Namie valgo, o darželyje viską palieka…

Egė Jakimavičienė

dr. Eglė Jakimavičienė VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentė

Su mokslininke Egle Jakimavičiene kalbamės apie darželinio amžiaus vaikų mitybos ypatumus. Tikimės, kad perskaičius šį straipsnį nusiris akmuo nuo daugelio tėvų krūtinių.

Lietuvių vaikai jau storėja

Visame išsivysčiusiame pasaulyje tiek suaugusiųjų, tiek vaikų nutukimas seniai tapęs valstybinio masto problema. Vyriausybės priima programas – apmokestina tukinantį maistą, suteikia lengvatas sveikam, išleidžia stulbinamas sumas pinigų tam, kad populiacija nenutuktų ar suliesėtų. Dar prieš dešimt metų Lietuvoje vaikų nutukimas didelių rūpesčių nekėlė – 2003–2007 ir 1985–1986 metais atliktų tyrimų palyginimas rodė, kad mūsų darželinukai per tą laikotarpį mažai pasikeitė, nors buvo pastebėtas antsvorio didėjimas tarp 6 metų amžiaus mergaičių.

Per pastarąjį dešimtmetį atliktų tyrimų duomenys rodo, kad vaikų svoris didėja, antsvorio ir nutukimo daugėja, be to, pasitaiko daugiau patologinių atvejų, kai vaikai atsiduria pas endokrinologus dėl medžiagų apykaitos ligų, antrojo tipo diabeto.

Vaikų KMI

Kad vaikas nutukęs, matome plika akimi, o kaip suprasti, kad jis turi antsvorio? Juk dauguma mažų vaikų yra apvalučiai, su rievelėmis ant rankyčių ir šlaunų. Pasak Eglės Jakimavičienės, vaikų antsvoris nustatomas skaičiuojant KMI, bet šis metodas vaikams nėra idealus. KMI yra suminis rodiklis, kuris neparodo vien tik riebalinės masės, o juk antsvoris arba nutukimas yra būtent padidėjusi riebalinė masė. Jei vaikas raumeningas, stambesnių kaulų, jis bus sunkesnis, bet gali neturėti jokio antsvorio. Beje, ir suaugusiesiems nereikėtų aklai laikytis KMI rėmų, nes stambesnių kaulų žmonės į juos gali netilpti, pagal skaičiukus būti „per stori“, o iš tikrųjų neturėti riebalinio audinio pertekliaus.

„Vaikų KMI kinta dėl amžiaus. Kai kūdikis gimsta, jo KMI būna 15–16, tada iki metų KMI labai sparčiai didėja, mažylis sukaupia riebalinio audinio. Metukų vaikas turi būti putnus, pasiruošęs mitybos kitimui, nes taip biologiškai lemta – maitinamas mamos pienu žinduolis turi pasiruošti nujunkymui. Pratinimasis prie kitokio maisto yra labai sudėtingas periodas ir „nuima“ nuo vaiko svorio. Be to, tas laikas sutampa su vaikščiojimo pradžia, ir riebaliukai greitai tirpsta. Tad nuo metų vaiko KMI mažėja. 5–7 (Lietuvoje – 6) metų vaikai būna pasiekę vadinamąją tuklumo grąžą – tašką, kai KMI yra pats mažiausias, o vaikas atrodo liesas. Nuo tada KMI vėl pradeda didėti iki pat lytinio brendimo, kol pasiekia suaugusiojo KMI skaičius“, – sako mokslininkė.

KMI galima vertinti pagal Lietuvos standartus, galima ir pagal visuotinius pasaulinius, bet šis būdas bus labai netikslus.

Kodėl? Pasaulinės sveikatos organizacijos KMI standartas sudarytas pagal duomenis iš kelių toli viena nuo kitos esančių šalių: Ganos, Brazilijos, Norvegijos, JAV, Indijos ir Omano. Bet visi žinome, kad kas tinka visiems, tas netinka niekam.

Užtat savi, šalies viduje atlikti tyrimai, yra vertingiausi. Vaikų kūno dydį tikslu vertinti ir pagal ūgio-svorio procentilines kreives, stebint, kaip svoris atitinka ūgį. Šios kreivės, kurias sudarė profesorė Janina Tutkuvienė, patvirtintos 1995 metais ir iki šiol nepasenusios, labai svarbu, kad joms sudaryti buvo naudoti duomenys vaikų, kurie buvo sveiki ir normalaus svorio. „Žinoma, mes ir toliau atliekame tyrimus ir stebime vaikų augimo dinamiką. Vaikų ūgis beveik nebekinta, o normų taikyti prie didėjančio svorio negalima. Kaip tada suprasime, kad svoris yra per didelis? Taip pat pastebėjome, kad dabar vaikai šiek tiek anksčiau patiria augimo spurtą, anksčiau prasideda lytinis brendimas“, – sako pašnekovė.

nevalgo

Lauros Valinčienės nuotr.

