Lytis – ryškiausias požymis skirstant žmones. Šis požymis lydi vaiką nuo pat gimimo ir veikia daugelį jo patirčių vėlesniame gyvenime. Visuomenė, atsižvelgdama į lytį, skirsto vardus, žaislus, vaikų kambario interjerą, drabužius, pomėgius, profesijas. Konsultuoja psichologė Gabija Šukytė
Chromosominė lytis
Bet koks besivystantis embrionas iš pat pradžių lyties dar neturi. Ir tik nuo šeštos nėštumo savaitės iš pirminės lytinės liaukos pradeda formuotis sėklidė arba kiaušidė. Kūdikis gimsta su lytimi, turėdamas XY arba XX chromosomas. Tačiau tai – biologinė, chromosominė lytis.
Kiekvieno vaiko tapimas berniuku arba mergaite visų pirma remiasi anatomija ir biologija, o seksualinei tapatybei susidaryti takos turi ir daugelis kitų – psichologinių, pažintinių, mąstymo, sociologinių, auklėjimo – veiksnių.
Ką skelbia teorijos
Zigmundas Froidas. XX a. pradžioje Z. Froidas sujudino Vakarų Europos nuostatas apie vaikų poreikius, jų elgesį ir seksualumą, atvirai aiškindamas, kad vaikų seksualinis vystymasis prasideda nuo pat kūdikystės. Pasak Z. Froido, kūdikis gimsta turėdamas seksualinio malonumo siekį ir vystosi pereidamas 5 stadijas, kurios skirstomos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikrame amžiuje yra malonumo šaltinis. Vėlesni tyrinėtojai Z. Froido teoriją vertino kaip itin vienpusę. Tačiau Z. Froido nuopelnas – atkreipti dėmesį į faktą, kad ir vaikams būdingas seksualumas. Tai drąsi tiems laikams mintis, kuri dar ir dabar kartais gali būti tabu.
Lorencas Kohlbergas. L. Kohlbergo lytinio tapatumo teorija pabrėžia pažintinę vaiko vystymosi pusę ir aiškina, kaip vaikas mokosi suprasti savo lytį. Pasak L. Kohlbergo, vaikas pirmiausia išmoksta save priskirti tam tikrai lyčiai („Aš esu berniukas“), vėliau supranta apie lyties stabilumą („Aš visada būsiu berniukas, o kai užaugsiu, tapsiu vyras“), ir pagaliau suvokia lyties pastovumą („Net jei ir vilkėčiau suknelę, vis tiek būsiu berniukas“).
Vaikai iki 2 metų priskiria save berniukams ar mergaitėms, tačiau prireikia dar maždaug dvejų metų, kad vaikas suvoktų, jog lytis yra stabili. Iki tol vaikai mano, kad, pavyzdžiui, pakeitus aprangą ar elgesį, iš berniuko galima virsti mergaite, ir atvirkščiai. Tarkime, mergaitė gali galvoti, kad pradėjusi kieme žaisti kamuoliu ir nusikirpusi plaukus, taps berniuku. Apie trečiuosius-ketvirtuosius metus vaikas padaro didžiulį atradimą: jis suvokia lyties pastovumą, supranta, jog jei jau esi berniukas, tai ir toliau juo būsi ir išaugsi į vyrą, o mergaitės išaugs į moteris. Paprastai 4 metų vaikas jau žino, kad lytis nekinta. Prie šio žinojimo nemenkai prisideda aplinka, nurodanti, kokio elgesio tikimasi iš berniukų ir mergaičių.
Albertas Bandura. Šis psichologas pateikė socialinio išmokimo teoriją. Pagal šią teoriją, vaikai išmoksta tinkamo berniukams ar mergaitėms elgesio stebėdami aplinkinius. Vaikai – puikūs stebėtojai, kurie vėliau atkartoja matytą elgesį. Mergaitės daugiausia mokosi stebėdamos mamos elgesį, o berniukai – tėčio. Vaikai, imituojantys tos pačios lyties aplinkinių elgesį, sulaukia apdovanojimo, o kitos lyties elgesio imitavimas gali būti baudžiamas. Mergaitės apdovanojamos ir giriamos už vienokį elgesį, berniukai – už kitokį. Nors tėvai į sūnų ir dukrų elgesį linkę reaguoti vienodai, kartais jų reakcijos priklauso nuo vaiko lyties. Tai itin ryšku vaikų žaidime.
