Lietuvoje nėra lytinio švietimo ir ugdymo programų vaikams, jaunimui palankios paslaugos neteikiamos, o statistika rodo, kad paaugliai vis anksčiau pradeda mylėtis. Specialistų klausiame, ką gali ir privalo padaryti tėvai, kad apsaugotų savo vaiką nuo ankstyvų lytinių santykių, neplanuoto nėštumo, lytiniu keliu plintančių ligų.
NĖŠČIOS DUKROS NEIŠSIŽADĖTŲ
Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė
Prieš keletą metų Lietuvoje buvo atliktas įdomus tyrimas – 856 respondentai (15-50 m.) buvo apklausti, ką jie mano apie paauglių lytinį gyvenimą. Nors gyvename liberaliais laikais, kai apie paauglių seksą kalbama atvirai, vis dėlto paaiškėjo, kad net 9 iš 10 tėvų baiminasi išgirsti, kad jų nepilnametis sūnus ar dukra pradėjo mylėtis. Jei sužinotų, kad jų vaikai gyvena lytinį gyvenimą, suaugusieji labiausiai baimintųsi neplanuoto nėštumo (46,2 proc.), lytinės infekcijos (25,9 proc.), aborto (10,1 proc.).
Jei nenorime, kad vaikas anksti nertų į suaugusiųjų pasaulį, turėtume apie seksą sau vaikais atvirai pasikalbėti. Apklausa parodė, kad ne visi tėvai linkę apie tai diskutuoti. Tik 37 proc. esamų ir būsimų tėvų mano, kad nepilnametis žinių apie lytinį gyvenimą pirmiausia turėtų gauti namuose iš tėvų. Kiti sako, kad informaciją vaikas turi gauti mokykloje per lytinio švietimo pamokas (35 proc.); iš specialisto, dirbančio su paaugliais (12 proc.); iš gydytojo (6,7 proc.); internete (4,2 proc.); iš brolių, seserų, giminaičių (2,8 proc.). Laimei, vos 1,6 proc. galvoja, kad paaugliui tokios informacijos išvis nereikia.
Sužinoję, kad nepilnametis vaikas jau turėjo lytinių santykių, tėvai pirmiausia papasakotų apie kontracepciją (47,2 proc.); nukreiptų pas ginekologą (22,5 proc.); bandytų atkalbėti nuo lytinių santykių (12,3 proc.); nupirktų kontraceptinių priemonių (7,8 proc.); išvis nesikištų (7,4 proc.).
Jei nepilnametis praneštų žinią apie neplanuotą nėštumą, tėvai elgtųsi tolerantiškai: 50 proc. tėvų palaikytų moraliai ir finansiškai savo atžalą ir atžalos draugą ar draugę; 20 proc. elgtųsi taip, kaip norėtų pats vaikas; 8 proc. neplanuotą vaikutį augintų kaip savo. Tik 6 proc. skatintų nutraukti nėštumą; 4 proc. lieptų susituokti. Buvo ir tokių, kurie išvarytų savo atžalą iš namų, išsižadėtų, bet tik vienetai (matyt, ir jie apsigalvotų).
Finansiškai ir moraliai daugiau savo besilaukiantį vaiką paremtų moterys (50 proc., o vyrai – 46 proc.), o nėštumą skatintų nutraukti daugiau vyrai (8 proc., moterys – 5 proc.). Lyginant pagal amžių, moraliai ir finansiškai savo atžalą ir jo partnerį labiau palaikytų vyresnio amžiaus (40-50 m.) žmonės (56 proc.). Nutraukti nėštumą skatintų 15-19 metų respondentai (11 proc.).
Ką parodė ši apklausa? Ar lietuviai seksualinėje srityje yra tamsuoliai? Žinoma, kad ne. Visi supranta lytinių santykių reikšmę, suvokia, kad su lytinio gyvenimo pradžia susiję daug pavojų. Tėvai suvokia, kad paauglys anksčiau ar vėliau ners į suaugusiųjų gyvenimą, tai baugina, todėl norisi vaiką pristabdyti, pagąsdinti. Didžiausia bėda, kad lietuviai yra santūrūs, drovūs ir kalbėti su vaiku apie tokius žmogiškus dalykus, kaip seksualinis gyvenimas, nedrįsta ir nemoka… Tėvai nežino, iš kur gauti tikslios informacijos, nes šalyje nėra jokių lytinio švietimo programų suaugusiesiems, kaip reikėtų kalbėti su vaikais apie seksą ir jo pasekmes. Tėvai neturi baigti ginekologinių mokslų ir viską išmanyti apie lytinį gyvenimą, kontracepciją. Jie turėtų tiesiog paruošti vaiką priimti informaciją, padrąsinti, kartu nueiti pas gydytoją (mergaitės iki 16 metų pačios į ginekologą gali kreiptis tik lydimos bent vieno iš tėvų). Svarbiausia – šiltai ir žmogiškai pasikalbėti apie intymius dalykus, kurie nėra nei gėda, nei tabu.
