Sakoma, gražiausios gyvenimo gėlės – vaikai. Bet jei gyvenate nuosavame name ar savaitgaliais apsilankote sodyboje, norisi, kad gėlių būtų ir kitokių.
Taigi ką daryti, kad jos visada žydėtų, kai atliekamo laiko tiek nedaug? Kad kieme būtų galima pailsėti, atsipalaiduoti, o ne skubėti gelbėti liaunus ir nuleipusius gėlių daigelius? Kad daugiausia laiko būtų galima skirti savo asmeniniam žiedeliui? Kad nereikėtų baimintis, jog mažasis sodininkas džiaugsmingai ir lengvai neišravės ką tik pasodintų daigelių? Kad ant palangių pavasarį nereikėtų auginti tikrų uždelsto veikimo bombų – gėlių sodinukų?
Ogi pasidairykime po močiutės gėlių darželį. Daugiausia jame – visai nereiklių, atsparių, greitai ir paprastai besidauginančių gėlių.
Bijūnai – sodybos puošmena. Nors žydi trumpai, žiedai ypatingo grožio ir malonaus kvapo. Būna įvairių spalvų, dažniausi – vyšniniai, rausvi ir balti. Būna pilnavidurių ir tuščiavidurių, ankstyvųjų (žydi gegužės mėn.) ir ne (žydi birželio pabaigoje – liepos pradžioje). Žydėjimo laikotarpis – tik kelios savaitės, bet net ir nužydėję bijūnų krūmai, juos gražiai apkarpius, atrodo puošniai ir dekoratyviai.
Nereiklūs – užtenka kelis kartus per metus patręšti, kelis kartus apipurenti, o rugpjūčio mėn. viduryje labai gausiai palaistyti (laistant krūmui supilti beveik kibirą vandens), kad ateinančiais metais vėl gausiai žydėtų. Dauginami persodinant, išskirstant krūmą į kelis. Persodinti geriausia rugpjūčio viduryje, jei nespėjote – dar galima (bet ne taip gerai) anksti pavasarį. Sodinant šalia skirtingų spalvų krūmus, žiedų spalva įprastai išlieka nepakitusi. Prieš žiemą krūmai nukerpami, uždengti nereikia. Nepersodinti gali puikiai augti ir keliolika metų toje pačioje vietoje.
Flioksai – turbūt mažiausiai priežiūros reikalaujančios gėlės. Visiškai nereiklios. Būna įvairių spalvų.
Dauginami išskirstant krūmą į kelis arba sėklomis. Krūmą išskirstyti ir persodinti galima bet kuriuo metu. Sėklos labai smulkios, smulkesnės nei aguonos grūdelis. Todėl paprasčiau rinkti ne jas, o žydėjimo pabaigoje tiesiog prisiskinti žiedų ir juos išdžiovinus (tik neišbirinkite sėklyčių!) tiesiog įterpti į gruntą norimoje vietoje. Iš sėklų išdygę daigeliai būna liauni, pirmaisiais metais neaukšti ir paprastai dar nežydi, o antraisiais – suveši. Sodinant perskirstytą krūmą dalimis, žydi dar tais pačiais metais.
Pasodinus šalia skirtingų spalvų krūmus, per kelis metus žiedai gali pakeisti spalvą, todėl skirtingų spalvų flioksus sodinti geriausia pakankamu atstumo vienas nuo kito. Žydėjimas, priklausomai nuo vasaros, trunka nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Žiedai kvapnūs, ypač saulėtą dieną.
Nužydėjusius reikia nukirpti iki pat žemės, kitais metais išaugs nauji stiebai. Žiemai uždengti nereikia.
Jurginai – rudeninės gėlės. Būna pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių: balti, geltoni, rausvi, tamsiai violetiniai, skaisčiai raudoni, oranžiniai. Žiedai pilnaviduriai, pagal formą gali būti apvalūs kaip bumbulai, mažesni, sudaryti iš mažų apvalių arba piltuvėlio formos žiedlapių, arba dideli, iki 15 cm skersmens, sudaryti iš smailių žiedlapių.
Vienos rūšys nėra labai aukštos, kitos gali, priklausomai nuo auginimo sąlygų, užaugti didesnės už žmogų. Pražysta liepos mėn., gausiai žydi iki stiprių šalnų. Po šalnų 10 cm aukštyje nuo žemės stiebai nukerpami, krūmai iškasami ir žiemą laikomi rūsyje, kaip bulvės, teigiamoje temperatūroje.