Berniukams perkamos mašinos, mergaitėms – lėlės
Tėveliai šypsosi ir džiaugiasi, kai mažoji dukrelė žaidžia su lėlėmis. Labai tikėtina, kad į tokį žaidimą įsitraukęs sūnus nesulauktų tokios pat tėvų reakcijos. Agresyvumas labiau toleruojamas tarp berniukų, o į agresyviai besielgiančias mergaites žiūrima ne taip palankiai. Jautri mergaitė dažniausiai sulaukia užuojautos, o verkiančiam berniukui neretai sakoma, jog jis elgiasi „nevyriškai“.
Vaikai anksti perima tokį elgesį, kokio iš jų tikimasi, koks jų elgesys bus priimtas jiems svarbių suaugusiųjų. Tad berniukams ar mergaitėms būdingas elgesys įsitvirtina, jei jis apdovanojamas ir skatinamas. O elgesys, į kurį kiti reaguoja neigiamai, ar nėra apdovanojimo, dažniausiai nėra kartojamas. Tėvai ir kiti suaugusieji nebūtinai sąmoningai pastiprina vaikų elgesį. Vaikai žinutę apie tinkamą ir pageidaujamą elgesį gali gauti labai subtiliais būdais. Tėvai tai gali perduoti atidesniu žvilgsniu, neramia veido išraiška, balso tonu, susiraukimu. Tai, koks elgesys būdingas ir tinkamas skirtingoms lytims, yra taip įsišakniję visuomenėje, kad į jį reaguojame beveik automatiškai. Iš mergaičių tikimasi, kad jų veiksmai atitiks moteriško elgesio stereotipą, o berniukams tenka elgtis vyriškai, nes šie stereotipai yra kultūrinės normos. O atitikimas šias kultūrines normoms dažniausiai ir yra apdovanojamas, pastiprinamas ir skatinamas. Taip vaikai perima savo lyčiai būdingą elgesį.
Tad iki galutinio lytinio tapatumo susiformavimo nueinamas nemenkas kelias, kuriame susipina įvairios dimensijos: fizinė, psichologinė, pažintinė, mąstymo, socialinė. Formuojantis seksualiniam tapatumui svarbi ne tik natūraliai pakopomis vykstanti raida, bet ir auklėjimas, tėvų reakcijos į vaiko elgesį.
KAIP ELGIASI PATYS VAIKAI
Vaikams būdingas seksualumas. Šis teiginys kai kuriems gali kelti nuostabą, kitus piktinti, treti jį priims kaip savaime suprantamą dalyką. Paplitusi nuomonė, kad seksualinis vystymasis nėra svarbus ir reikšmingas iki lytinio brendimo. Tačiau nenuneigsime – seksualiai vaikai elgiasi nuo pat kūdikystės. Jie aktyviai domisi kūnu, jo funkcijomis, tyrinėja ir eksperimentuoja. Žmogaus kūnas tėra viena iš daugelio vaiko smalsumo ir domėjimosi sričių. Suaugusiesiems šis vaiko domėjimasis neretai kelia nerimą.
„Daktaras“. Dažniausias suaugusiesiems nerimą keliantis ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesys – „daktaro“ žaidimas ir masturbacija. Ar normalu, kai vaikas taip elgiasi? Iš kur jis to išmoko? Ką daryti? Ar bausti už tokį elgesį? Svarbu prisiminti, kad vaikų seksualinis elgesys nėra tapatus tokiam pačiam suaugusiųjų elgesiui. Tam tikras vaikų lytinis susidomėjimas bei seksualinis elgesys yra normalus vystymosi etapas. Visi vaikai yra smalsūs, tik kiekvieno vaiko seksualinio smalsumo lygis yra kitoks. Tad skiriasi ne tik skirtingo amžiaus vaikų seksualinis elgesys, bet ir to paties amžiaus vaikų elgesys.