Iš pradžių liesas, o paskui storas

Dabar, kai pastebime vis daugiau apvalučių vaikų, sunku patikėti, kad prieš 20 metų mokslininkai buvo susirūpinę dėl atvirkštinės problemos – lietuvių vaikai… buvo per liesi.

Dr. Eglė Jakimavičienė pasakoja: „2000 metais Lietuvoje buvo pastebėtas didžiausias vaikų liesumo pikas. Mūsų paaugliai buvo patys liesiausi, buvo labai daug per mažo svorio darželinukų. Tarsi koks populiacijos suliesėjimas.

Kitos tautos, kurios atlieka tokius stebėjimus, irgi pamatė, kad prieš antsvorio didėjimo bangą būna didžiausias liesumo momentas. Tai toks populiacinis svorio bangavimas it kokie klimato atšalimai ir atšilimai.

Bandėme ieškoti priežasčių, kurių vis dėlto galima rasi, pavyzdžiui, ekonominių. Kaip tik tuo metu, kai mūsų vaikai buvo liesiausi, buvo Rusijos krizė, mes dar tik ruošėmės stoti į ES ir, pagal statistiką, Lietuvoje buvo suvartojama mažiausiai mėsos, lyginant su kitais laikotarpiais. O antsvorio ir nutukimo banga daugiausia siejama su baltymų vartojimu. Ne su riebalais, kaip daug kam gali atrodyti, ne su miltais ir bulvėmis, ką būtų lengviausia įsivaizduoti, o su regis nekaltais baltymais, kurie daugelyje dietų pristatomi kaip dietiniai, padedantys lieknėti“.

Ištyrę 2000 metų vaikų svorį medikai tikriausiai turėjo ploti rankomis, nes liesi žmonės juk laikomi sveikais? Šis senas mitas paneigtas. Daugybė tyrimų įrodė, kad ilgiausiai gyvena ir mažiausiai serga ne lieso, o vidutinio kūno sudėjimo žmonės, o liesiausi anaiptol nėra sveikiausi.

Kodėl storėja amerikiečiai

Kaip maitinti vaiką, kuris linkęs pilnėti? Pirma mintis – stengtis, kad jo maiste būtų kuo mažiau riebalų. Deja, ši mintis klaidinga. Riebalai reikalingi, kad pasisavintume naudingas medžiagas, nes yra tik riebaluose tirpių vitaminų, kurių, jei atsisakysime riebalų, negausime. Kovojant su nutukimu, pasaulyje pridaryta daug klaidų, viena jų – manymas, kad žmonės storėja dėl to, jog valgo per daug riebalų. Kilus nutukimo epidemijai, riebalai buvo „išimti“ iš sveikos mitybos piramidės, o kad tai buvo klaida, įrodė amerikiečių pavyzdys. Norėdami kovoti su nutukimu, jie pradėjo gaminti begales maisto be riebalų. Jie neatkreipė dėmesio į paprastą dalyką – riebalai mums suteikia sotumo pojūtį, o jei valgome tik angliavandenius, niekada nesijausime sotūs. Amerikiečiai su savo „Fat free“ (be riebalų) maistu iškreipė sotumo pojūtį.

Žmonės valgė, bet nesijautė sotūs. Vietoje vienos porcijos ledų su riebalais (100 ml) jie suvalgydavo 10 porcijų ledų be riebalų (1000 ml). Teko didinti porcijas iki absurdiško dydžio. Paskui ir porcijų nebepakako, pradėta valgyti kibirais.

Kadangi lieknėjimo-storėjimo mechanizmas labai paprastas – gaunamų ir išdeginamų kalorijų balansas, – amerikiečiai ir atsisakę riebalų toliau storėjo, nes perteklines kalorijas gaudavo iš didesnių porcijų.

Užkoduoti svoriai

Ar išvis verta sukti galvą, kokio svorio yra darželinukas? Gal pakanka įvertinti iš akies – per storą daugiau lauke pavaikyti, per liesam duoti kaloringesnio maisto? Juk užaugęs žmogus pats nuspręs, koks nori būti, ir sureguliuos savo svorį. Būdų tai padaryti begalės – galima nusisiurbti, persirišti skrandį, laikytis dietos, sportuoti. Tokios mintys mokslininkams kelia juoką. Pasak dr. Eglės Jakimavičienės, dėl storumo susergama sunkiomis ligomis, o atsikratyti papildomo svorio nėra taip paprasta. Riebalinis audinys turi tiek ląstelių, kiek susiformuoja dar vaisiui augant motinos gimdoje ir iki metų. „Netikiu tokiomis laimės istorijomis, kai žmogus 25 metus būna storas, tada nutaria būti plonas ir numeta pusę savo svorio.