Krūmus geriausia suskirstyti pagal spalvas ir pasižymėti, nes kitaip sodinant bus neįmanoma atskirti, kur kokia spalva. Kaip ir flioksai, šalia pasodinti skirtingų spalvų ar rūšių jurginai kartais gali pasikeisti (pvz., iš vienspalvių žiedų pasidaryti margažiedžiais arba įgauti kitokį atspalvį). Sodinami balandžio – gegužės mėn. tiesiai į lysves ar pievelę (galima ir taip). Prieš sodinant galima išskirstyti, galima sodinti ir neskirstytus, taip, kaip buvo iškasta. Jei pasitaiko pavasarinių šalnų ir stiebeliai nušąla, paprastai atauga iš naujo. Nereiklūs, kaip ir bijūnai. Gražiai atrodo patvoryje ar po langu (tada gražiai atrodo ir iš kambario pusės). Auga aukšti, todėl reikia pririšti ar paremti, kad negriūtų.
Viena jurginų rūšis įdomi tuo, kad gali žiemoti lauke – jų nereikia iškasti žiemai artėjant. Tokių galite pamatyti išsilaikiusių ir prie apleistų sodybų. Užauga ypač aukšti, žiedai nedideli, geltoni, žiedlapiai apvaliais kraštais (šiose nuotraukose nėra).
Ežiuolė – ne tik dėl grožio, bet ir visiems žinoma vaistažolė imunitetui stiprinti. Pavadinta taip tikriausiai todėl, kad žiedų viduriukas badosi ne prasčiau nei tikras ežys. Auga labai aukšta, kaip jurginai.
Žiedai gražūs, medingi, todėl gausiai lankomi bičių ir kitų vabzdžių. Šalia krūmo per kurį laiką prisiaugina „vaikų“, kuriuos bet kuriuo metu galima persisodinti į norimą vietą. Dauginama ir išskirstant krūmą į kelis. Nereikli. Prieš žiemą reikia nukirpti.
Raktažolės – ankstyvos pavasario gėlės, vėlyvą pavasarį pražysta dar sniegui neištirpus. Būna baltais, geltonais, vyšniniais ar violetiniais žiedais. Puikiai tinka gėlių darželio kraštams papuošti, nes visai nedidelės.
Dauginamos persodinant ir išskirstant vieną krūmelį į kelis. Atsparios lietuviškoms žiemoms ne visos raktažolių rūšys – gana lepios yra gėlių parduotuvėse pirktos; jas ir vasarą dažniau palaistyti reikia, ir kito pavasario ne visada sulaukia.
Gvazdikėliai puikiai tinka gėlių darželio pakraščiui papuošti.
Dauginasi sėklomis, kurių reikia prisirinkti rudenį, žiedams nužydėjus ir sėkloms pribrendus (galima ir po šalnų).
Išlieka daigios kelerius metus. Sėklos sėjamos tiesiai į gruntą anksti pavasarį. Galima taip ir palikti, galima pasisėti vienoje vietoje, o paskui daigelius persodinti į nuolatinę vietą, bet persodinus reikėtų kelias dienas daigelius palaistyti. Puikiai auga esant bet kokiam orui.
Spalvų gama – nuo ryškiai geltonos iki tamsiai oranžinės, žydi iki šalnų. Žiedų kvapas gana aštrus. Po šalnų reikėtų išrauti.
Nasturtų žiedų spalvos – kaip ir gvazdikėlių. Na o patys nasturtai daug kuo primena agurkus – auga ilgais vijokliniais stiebais, bijo šalnų. Todėl nasturtams reikia palikti daug erdvės, geriau sodinti gėlių lysvės pakrašty, kad galėtų „keliauti“ ant vejos, o jei per vidurį – numatyti vietą „lipimui“ aukštyn. Jei augs po kokiu nors krūmu, stiebai įsirangys gana aukštai.
Kaip ir gvazdikėliai, dauginami sėklomis, kurių reikia prisirinkti. Sodinti geriausia tiesiai į gruntą šalnoms pasibaigus, iš karto į nuolatinę auginimo vietą, nes nemėgsta būti persodinami. Sėklos apvalios, gana didelės (mažo lazdyno riešuto dydžio), auga iš žiedo sulipę, dažniausiai po tris, išdžiūvusios nukrenta ant žemės ir atsiskiria, paruduoja. Daigios išlieka kelerius metus.
Rudbekijos irgi nereiklios. Pražysta vasaros viduryje, žydi iki šalnų. Žiedai daugiausiai ryškiai geltoni, pereinantys į rudą ar oranžinę spalvą. Kaip ir ežiuolės, rudbekijos pačios prisisėja aplink save „vaikų“, kurie greitai užauga; juos persisodinti galima bet kada. Vidutinio aukščio. Žydi gausiai, iki stipresnių šalnų. Prieš žiemą nukerpamos.
Tai tiek apie paprastas ir nereiklias gėles. Visas jas geriausia įsigyti iš auginančių žmonių – tada būsite tikri, kad norima gėlių rūšis yra tinkama auginti mūsų kraštuose, kad sėkmingai peržiemos ir sulauks kito pavasario.
Sėkmės gėlių darželiuose ir auginant savo mažuosius žiedelius!
Rita Gasiukevičienė