VIENERI METAI – KAIP TIKSINTI BOMBA
Vaikų-paauglių ginekologė Žana Bumbulienė
Apklausos rodo, kad vis jaunesni paaugliai tampa lytiškai aktyvūs. Pirmą kartą „uždrausto vaisiaus“ lietuvaičiai paragauja sulaukę vidutiniškai 16-17 metų. Kasmet Lietuvoje gimdo iki 1000 paauglių, jaunesnių nei 18 metų (kaime dvigubai dažniau nei mieste). Kasmet atliekama iki 1000 abortų paauglėms, jaunesnėms nei 19 metų. Mažėja paauglių santuokų (1990 m. – 1552, 2005 m. – 212 santuokų), bet daugėja vienišų nepilnamečių mamų (1990 m. – 728, 2005 m. – 1461).
Liūdniausia, kad nors esame išsilavinusi, daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių šalis, lytiškumo srityje esame atsilikę… Pavyzdžiui, pasaulyje 35 proc. paauglių mergaičių nenaudoja jokių apsisaugojimo priemonių pirmųjų lytinių santykių metu, o Lietuvoje tokių yra net 44-56 proc.
Laiko tarpas nuo pirmų lytinių santykių iki tos dienos, kai porelė panaudos nors kokią apsisaugojimo priemonę – 1 metai. Nenuostabu, kad 50 proc. paauglių pastoja per pirmąjį pusmetį nuo lytinių santykių pradžios. Tėvai dažniausiai pražiūri šiuos lemtingus metus, nes net nenutuokia, kad jų 15-16 metų „vaikučiai“ jau pradėję lytinį gyvenimą.
Deja, gydytojų vaidmuo lytiškai šviečiant paauglius, menkas. Galime įtakoti tik tas paaugles, kurios atėjo pas ginekologą į kabinetą dar prieš pirmąjį pasimylėjimą. O tokių yra labai nedaug. Jei į kabinetą atėjusi mergaitė dar nekalta, mes stengiamės paskatinti atidėti lytinio gyvenimo pradžią, o jei ji jau santykiauja, privalome kalbėti apie kontracepciją. Kontracepcija paaugliams turi būti patikima – apsaugoti nuo neplanuojamo nėštumo ir lytiniu keliu plintančių infekcijų. Todėl dažniausiai patariama dviguba apsauga – prezervatyvai+hormoninės piliulės. O ką pasirinkti, reikėtų pasitarti su gydytoju. Ginekologas mato, kokių problemų turi mergina, ir gali parinkti priemonę, kuri ne tik apsaugos, bet ir gydys, pvz., skausmingas, gausias, nereguliarias mėnesines, mažakraujystę, odos problemas.
Lytinio švietimo poreikis – toli gražu ne vien Lietuvos problema. Tai visos Europos, viso pasaulio aktualija. Vyksta globalizacija, migracija, tautų maišymasis, atsirado nauja žiniasklaida – internetas, mobilieji telefonai, plinta ŽIV, didėja vaikų ir paauglių lytinis išnaudojimas, pasikeitė požiūris į jaunų žmonių seksualumą ir lytinį elgesį. O svarbiausia – paaugliai vis anksčiau nori paragauti to uždrausto vaisiaus. Europos šalyse nuo pirmųjų lytinių santykių iki pirmojo gimdymo praeina maždaug 10 metų. Per tą laiką jauni žmonės dažnai keičia partnerius, todėl didėja neplanuotų nėštumų ir lytiškai plintančių infekcijų rizika. Tai – visuomenės sveikatos problema, todėl lytinis švietimas labai svarbus.
Lytinis švietimas skirstomas į oficialų ir neoficialų. Neoficialus – tai tėvų pamokymai, o oficialų švietimą vykdo profesionalai: medikai, pedagogai, psichologai. Tačiau pastarieji sutelkia dėmesį į problemą (kontracepciją, lytiniu keliu plintančias ligas), todėl ne visuomet sudomina paauglį. Lytinis švietimas turi būti profesionalus, nukreiptas į prevenciją, aktualus, veiksmingas ir patrauklus jaunimui. Įsitikinta, kad reikia abiejų švietimų – ir neoficialaus (tėvų), ir oficialaus (specialistų), nes jie papildo vienas kitą.
2010 metais PSO paruošė lytinio švietimo rekomendacijas Europai. Iki šiol buvusias programas – Lytinės abstinencijos (tikslas – atkalbėti nuo bet kokių lytinių santykių) ir Visapusiško lytinio auklėjimo (supažindinimas su kontracepcija ir saugiais lytiniais santykiais) – papildė trečioji, Holistinio lytiškumo ugdymo programa. Joje psichoseksualinis vaikų vystymasis suskirstytas į 5 etapus pagal amžiaus grupes: nuo 0 iki 3 metų, 4-6 metai, 7-9 metai, 10-15 metų, 16-18 metų.