Nors berniukai ir mergaitės turi besiskiriančių žaidimų ir žaislų, pagal kuriuos lengva identifikuoti lytį, apie ketvirtus penktus gyvenimo metus tiek berniukai, tiek mergaitės įsitraukia į vieną žaidimą, kurį galima pavadinti „tu parodyk man savo, aš tau parodysiu savo“, dar jis vadinamas „daktaru“. Toks seksualinis žaidimas tarp vienodo ar labai panašaus amžiaus vaikų yra normalus elgesys, rodantis sveiką vystymąsi. Šio amžiaus vaikai domisi seksualumu su tam tikru polinkiu į anatomiją: jie nori pažinti savo kūną, kūno organus, siekia pažinti savo lytį ir suprasti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės. Tokie žaidimai paprastai tėvams kelia nerimą.
Kaip reaguoti, kai užklumpate vaikus žaidžiant „daktarą“?
Nepanikuokite ir prisiminkite, jog vaikai domisi kūno anatomija, o ne seksu. Vaikams tai tėra žaidimas ir bandymas pažinti kūną.
Vaiko nebauskite, nebarkite, nekelkite vaikui gėdos ir kaltės jausmų.
Atsižvelgdami į vaiko amžių, jam suprantama kalba paaiškinkite, kaip dera elgtis, kad lyties organų nedera rodyti viešai, net jei to prašo draugas.
Masturbacija
Kita mažų vaikų veikla, kelianti tėvams daug nerimo ir klausimų – masturbacija. Vaikai, atradę savo lyties organus ir pradėję jais žaisti, atranda ir malonumo jausmą. Vaikas, pastebėjęs jog savęs lietimas tam tikrose vietose sukėlė malonumą, prie šio elgesio gali grįžti ir vėliau. Suaugusiesiems toks vaiko elgesys neretai atrodo gėdingas, nepadorus, nederamas, smerktinas. Atminkite, kad 3-7 metų vaikai masturbacijos dar nesieja su seksualumu ir suaugusiųjų santykiais. Tokia sąsaja paprastai įvyksta prieš pat lytinį brendimą. Ikimokyklinio amžiaus vaikams masturbacija – tik malonumo siekimas. Žaisti savo lytiniais organais vaikui yra tas pat, kas žaisti su savo ausimis ar plaukais. Dėl to maži vaikai gali pradėti masturbuotis ir viešumoje, nes jie nežino, kas yra privatus elgesys, ir nesupranta masturbacijos viešumoje prasmės. Įsitraukdami į tokią veiklą vaikai nejaučia gėdos ar kaltės. Šiuos jausmus vaikai įgauna iš tėvų reakcijų, kurias neretai veikia religinės ir visuomenėje paplitusios nuostatos.
Kaip reaguoti pastebėjus, kad vaikas masturbuojasi?
Reaguokite ramiai, neimkite rėkti ant vaiko. Itin audringai į masturbaciją reaguojantys suaugusieji gali ją tik paskatinti.
Jei viduje kyla priešiška reakcija tokiam vaiko elgesiui ir norisi reaguoti greitai ir iškart „sutvarkyti“ tokį vaiko elgesį, stabtelėkite. Kad ir kokie būtų Jūsų įsitikinimai, nespręskite visko „ant karštųjų“. Atminkite, kad mažas vaikas žaidžia su savo lytiniais organais, nes yra smalsus ir turi poreikį pažinti.
Paaiškinkite, kad tai privati, asmeniška ir intymi veikla, kuria neužsiimama matant kitiems.
Ramiai nukreipkite vaiko dėmesį į kitą veiklą ar užsiėmimą: pasiūlykite sudėti dėlionę, kartu pavartykite knygelę, pažaiskite kaladėlėmis.
Pastebėkite, kokiomis situacijomis vaikas dažniausiai taip elgiasi, ir pabandykite nukreipti jo dėmesį. Tarkime, miego metui pasiūlykite vaikui apsikabinti žaisliuką.
Kartais masturbuotis vaikas gali pernelyg dažnai, ir tokia veikla gali tapti nuolatine vaikui išgyvenant nerimą, stresą, liūdesį, įtampą ar nuobodulį. Tuomet masturbacija gali tapti vieninteliu streso įveikimo ir nusiraminimo būdu. Tokiu atveju vertėtų išsiaiškinti situacijas, kurios kelia vaikui nerimą, ir mokyti vaiką kitų nusiraminimo būdų. Vertėtų dažniau apkabinti vaiką ir rodyti jam daugiau švelnumo, skirti daugiau dėmesio, paieškoti vaikui įdomių veiklų. Tai padės nusiraminti ir pasijusti saugiau. Jei vaikas nesaugiai jaučiasi naujose ir nepažįstamose situacijose, galima pasirūpinti „saugumo objektu“ – leiskite vaikui turėti mėgstamą meškutį ar lėlę, kurie gali suteikti vaikui saugumo.