Prisiminkite, kiek buvo tokių TV projektų, kai dalyviai numetė svorio, o netrukus vėl jį atsiaugino. O vaikus lengva pakreipti tinkama linkme ir suformuoti teisingo valgymo įpročius. Jei neiškraipysime vaiko intuityvių sugebėjimų pasirinkti, ką valgyti, pajusti sotumą, tai tie geri įpročiai išliks visą gyvenimą, ir ateityje vaikas niekada nebus storas“, – sako docentė.

Vaikas nieko nevalgo

nevalgo

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Taigi – ką turėtų daryti tėvai, kad neiškreiptų prigimtinio, intuityvaus, vaiko valgymo?

Pirmiausia – nepanikuoti, kad vaikas valgo mažai, ir nesiūlyti jam paskaninto maisto. „Jei pastebėjote, darželinio amžiaus vaikai valgo labai įdomiai: tik tam tikrus produktus, labai renkasi, o svarbiausia – dažnai valgo mažai.

Daugelyje šeimų ateina momentas, kai tėvai gali pasakyti – atrodo, kad mūsų vaikas visai nevalgo. Tėvai turėtų suvokti, kad mažai valgyti nuo 1 iki 6 metų yra normalu, nes augimas šiuo amžiaus tarpsniu turi mažiausią greitį. Vaikai vis dar sparčiai auga į ilgį, bet priauga vis mažiau svorio. Vaikas, kuris iki metų savo svorį patrigubino ar paketurgubino (nuo 3 iki 12 kg), staiga pradeda priauginėti vos po keliasdešimt gramų per mėnesį. Augimo išteklių jam nebereikia, tad vaikas pradeda mažai valgyti. Tai tampa tragedija tėvams, o ypač – seneliams.

Nevalgo, vadinasi, nesveikas, vadinasi, jam tuoj pritrūks medžiagų… Tada numojama ranka į sveikos mitybos principus, ir vaikams siūlomas paskanintas maistas. O pramonė tik to ir laukia. Užsisuka užburtas ydingas ratas. Vaikas nevalgo, tėvai nori jam įkišti bet kokio maisto, perka saldžius sūrelius, batonėlius, saldžias varškytes, pyragėlius, vaikas valgo, nes jam skanu. Jis nori dar, o sveikas normalus maistas pasidaro nebemielas. Todėl ir gaunate laiškų „mano vaikas per dieną suvalgo 7 sūrelius, bet nenori jokio kito maisto“.

Paskaninti produktai iškreipia prigimtinį vaiko gebėjimą atsirinkti, ko jam reikia.

Jei neduotume vaikams paskanintų produktų, jie puikiai atsirinktų, ko jiems reikia, kaip sakoma, kūnas pasakytų, ką valgyti. Deja, tą intuiciją mes, suaugusieji, „nužudome“ nupirkdami nutelų, kornfleiksų, barnių ir t.t. Skaninto maisto neragavę vaikai mielai taršo košes, mėsą, bulves, daržoves. Deja, skanumynų ragavę ir jų kasdien gaunantys tokio maisto nenorės. Kai mama sako, kad jos vaikas valgo tik batoną su šokoladiniu kremu, norisi paklausti, – o kas jam pasiūlė tokį patiekalą? Juk vaikas pats nenuėjo į parduotuvę ir nenusipirko. Čia grįžtame į pradinį tašką – mama krimtosi, kad vaikas „nieko nevalgo“, nupirko skanaus kremo, kad „nors ką nors valgytų“, o vaikas nutarė, kad valgys TIK tai“, – sako pašnekovė.

Jei širdis plyšta, kad vaikas nieko nevalgo, pirkite mažiausiai priskanintus ir nors kiek vertingesnius produktus. Jei galima rinktis iš skanumynų, tai verčiau jau pieniški ledai (tik pagaminti iš pieno, o ne iš miltelių!) nei šokoladiniai kremai. Pasak pašnekovės, tėvų tikslas turi būti sumaitinti vaikui kad ir nedaug, bet vertingo maisto, o ne užkišti jį nesveiku maistu.