Šios programos esmė – apie lytiškumą pradėti kalbėti su vaikais nuo gimimo!
Pagrindinės lytinio švietimo temos, apie kurias vaikas turi kalbėti ir su tėvais, ir su specialistais:
Žmogaus kūnas ir jo vystymasis.
Vaisingumas ir dauginimasis.
Santykiai ir gyvenimo būdas.
Lytiškumas, sveikata ir gera savijauta.
Seksualumas ir teisės.
Socialiniai ir kultūriniai seksualumo aspektai.
Lytinio švietimo stoka padidina riziką:
Ankstyvų, neaugių lytinių santykių.
Lytiškai plintančių ligų.
Neplanuotų nėštumų ir abortų.
Ankstyvų ir trumpalaikių santuokų.
KADA IR KAIP KALBĖTI SU VAIKU
Psichologė Karolina Bajoriūnienė
karolina.bajoriuniene@gmail.com
Intymūs santykiai – vienas iš žmogaus poreikių. Jei jis bus nepatenkintas, kils problemų. Kai bendrauju su suaugusiomis pacientėmis, jaučiu, kaip jos drovisi apie tai kalbėti, o kai pasakau, kad tai natūralus žmogaus poreikis (kaip valgymas, atsigėrimas, miegojimas), dažna sutrinka ir nebežino ką sakyti. Sako – negalvojau, kad lytinis gyvenimas yra kažkas svarbaus. Vadinasi, su tokia moterimi tėvai vargu ar kalbėjo apie lytiškumą, ir, dar blogiau – ką gali tokia moteris apie lytinį gyvenimą papasakoti savo vaikams?
Jei su vaiku pradedame apie lytinį gyvenimą kalbėti tik paauglystėje, vadinasi, jau 4 etapus esame pražiopsoję, o atsidūrę penktame. Lytinis švietimas – nenutrūkstantis procesas, ir nėra skambučio, kuriam nuskambėjus tėvai turėtų susigriebti – štai jau dabar laikas! Ne viena mergaitė, susirgusi mėnesinėmis, galvojo, kad miršta, su visais atsisveikino, nes net nenutuokė, kas su ja darosi. Jei mes ryšimės kalbėti apie lytinį gyvenimą su 15 metų dukromis, būsime labai pavėlavę. Negalima pamiršti ir berniukų. Jie nuo 10 metų gali naktį patirti poliucijas ir labai išsigąsti. Vadinasi, 10 metų yra pati vėliausia riba, kai tėvai turėtų kalbėtis su vaikais apie lytiškumą.
Lytiškumo ugdymas ir lyties atskyrimas – berniukas ar mergaitė – turi prasidėti nuo gimimo. Mes pasąmoningai tai diegiame savo vaikams dar kūdikystėje – perkame rausvus drabužius ir lėles dukrelėms, o žydrus drabužius ir mašinytes sūnums. Rimtesnis švietimas turėtų prasidėti nuo 1,5 metų, nes būtent tuo metu pradeda formuotis suvokimas apie tualeto reikalus. Būtent nuo tada tėvų prašoma laikytis tam tikrų lytiškumo taisyklių – pavyzdžiui, kad šeimoje priešingos lyties atstovas nevaikščiotų nuogas vaikui matant.
Lyties tapatumas labiau skleidžiasi vaikui artėjant prie 3 metų. Jis pradeda domėtis, kodėl vaikai turi skirtingus lyties organus, kodėl mamytė atrodo kitaip nei tėvelis. Atsiranda klausimas – iš kur aš atsiradau? Psichologai prašo – jokiu būdu nemeluokite, tačiau informacijos nereikia pateikti per daug. Kartais tėvai persistengia, pvz., mamytės pasakoja apie gimdymo metu patirtas kančias, o tai sutrikdo atžalą. Trimečiui pakanka pasakyti, kad jis gimė iš didelės mamos ir tėčio meilės. Vaikai paprastai patys parodo, kiek informacijos jiems reikia.
Darželis ir pradinė mokykla – dar vienas etapas, kai vaikas jau pradeda pastebėti įvairius lytiškumo niuansus. Tuomet reikalingas neslegiantis, ramus pirmasis susitikimas su profesionalu. Reikia intymesnės terpės – nedidelių grupių, kuriose pamokėlės vyktų atskirai berniukams ir mergaitėms. Labai svarbu, kad vaikas po tokių pamokų galėtų susisiekti su specialistu, pateikti jam klausimus.
Vyresnėse klasėse specialistas, kuris pasakoja vaikams apie lytinį gyvenimą, turėtų būti gerai pasiruošęs. Būtent paauglystėje reikia labai dalykiškai pasakoti apie kontracepciją, lytiniu keliu plintančias ligas. Svarbu, kad tai nebūtų tik sausos teorijos kišimas į galvą. Reikia viską įvilkti į bendravimo, klausimų-atsakymų formą.
„Mamos žurnalas“
