Sunkus apsisprendimas 1,5–3 metų vaiko tėvams: ar dar palaikyti namuose samdant auklę, ar išleisti į darželį

Vaikų klinikos „Mama, aš sergu“ ir sveiko vaiko studijos „Mama, aš esu“ direktorė, vaikų ligų ir vaikų plaučių ligų gydytoja dr. Indrė Plėštytė-Būtienė

Vasara – apsisprendimo metas 1,5–3 metų vaiko tėvams: ar dar palaikyti mažylį namuose samdant auklę, ar išleisti į darželį.

Apie tai, kokios įtakos vaikų imunitetui turi ankstyvas išleidimas į darželius, pasakoja vaikų klinikos „Mama, aš sergu“ ir sveiko vaiko studijos „Mama, aš esu“ direktorė, vaikų ligų ir vaikų plaučių ligų gydytoja dr. Indrė Plėštytė-Būtienė.

Kodėl namie sveikas augęs mažylis, vos išleistas į darželį pradeda nepaliaujamai sirgti?  

Dažnai į mane kreipiasi tėvai klausdami, ką daryti, kad jų vaikas, eidamas į darželį, labai dažnai serga. Tuomet pirmas mano klausimas būna: „O gal galite pasakyti, kodėl jis nori sirgti?“. Juk ne visi vaikai toje pačioje darželio grupėje vienu metu suserga, kai tik pasirodo jų akiratyje kosintis ar sloguojantis vaikas. Kažkas lemia, kad būtent jų vaikas serga.

Ne paslaptis – tam, kad vaikas susirgtų, reikia trijų veiksnių: paties ligos sukėlėjo, vaiko, bei aplinkos, kuri arba palengvina mikroorganizmams sąlygas daugintis, arba lemia vaiko imuninės sistemos „nusilpimą“ – t.y. lemia, kad vaikas „norėtų sirgti“.

Būtent nepalankios aplinkybės vadinamos peršalimu arba perkaitimu. Jei vaikas nėra prisitaikęs prie staigių temperatūros pokyčių, jo organizmas patiria stresą, jis ir lemia imlumą infekcinėms ligoms. Deja, nepalankios aplinkybės gali būti ir vaiko patiriamas stresas, kuomet jis paliekamas darželyje, jei nuolat girdi tėvų barnius namuose, kai įvyksta kažkokia tragedija šeimoje ar, pvz., tėvų skyrybos. Nemažai iššūkių ir jausmų vaikas patiria, kai namuose atsiranda jaunesnis broliukas ar sesutė. Tuomet jis gali jaustis taip, kad jį palieka darželyje tam, kad mama visą dieną būtų su jo „konkurentu“. Be abejo, vaikas stengsis visais būdais likti namuose.

Aplinkoje mikroorganizmų vis mažėja dėl įvairiausių cheminių medžiagų, kuriomis mes dezinfekuojame aplinką. Yra nustatytos gana griežtos higienos normos darželiuose, tad tikrai ten nėra antisanitarinių sąlygų, kurios lemia infekcinių ligų plitimą. Be abejo, yra ir virusinių infekcijų sukėlėjų, kurie labai virulentiški, – t.y. tomis infekcijomis suserga ir tie vaikai, kurių imunitetas veikia tvarkingai. Šių ligų nepavyks išvengti.

Mano nuomone, vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tai, kad vienas ar kitas vaikas serga dažniau, yra jo „noras sirgti“ – t.y. jo organizmas dėl įvairiausių priežasčių nėra pasiruošęs apsiginti nuo nepageidaujamų svetimkūnių. Arba tai būna nuolatinės įtampos ir streso pasekmė, arba begalinis noras gauti dėmesio iš savo tėvų, arba, aišku, organinės priežastys – padidėję adenoidai, alerginės ligos ar sutrikęs virškinimas. Mes, gydytojai, organines priežastis galime koreguoti, deja, tėvams lieka didžiausia dalis – įvertinti, kas lemia vaiko dažną sirgimą ir kaip tas priežastis pašalinti arba išmokyti vaiką su jomis susidoroti.

Jeigu tėvai puikiai žino, kad mažas vaikas vis tiek sirgs, tai kodėl jie pyksta?

Turbūt ne vienas girdėjome tėvų skundą: „Kai tik pradėjo vaikas eiti į darželį, pradėjo sirgti“. Taip, visi žinome, kad taip bus, bet vis tiek pykstame, nerimaujame arba jaučiamės bejėgiai. Deja, susirgus vaikui, dažniausiai ne jo liga tėvus neramina. Eilinį kartą pasireiškusi sloga, kosulys taip pat, kaip ir prieš tai kelis kartus, nekelia tėvams didelės baimės. Dažniausiai pamačius vėl susirgusį vaiką tėvus apima įvairiausi jausmai – pyktis, neviltis ar kiti jausmai, kad vėl visi planai griūna, – teks atidėti kelionę, vėl savaitę negalės pas juos lankytis draugai su mažais vaikais, galų gale eilinį kartą reikės pranešti darbdaviui, kad neis į darbą, nes reikės slaugyti sergantį vaiką. Ne paslaptis, kad ir į darbą mamas, auginančias mažamečius vaikus, nelabai noriai priima kai kurie darbdaviai. Deja, dažnai mamai slaugant vaiką, kyla nemenkų konfliktų darbovietėje, nes juk kažkuris darbuotojas turi pavaduoti tokią mamą.