Perdėta reakcija
Vaiko seksualiniam vystymuisi įtakos turi suaugusieji, kurie savo reakcijomis į vaiko seksualinį elgesį gali pakenkti natūraliai raidai. Perdėta suaugusiųjų reakcija į vaikų seksualumą gali sukelti traumų bei suformuoti neigiamą požiūrį į lytinius santykius, kuris gali lemti vėlesnio gyvenimo sunkumus. Svarbiausia taisyklė – ne bausti ir gėdinti, o mokyti apie privatumą. Svarbu griežtai, tačiau ne gąsdinančiai priminti taisykles, kaip dera elgtis prie kitų vaikų ir suaugusiųjų. Daugelis vaikų nustoja elgtis seksualiai, kai supranta, koks elgesys yra priimtinas, o koks – ne. Jei suaugusieji supratingai atsižvelgia ir reaguoja į vaiko seksualinę raidą bei elgesį, vaikas išmoksta tinkamo ir deramo socialinio elgesio, susijusio su seksualumu, supranta apie tinkamą laiką ir vietą seksualumui išreikšti.
Koks vaiko seksualinis elgesys laikomas normaliu?
Seksualinė raida prasideda nuo pat kūdikystės, todėl reikia priimti tai, kad maži vaikai elgiasi seksualiai. Neretai tėvai nerimauja dėl seksualinio elgesio apraiškų, kurios būdingos daugeliui tam tikro amžiaus vaikų.
Tad vaikams iki 4 metų yra normalu:
Domėtis ir klausti apie kūną, jo funkcijas.
Domėtis kitų žmonių kūnu, siekti paliesti mamos ar kitų moterų krūtis.
Tyrinėti savo lyties organus tiek viešumoje, tiek vienumoje.
Siekti matyti kitus žmones nuogus (vonioje ar tualete).
Rodyti kitiems savo lytinius organus.
Glostyti savo lyties organus ar trinti juos į kitus objektus (baldus, pagalvę, žaislus).
4-6 metų vaikams būdinga:
Suaugusiųjų elgesio imitavimas (laikymasis už rankų, bučiavimasis).
Kalbėti apie kūną vartojant netinkamus žodžius, nors vaikui ir nėra aiški jų reikšmė.
Tyrinėti savo kūną su bendraamžiais (žaidžiant „daktarą“ ar „parodyk man savo, aš tau parodysiu savo“).
Noras matyti kitus žmones nuogus ar nusirengiančius.
Tikslingai liesti savo genitalijas (masturbacija), kartais šalia esant ir kitiems žmonėms.
Koks elgesys turėtų kelti suaugusiųjų susirūpinimą?
Sunerimti reikia dėl itin išreikšto vaiko seksualinio elgesio, kuris yra tarsi užvaldęs vaiką, arba kai mažylis į seksualinius žaidimus įtraukia kitus vaikus prieš jų valią, taip šiems sukeldamas fizinį ar emocinį diskomfortą.
Suaugusieji turėtų sunerimti, jei:
Vaiko veikloje dominuoja seksualiniai žaidimai, jie trukdo vaikui bendrauti su kitais, ir jis neįsitraukia į kitus žaidimus.
Vaikas įsitraukia į seksualinius žaidimus su kitu gerokai jaunesniu ar vyresniu vaiku.
Vaikas turi itin daug žinių apie seksą, kurios jo amžiui yra per ankstyvos.
Vaiko seksualinis žaidimas turi neigiamą poveikį kitiems vaikams ir sukelia jam ar kitiems fizinį ar emocinį diskomfortą.
Vaikas siekia su kitais asmenimis seksualinio kontakto.
Šie požymiai gali rodyti, kad vaiko aplinkoje esama netinkamos patirties. Tuomet vertėtų plačiau pasidomėti vaiko aplinka ir raida, o prireikus kreiptis į specialistus.
Daugiau įdomių psichologinių ir pedagoginių straipsnių rasite svetainėje www.ikimokyklinis.lt