Tarkime, vaikas nenori pusryčiams paprastos košės. Dauguma tėvų nueina paprasčiausiu keliu – nuperka saldžių sausų pusryčių, užuot vietoje košės iškepę kiaušinį ar užtepę ant duonos sviesto. Galima virti tą pačią tradicinę košę, tik užtarkuoti ant jos šokolado ar įdėti sviesto (vaikai sviestą dažniausiai mėgsta!), ir tai bus daug geriau nei sausi pusryčiai iš pakelio.

Dar reikia žinoti, kad vaikams keičiasi valgymo ir nevalgymo periodai. Vieną dieną vaikas gali valgyti itin mažai, o paskui vėl valgyti daugiau.

Monotoniškas valgiaraštis

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Olesios Michalovskajos nuotr. www.michalovskaja.com

Dar viena darželinio amžiaus vaikų mitybos keistenybė – noras valgyti tą patį per tą patį. Mamos lengvai gali išvardinti, ką jos vaikai valgo, – ir tai gali būti vos 10 patiekalų. Tokį išrankumą galima paaiškinti. Dešimtis tūkstančių metų pirmykštėse bendruomenėse 2–3 metų vaikai buvo nujunkomi ir atsiskirdavo nuo mamos, jie daug laiko praleisdavo su bendraamžiais ir vyresniais giminaičiais. Tik labai gerai pažįstamo maisto pasirinkimas ir vengimas ragauti nepažįstamų produktų buvo gyvybiškai svarbus ir saugojo vaikus nuo apsinuodijimų. Pasak Eglės Jakimavičienės, dėl monotoniško valgiaraščio nereikėtų pernelyg jaudintis, nes vaikų organizmai nėra kvaili ir iš bado nenusimarins. Vaikas kasdien nori valgyt tą patį? Ir tegul valgo!

Patikėkite, tai truks ne ilgiau nei iki 2–3 klasės, kai vėl prasidės greitesnis augimas, ir staiga viskas pasidarys labai skanu.

Dauguma vaikų mėgsta sriubas, ką gi, kol praeis tas bado penkmetis, virkite sriubas. Kad ir kasdien tą pačią, vaiko mėgstamą. Daržovių ir vaisių poreikį gali patenkinti vienintelė morka su obuoliu, o juk retai kuris vaikas atsisakys tarkuotos morkos ar obuoliuko. Nemėgsta obuolio? Bet gal mėgsta kriaušes. Tegul ir valgo jas visus metus. Mums atrodo, kad nepavalgęs vaikas blogiau miegos, mokysis, žais. Iš tikrųjų reikia žiūrėti iš kitos pusės – jei vaikas gerai miega, yra linksmas, judrus, žaidžia, vadinasi, jam visko gana. Svarbiausia, kad jis nebūtų alkanas ir piktas ir kad turėtų iš ko rintis.

Palyginkite etiketes ir pirkite tą produktą, kuriame mažiausiai cukraus. Šaukštelis cukraus, kurį patys įberiame į košę, yra niekis, palyginti su tuo cukraus kiekiu, kokį vaikai gauna iš pirktinio paskaninto maisto ir gėrimų. Be to, tas cukrus dažnai pakeistas nenatūraliais saldikliais, o ir riebalai neaišku kokie, tarkime, kokosų palmių aliejuje daugiau sočiųjų riebiųjų rūgščių nei kiaulienoje. Maisto pasiūla yra didžiulė, ir mes turime išmokti rinktis, o renkantis laikytis drausmės.

Mano vaikas putnus…

Kaip elgtis, jei vaikutis apetitu nesiskundžia ir linkęs pilnėti? Širdis plyšta, kai reikia laikyti tuščią šaldytuvą, sakyti, kad vėl „nieko nenupirkau“.

Toks kelias klaidingas. Užuot ribojus vaiko valgymą, reikia stengtis, kad jis daugiau judėtų. Vaikai storėja ne tik nuo paskaninto maisto, bet ir nuo sėslesnio gyvenimo būdo. Judėti reikia skatinti bet kokio sudėjimo vaiką, tiek storą, tek liesą. Judėjimas reikalingas visoms sistemoms, pradedant kūno raumenims, baigiant akių. Manoma, kad ir trumparegystės daugėja dėl to, kad žmonės tampa mažiau judrūs. Pasak pašnekovės, vaikų lakstymas, norėjimas šokinėti ir karstytis yra pats sveikiausias dalykas.

Kartais tėvai sako – vaikas suvalgė daugiau negu aš. Nėra ko džiaugtis. Kol vaikas nepasiekė paauglystės, jam tikrai nereikia suaugusiojo porcijų.

