį sapną. Beje, galima pabandyti mažylį glausti prie krūties ir dienos miegelių metu.
Kai pienas „sugrįžta“
Iš pradžių, kol krūtyse pieno pasigamina dar nedaug, kūdikį glausti prie krūties reikėtų kuo dažniau, maždaug kas pusantros valandos ir paeiliui prie abiejų krūtų vieno maitinimo metu, kad laktacijos stimuliavimas būtų veiksmingesnis. O pieno gerokai pagausėjus, reikėtų kuo ilgiau žindyti iš vienos krūties, kad kūdikis iš jos gautų visą pieną – ir pradinį liesesnįjį, ir riebesnįjį galinį. Laktacijai įsisiūbavus, žindomas kūdikis vis geriau pasisotina, ir jo maitinimai pagal poreikį darosi retesni.
Pasitaiko, kad atnaujinus žindymą nepavyksta pasiekti kūdikį visiškai patenkinančios motinos pieno gausos. Tokiu atveju mažylis bus maitinamas mišriai. Tai reiškia, jog iki šešių mėnesių amžiaus kūdikis gaus ir mišinio. Paskui mišinį palaipsniui išstums kitoks papildomas maistas – daržovių ir kruopų košės, mėsa ir kiti produktai, o žindymas bus tęsiamas tol, kol to norės mama ir vaikas.
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, Knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai