Šalyje lytinio raštingumo ugdymas tik žengia pirmuosius žingsnius. Tyrimai rodo, jog seksualinį smurtą vaikai dažniausiai patiria artimoje aplinkoje iš žmogaus, kuriuo pasitiki.
Kaip suprasti, kas yra seksualinė prievarta, ir kaip tam užkirsti kelią kalbamės su Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologe Vilma Paliaukiene.
Kaip atrodo seksualinė prievarta? Ar tai suprantama tik kaip fizinis veiksmas?
Seksualinė prievarta apima platų spektrą prieš vaiką atliekamų veiksmų, ji gali būti su prisilietimu ir be. Prievarta su prisilietimu dar skirstoma į prievartą su prasiskverbimu ir be prasiskverbimo, pavyzdžiui, bučiniai, glamonėjimas, prašymas prisiliesti. Prievarta be prisilietimo – kalbos apie seksą, vertimas nusirengti, apsinuoginimas prieš vaiką, pornografinio turinio demonstravimas, vaiko fotografavimas, filmavimas, seksualinis išnaudojimas telekomunikacijos priemonėms ir kitokios.
Suaugęs žmogus gali suprasti, koks elgesys yra nederamas jo atžvilgiu, na, o vaikas… Dažnai net nežino, kas yra seksas.
Maži vaikai dažniausiai nesupranta, kad prieš juos atliekami veiksmai yra seksualinė prievarta, negali įvertinti to kaip netinkamo elgesio, ypač jei vaikui nesukeliamas fizinis skausmas. Svarbu, kad net patys mažiausi vaikai, kurie jau geba išmokti paprastas elgesio taisykles, būtų mokomi apatinių rūbelių taisyklės, žinotų, kokie prisilietimai yra geri, kokie blogi ir pasakytų apie juos suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Svarbu mokyti vaiką atpažinti netinkamą elgesį, o ne pavojingus asmenis, nes seksualinę prievartą vaikas gali patirti ir iš pačių artimiausių žmonių.
Taigi, siekiant, jog vaikai galėtų suprasti, jog patyrė prievartą, svarbiausia yra juos tinkamai edukuoti, atsižvelgiant į jų amžių. Šiuo tikslu, globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologai vykdo edukacines programas mokyklose.
Mokykloje tarp vaikų ir paauglių neretai vyksta įvairūs žaidimai -erzinimai. Ar čia galima įžvelgti seksualinio smurto apraiškų?
Vaikų seksualinis elgesys, atitinkantis normas (skirtingas priklausomai nuo amžiaus), yra natūralus ir tikėtinas pagal vaiko amžių, todėl ne visos seksualinio turinio situacijos yra traktuojamos kaip seksualinis smurtas. Jei jose dalyvaujantys vaikai yra panašaus amžiaus ir brandos, abu dalyvauja savo noru, greičiausiai tai yra susiję su natūraliu vaikų smalsumu ir savo kūno tyrinėjimu, tačiau suaugusieji turi būti atidūs ir įvertinti, ar tos situacijos tikrai nėra seksualinė prievarta.
Vyrauja nuomonė, esą seksualiai vaiką išnaudoti linkę tik vyrai, dažniausiai žemo socialinio sluoksnio. Ar toks įsitikinimas teisingas?
Smurtauti prieš vaiką gali bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties, socialinio statuso ar ryšio su vaiku. Pasitaiko atvejų, jog vaiką seksualiai išnaudoja ir mama. Svarbu suprasti, kad nėra vieno smurtautojo tipo ir vaikas gali nukentėti nuo bet kurio žmogaus, net ir išoriškai atrodančio patikimu.
Remiantis tyrimais ir praktika, seksualinį smurtą vaikai dažniausiai patiria artimoje aplinkoje iš žmogaus, kuriuo pasitiki.
Ar yra toks žmonių tipas, kuris dažniausiai tampa seksualinio smurto auka
Taip, kaip nėra vieno smurtautojo tipo, taip nėra ir vieno aukos tipo. Nukentėti gali bet kuris vaikas, bet kurio amžiaus, bet kurios lyties. Seksualinio smurto aukomis tampa net ir kūdikiai. Prievarta vyksta ir tose šeimose, kurios atrodo tvarkingos, aukšto socialinio statuso, jose augantys vaikai patiria didesnę riziką būti neidentifikuoti kaip seksualinio smurto aukos, nes aplinkiniai nesitiki, jog ir ten gali vykti smurtinės situacijos. Didesnę riziką nukentėti patiria neįgalūs vaikai, neturintys socialinės paramos, patikimų suaugusiųjų šalia savęs.
Kaltinami seksualiniu smurtu dažnai bando gintis esą jie taip elgėsi, nes buvo išprovokuoti. Galimas tai pateisinti?
Nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi vaikas, už savo elgesį vienareikšmiškai yra atsakingas smurtautojas.
Pasitaiko atvejų, kuomet nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams pasireiškia seksualizuotas elgesys, tuomet jie gali net ir tiesiogiai mėginti įtraukti į seksualinius santykius kitus asmenis, pavyzdžiui, nepilnamečiai pilnamečius, tačiau ir šiose situacijose pilnametis yra atsakingas už savo elgesį bei patiria visas su tuo susijusias teisines pasekmes.
Kur ir į ką kreiptis patyrus seksualinį smurtą?
Kuomet įtariame, jog vaikas prievartą patiria artimoje aplinkoje arba patys esame įvykio liudininkai, žinome galimus įvykio kaltininkus, taip pat kuomet įtariame, jog vaikas neseniai nukentėjo nuo seksualinės prievartos, reikia kreiptis skubios pagalbos telefonu 112.
Būna situacijų, kuomet stebime seksualizuotą vaiko elgesį, tiesiogiai ar netiesiogiai sužinome apie galimai patiriamą prievartą, nerimą kelia pasikeitusi elgsena ar emocinė būsena, tuomet turime informuoti vaiko teisių apsaugos skyrių pagal vaiko gyvenamąją vietą. Visais atvejais arba nežinant, kaip reaguoti, įtariant, jog vaikas nukentėjo nuo seksualinės prievartos, galima kreiptis į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą visą parą budinčiu telefonu: 8 675 19244.
Šiame pagalbos centre vaikui ir jo šeimai suteikiama visa reikalinga pagalba, atliekamas vaiko psichologinis įvertinimas, esant teisėsaugos kreipimuisi atliekamos teisminės vaikų apklausos, teismo medicinos eksperto apžiūros.
Dažnai seksualinę prievartą patiriantis vaikas ar paauglys pagalbos iškart nesikreipia, yra išnaudojamas kartais ir metus. Nes nesupranta, kad su juo nederamai elgiamasi, nežino, kur kreiptis, jaučią gėdą ar galbūt, kaip jūs sakote, pats yra seksualizuoto elgesio?
Vaikai tiesiogiai apie patiriamą seksualinę prievartą kalba rečiau, dažniausiai stebime netiesioginius ženklus. Tylėjimo priežasčių yra daug, tarp jų baimė, gėda, galvojimas, jog niekas nepatikės. Seksualinė prievarta dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, tad vaikui tektų pasakyti apie netinkamą mamos, tėčio, brolio, sesers ar kito artimo žmogaus elgesį, kalbėti apie žmogų, nuo kurio jis yra priklausomas. Be to, vaikui gali būti grasinama, jis gali būti verčiamas tylėti. Vaikai neretai tylomis kenčia metų metus, o kartais šią paslaptį išlaiko visą gyvenimą, todėl turime būti jautrūs ir atidūs, pastebėti netiesioginius ženklus ir apsaugoti vaiką nuo patiriamos prievartos.
Komentaras
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė:
Mūsų visuomenėje temos apie seksualinį smurtą paslėptos. Ilgą laiką buvo gėdinga apie tai net kalbėti, o tuo labiau prisipažinti, kad esi seksualiai išnaudojamas. Tarp vaikų visa tai dar sudėtingiau. Vaikas savo amžiuje dėl nebrandumo, nesuvokimo gali elgtis netinkamai, apsinuoginti, todėl suaugusieji turi jam nubrėžti ribas. Neturėtume seksualinio smurto pateisinti, esą jis pats išprovokavo tokį elgesį ar veiksmą. Suaugusio žmogaus neturėtų niekas išprovokuoti, jis turi susitvardyti ir gebėti vaikui nustatyti tinkamas elgesio ribas.
Svarbu ne tik, kad imtume suprasti, kas tai yra, bet kad į tai būtų reaguojama, taptume tokiems veiksmams nepakantūs, nenumotume į tai ranka.
Vaikas nebūtinai iškart viską papasakoja, bet reaguoti į jo užuominas būtina. Dažnai pasitaiko, kad vaikas yra išnaudojamas ne vieną ir ne du kartus net artimiausioje aplinkoje, pavyzdžiui, patėvio.
Dažnai skyrybiniuose atvejuose susiduriame su vienas kito kaltinimais, esą kažkuri pusė vaiką netinkamai rengia ar maudo. Vienas kito elgesyje įžvelgia nusikaltimą. Būtina abiem tėvams demonstruoti pasitikėjimą, pagarbą, nustatyti ribas. Taigi, manau, supratimas prasideda nuo šeimos, kokioje aplinkoje vaikas auga. Mažylis nuo jaunų dienų turi būti mokomas, kas yra jo kūnas, kad niekas neturi teisės jo liesti, apie jį tinkamai ar netinkamai pasisakyti. Kad jį padėti nuprausti, gali tik artimiausi žmonės, tarkime, mama.
Svarbu tiesiog kurti kultūrą, kuri, deja, ilgą laiką mūsų visuomenėje nė neegzistavo. Patys dar sunkiai perlipame per save apie tai kalbėdami. Ypač vyresnės kartos žmonės, kurie lytinio raštingumo išvis neturėję.
Mūsų visuomenė labai katalikiška, todėl sunkiai priimame švietimo įstaigų vaidmenį. Kyla daug diskusijų, kiek turėtų duoti mokykla. Lytinio švietimo programos visada sulaukia kritikos, jei ne iš vienos pusės, tai – iš kitos. Vienur tai suvokiama, kaip ruošimas šeimai, todėl tuo nepatenkintos feministinės organizacijos. Iš kitos pusės, kai imama kalbėti apie lytinį švietimą, religingesnės organizacijos šaukia, kad vaikus ištvirkinsime ar išmokysime ko nors netinkamo. Nuomonės plaikstosi į visas puses.
Suprantu, kad tai – jautru, tačiau vaikus būtina šviesti. Jei nuo mažumės apie tai nekalbama, nešviečiama ir nuo seksualinių neigiamų dalykų. Nėra nieko gėdingo apie tai mokyti, reikalinga tik subalansuoti programą. Turėdami apie tai supratimą į neigiamus dalykus imsime labiau reaguoti.
Sėdėjimas dėdei ant kelių rečiau baigsis netinkamai.
Susiję straipsniai