Aišku, yra labai aktyvių, sportuojančių liesų vaikų, kurie suvalgo daug, bet dažniausia tie, kurie daug valgo, tie ir bus storesni. Hormoniniai svorio sutrikimai yra itin reti, tada vaikas priauga svorio labai greitai, per kelis mėnesius. O jei vaikas nuo gimimo apvalus, hormonų nėra ko painioti – kaltos per didelės porcijos, per mažas judrumas ir per daug paskaninto maisto.

Kartais tėvai ginasi, kad tokia šeimos „genetika“. Anksčiau genetinis polinkis tukti buvo labai pabrėžiamas, o ir skaitydami žurnalus matome, kokios panašios konstitucijos yra garsenybių šeimos – stambūs tėvai vedasi stambius vaikus. Eglė Jakimavičienė pasakoja: „Atlikta daugybė tyrimų, kurie ir vadinasi „Nature or nature“ (prigimtis ar įpročiai). Dažniausiai tai būna ne gentiškai paveldėtas polinkis storėti, bet perduotas vaikams įprotis daug valgyti. Kai apsipirkinėju prekybos centruose, nužiūriu žmones, kas ką perka. Ir dažniausiai storų žmonių vežimėliuose pamatau labai daug maisto, ir tikrai ne paties vertingiausio. Saldumynai, pusfabrikačiai, gazuoti gėrimai, maišas sūrelių. Suomijoje mačiau laidą, kai į šeimą ateina pirkimo konsultantai ir moko susidaryti vertingo maisto pirkinių krepšelį, kontroliuoti produktų pasirinkimą. Oi kaip greitai krenta šeimos narių svoris“.

Darželių maistas

01600004

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Namuose dar galima sukontroliuoti, ką vaikas valgo, o kaip pasitikėti darželio maistu? Ar tėvai, išleidę vaiką į darželį, gali būti ramūs, kad jis ten bus sotus, nes valgiaraštis, kurį sukuria dietologai, yra visavertis? Dr. Eglė Jakimavičienė su kolegomis prieš keletą metų atliko labai įdomų tyrimą – stebėjo, kiek ir ko suvalgo darželinukai, kiek maisto lieka.

Mokslininkė pasakoja: „Darželio maistas apskaičiuotas taip, kad vaikas gautų 75 proc. kalorijų normos. Likę 25 proc. lieka valgymui namuose. Vis dėlto, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vaikai labai daug maisto palieka.

Stebėdami vaikus darželyje, suskirstėme juos į tris grupes: geri valgytojai (apie 10 proc.), kurie suvalgo viską ir mielai pakartoja; vidutiniai valgytojai (70 proc.), kurie suvalgo dalį, išsirinkę, kas jiems skanu; ir prasti valgytojai (20 proc.), kurie tik stumdo maistą, atkanda, knebena.

Darželiuose auklytės jau žino, kad nereikia dėti visos porcijos į lėkštę, nes vaikai, kurie yra nevalgūs arba to maisto nelabai mėgsta, didelės porcijos išsigąsta. Vaikų klausiama – kam pilti padažo, kam ne. Su garnyru irgi taip pat – dėti košės prie kotleto ar ne? Visa tai daroma, kad vaikai ką nors suvalgytų, kad liktų mažiau atliekų.

Tyrimas tik patvirtino tai, ką mes įtarėme, – darželinio amžiaus vaikai gali valgyti mažai ir nėra apibrėžtos normos, kiek jie turi suvalgyti. Kiekvieno poreikis individualus ir nebūtinai telpa į nustatytą normą. O nustatyta norma yra maksimali, nors tų vaikų, kurie darželyje suvalgo VISKĄ, yra labai nedaug. Nepaisant to, kad kai kurie vaikai tik palesiojo, jie buvo judrūs, sveiki, linksmi.

Buvo produktų, kurių vaikai nepaliko, – neglaistytų varškės sūrelių, morkų ir obuolių. Pastebėjome, kad vaikai nemėgsta daržovių troškinių, daug geriau valgo sriubas. Darželinukai nevalgė trintų bulvių kepsnelių, vengė padažų. Dabar darželiuose sudaromas 15 dienų valgiaraštis, ir patiekalai per jas negali kartotis, o juk kalbėjome, kad vaikai mėgsta monotoniją ir valgo tik keletą patiekalų. Manau, kad tam tikras valgiaraščio lankstumas, atsižvelgiant į pačius valgytojus, būtų tikslingas: jei auklėtojos mato, kad vaikai kai kurių patiekalų nė nepaliečia, jų nereikėtų atkakliai siūlyti, o keisti kitais, kuriuos vaikai mėgsta“.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + vienas =

Kitos temos: