Mama Alvilė Rimaitė moko mus gaminti naminį jogurtą, ledus, duoną, limonadą, vaistus nuo kosulio ir net ledinukus. Šį kartą išsikepkite naminės duonos.
Prisipažinsiu, buvo metas, kai idėja kepti duoną namuose man atrodė keistoka – juk parduotuvėse tokia jos įvairovė! Tačiau kai į šios įvairovės valgytojų gretas įsijungė ir mano mažasis Viliukas, galvoje pradėjo kirbėti mintys, jog šį kasdienį ir tokį svarbų valgį verta pabandyti iškepti pačiai. Ir štai jau porą metų mūsų mažoje virtuvėlėje išdidžiai įsitaisiusi tupi Ponia Duonkepė, o aš nepaliauju ja džiaugtis. Paprasčiau nebūna: subėrei produktus, o po kelių valandų ponia tau atiduoda šviežutėlį, karštą ir traškantį kepaliuką. Tačiau duonkepėje aš kepu tik mielinės tešlos gaminius, nes po daugelio bandymų įsitikinau: naminė duona su raugu – skaniausia iškepta orkaitėje. Ją gaminti tikrai nesudėtinga ir labai smagu.
Dviems normaliems arba vienam labai dideliam kepalui:
2/3 stiklinės avižinių dribsnių
2/3 stiklinės kviečių sėlenų arba sėlenėlių
2/3 stiklinės saulėgrąžų (galima maišytų su moliūgų sėklomis)
1/3 stiklinės linų sėmenų
1/3 stiklinės kmynų
100–180 g cukraus
2–3 arbatiniai šaukšteliai druskos
1 kg miltų (gali būti įvairiu santykiu, aš dedu 1/3 paprastų, aukščiausios rūšies kvietinių miltų (550 D ar pan.), 1/3 rupių kvietinių miltų ir 1/3 rupių ruginių miltų)
Raugo
Sezamo sėklų skardai pabarstyti
Gabalėlio sviesto skardai ištepti
Sausus produktus išmaišome, pilame 1 l šilto vandens, vėl išmaišome, dedame raugą ir dar kartą išmaišome. Tešla turi būti tiršta, bet maišoma šaukštu. Atidedame į stiklainį 3 šaukštus raugo kitam kartui. Skardą ištepame sviestu, pabarstome sezamo sėklomis ir sudedame tešlą. Uždengiame ją lininiu rankšluosčiu, kad neapdžiūtų paviršius ir įtaisome kuo šiltesnėje vietelėje kilti.Vasarą puikiai tiks saulėta palangė, žiemą – vieta ant radiatoriaus ar bent šalia jo. Kildiname 10–12 valandų. Aš tešlą paprastai pasiruošiu ryte ir kildinu iki vakaro. Pakilusią duonutę šauname į šaltą orkaitę, nustatome 200ºC karštį ir kepame apie 1 val. 15 min. Tik iškepusią apdengiame drėgnu lininiu rankšluosčiu, kad pluta suminkštėtų.
Belieka įkvėpti pilnus plaučius nepakartojamo duonos kvapo ir laukti, kol ji atauš.
Atidėtą raugą 24 valandas laikome šiltoje vietoje, vėliau – šaldytuve. Aš laikau stikliniame indelyje, pridengtą maistine plėvele, kurioje 4-5 šakutės dūriais prabadau skylutes. Duoną kepame kas 10-14 dienų (jei kepsite dažniau, ji bus prėskesnė, ne tokia maloniai rūgšti). Taip iškepta duona puikiai laikosi net kelias savaites.
Kur gauti raugo?
Paprasčiausias būdas – paprašyti iš duoną kepančių kolegių, draugių ar pan. Tačiau įmanoma pasigaminti ir patiems. Geriausia tai daryti vasarą, kai namuose daug šiltų, saulėtų vietų, ar bent šildymo sezono metu, kai raugą galima įtaisyti radiatoriaus draugijoje. Šiluma – būtina sąlyga raugo gamybai. Išbandžiusi keletą paprastų raugo gaminimo receptų ir patyrusi su jais pelėsiais tvoskiantį fiasko, pagaliau radau tą, kuris pavyko:
1 diena: stikliniame, verdančiu vandeniu perlietame inde 50 g rupių ruginių miltų (būtinai rupių, ne bet kokių) išmaišome su 50-100 ml šilto virinto vandens. Tešla turi būti tirštoka, kaip blynams. Indą įsukame į rankšluostį – paviršius bus uždengtas, tačiau rankšluosčio medžiaga leis raugui kvėpuoti. Paliekame šiltai – apie 24–29ºC temperatūroje maždaug 24 valandoms.
2 diena: maždaug pusę raugo išmetame, pridedame 50 g rupių ruginių miltų ir 50 ml šilto virinto vandens. Vėl paliekame 24 valandoms šiltai.
3 diena: kartojame 2 dienos veiksmus. Raugas jau bus kiek pakilęs, aiškiai užuosite salsvą kvapą.
4 diena: vėl kartojame 2 dienos veiksmus.
5 diena: raugas jau turėtų būti išrūgęs, pakilęs dvigubai, tolygiai prisipildęs mažų pūslelių. Kvapas turėtų būti šviežias ir malonus, skonis – vidutinio rūgštumo. Jei taip nėra, dar bent dieną ar kelias kartojame 2 dienos veiksmus. Jei paviršiuje susidaro apdžiūvusi plutelė su trupučiu pelėsio, ją reikia atsargiai nuimti ir išmesti. Svarbu, kad pelėsis nepatektų į patį raugą.
Alvilė Rimaitė
„Mamos žurnalas“