Šia susiklosčiusia situacija, mano nuomone, ir naudojasi farmacijos kompanijos bei įvairių maisto papildų gamintojai bei platintojai. Nekalbu apie medikamentus, kurie yra būtini, sergant tam tikromis ligomis. Gana dažna situacija – vaikui pradėjus kosėti, tėvai, užuot nusiraminę, pažvelgę į vaiką ir pamąstę, ar vaikas tikrai sunkiai serga, ar tai tik paprasta viršutinių kvėpavimo takų infekcija, lekia į vaistinę ir prašo bet kokio, t.y. „paties geriausio“ sirupo nuo kosulio. Ir paprastai jiems jo reikia ne todėl, kad tai yra būtinas medikamentas vaikui, o tam, kad kuo greičiau vaikas pasveiktų, ir tėvai grįžtų į savo kasdieninį darbą. Deja kaip neįmanoma paspartinti laiko, kad vaikas greičiau užaugtų, taip neįmanoma paspartinti ir natūralaus imuniteto susidarymo, ir natūralios ligos eigos. Tuomet, duodami bet kokį sirupą nuo kosulio, tėvai stebisi, kodėl vaikas vis dar serga. Paprastai tuomet patariu tėvams – jei nežinote, ką gydote, ir duodate bet kokį sirupą nuo kosulio, gal tuomet patys jį ir gerkite, neduokite vaikui nereikalingų vaistų – efektas vis vien yra toks pat – t.y. jokio. Primenu, nekalbu apie rimtas ligas, kuomet be gydytojų pagalbos vaikas vargu ar pasveiks.

Koks turėtų būti kokybiškas slaugymas?

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimafoto.lt

Slaugyti sergantį vaiką tikrai nemenkas iššūkis. Deja, niekas tėvų nemoko, kaip reikia prižiūrėti ligoniukus. Todėl pasitaiko, kad vaikai slaugomi netinkamai. Taip, kaip vystysis liga, didžiąja dalimi priklauso nuo slaugymo – kaip ir kada duodami vaistai, koks ligonio režimas, kokia mityba ir t.t. Kai kurie moksliniai tyrimai nustatė, kad, pvz., gydant bronchų astmą, beveik 40 proc. vaistų yra vartojama netinkamai. Tad buvimas namuose su sergančiu vaiku ir vaiko slaugymas yra visiškai skirtingi dalykai. Tėvai turi suprasti, kad sergantis vaikas turi gauti kur kas daugiau dėmesio ir pagalbos nei būdamas sveikas. Deja, kai kurie suaugusieji tai priima kaip „neplanuotas atostogas“ ir praleidžia daug laiko dirbdami kompiuteriu, socialiniuose tinkluose ar žiūrėdami televizorių.

Kodėl manote, kad vaikas į darželį turėtų eiti nuo 4 metų?

Mūsų imuninė sistema vystosi, bręsta ir tobulėja nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos. Kiekvienais gyvenimo tarpsniais jai iškeliami vis nauji uždaviniai. Deja, jei reikalavimai vaiko imuninei sistemai iškeliami per dideli arba per anksti, ji sutrinka, nustoja vystytis arba vystosi netinkamai. Iki 4 metų vaiko imuninė sistema nėra susiformavusi, tad ir kai kurie iššūkiai, tokie kaip susidūrimas su dideliu kiekiu įvairių infekcijų sukėlėjų, gali sutrikdyti natūralų imuniteto susidarymą.

Beje, ne visi vaikai, pradėję lankyti darželį nuo 2 metų, daug serga, bet tikrai dažniau, nei pradėję jį lankyti kiek vėliau. Be to, kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbiau jaustis saugiam. Saugus jis jaučiasi, kai iš artimiausių jam žmonių jis gauna daug dėmesio. Tai gali būtų tėvai, močiutės ar auklės – t.y. tie žmonės, kurie tiesiogiai jam rodo meilę ir rūpestį ir kuriais vaikas pasitiki. Deja, jautresni vaikai sunkiai priima tai, kad darželio auklėtoja jiems mažai skiria dėmesio, jie ilgisi tėvo ar mamos, nesijaučia saugūs svetimoje aplinkoje. Todėl, nuolat taip jausdamiesi, pradeda sirgti, o tokiu atveju liga – vienintelis būdas pabūti namuose su jam artimais žmonėmis.

Papasakokite istorijų iš praktikos – kokiais atvejais patarėte nebelankyti darželio?

Dažniausiai patariu vaiko nebeleisti į darželį tuomet, kai matau, kad jo imuninė sistema visai „susipainiojusi“, – vaikas ne tik kad nuolat serga, bet ir prasideda įvairios kitos ligos, tokios kaip bronchų astma, sutrinka mityba, pakinta elgesys ir t.t. Visuomet naudinga ir mums, suaugusiesiems, kai situacija tampa nebevaldoma, sustoti ir apmąstyti, ką gyvenime darome ne taip. Panaši situacija būna ir su vaikais. Iškelti jam per dideli reikalavimai gali lemti negrįžtamas ligas suaugus..

Tėvai mano, kad būtent jų vaikas nesirgs (tai lyg savotiškos varžybos), nes nesirgo namie. Kiek šansų?

Dažnai patariu žmonėms, užuot sudarius vedybinę sutartį prieš vestuves, susėsti su tėvais, pasiimti savo ambulatorines sveikatos korteles, pildomas nuo pat gimimo, ir panagrinėti, kokiomis ligomis ir kaip dažnai patys sirgo vaikystėje. Juk obuolys nuo obels netoli krenta. Jei bent vienas iš tėvų vaikystėje daug sirgo, didelė tikimybė, kad ir jų vaikai daug sirgs. Viskas priklauso nuo imuninės sistemos „gabumų“, kurie irgi iš dalies yra paveldimi. Panašus principas, kaip kad jei abu tėvai yra įgiję universitetinį išsilavinimą, didelė tikimybė, kad ir jų vaikai baigs aukštąsias mokyklas.

Noriu priminti, kad vaikui sirgti yra privaloma. Jei jis nesirgs, imuninė sistema nesivystys tinkamai.

Paprastai pateikiu tokį palyginimą: liga – tai imuninės sistemos egzaminas. Tik jos metu imuninė sistema pasitikrina, kaip išmoko pamokas ir ko dar nemoka. Visi darome klaidų, tad ir imuninė sistema jų daro. Bet iš klaidų mokomės, ar ne?

Laimos Druknerytės nuotr. www.laimafoto.lt

Dar vienas mitas – sergant stiprėja atsparumas ligoms. Mano praktika sako – kuo anksčiau dažnai sergant „pagadinamas“ imunitetas, tuo ilgiau (dar ir mokykloje) vaikas dažnai serga. Ypač, jei gavo daug antibiotikų. Ar aš teisi?

Po kiekvienos persirgtos infekcinės ligos formuojama trumpalaikė arba ilgalaikė (priklausomai nuo ligos) imuniteto atmintis. Deja, tai, ar vaiko imunitetas tinkamai prisimins ligą sukėlusius mikroorganizmus, labai priklauso nuo paties imuniteto, ir nuo to, kaip mes leidžiame vaiko imuninei sistemai „mokytis“. Kuo mažesnis vaikas, tuo jo gebėjimai prisiminti yra prastesni. Juokais tėvams, kurie klausia, kada jų vaikas nustos taip dažnai sirgti, atsakau, kad kai jis man padeklamuos ilgą eilėraštį mintinai, tuomet ir nustos taip dažnai sirgti. Pirmiausia reikia išmokti tinkamai sirgti, vėliau – greitai pasveikti ir viską prisiminti. Jei vaikas dažnai serga tomis pačiomis ligomis, vadinasi, jis dar per mažas viską prisiminti.

Deja, kuo daugiau vaikui duodame vaistų, tuo labiau trukdome jam pačiam kovoti su liga ir „mokytis“.

Jei jau vaiko imuninė sistema laiko egzaminą, tai su visais sirupais, tabletėmis mes tik trukdome jam susikaupti. Vaistų reikia duoti tik žinant, kokio atsako mes norime, kaip tas vaistas veikia ir kai vaikui tikrai reikia pagalbos.

Ar privatus darželis apsaugo nuo ligų? Kodėl?

Negaliu tiksliai atsakyti. Galbūt privačiame darželyje skiriama daugiau dėmesio konkrečiam vaikui, nes grupės yra mažesnės. Bet joks darželis negali apsaugoti nuo ligų, jeigu vaiko imuninė sistema bus nepasiruošusi naujiems iššūkiams.

Ką gali padaryti tėvai, jei vis vien nori vesti vaiką į darželį?

Svarbiausia – kiek galima daugiau skirti dėmesio vaikui. Visi būname daugiau ar mažiau pavargę po darbų, bet vaikui reikia jaustis saugiam ir mylimam. Per dieną jis tėvų pasiilgsta, tad laukia, kada galės prisiglausti prie jų ir papasakoti, kaip sekėsi dieną. Taip pat svarbu laikytis griežto dienos režimo ir atidžiai stebėti, kad vaikas nepervargtų. Mažam vaikui tikrai nerekomenduojama krūva būrelių po darželio, nes jis pavargsta ir dienos metu. Primenu – vaikui darželis yra tas pat, kas mums darbas. O visos kitos priežastys, kodėl vaikas serga, labai individualios. Reikia labai atidžiai stebėti vaiką ir nuolat savęs klausti, kodėl jis susirgo, kur buvo padaryta klaida, – ar aplinkoje, ar pačiame vaiko organizme.

Barboba Jančoraitė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + = dvylika

Kitos temos: