Kodėl vyras nori susilaukti sūnaus

vyrai nori berniukų

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Pasodinti medį, pastatyti namą, pagimdyti sūnų…

Kiek kartų girdėjote šį posakį? O jei pagimdėte dukrą, ar neišgirdote klausimų: „Tai kada bus sūnelis?“ Kodėl XXI amžiuje susilaukti sūnaus vis dar laikoma didesne sėkme nei dukros? Šios keistos temos ėmėmės gavę vienos skaitytojos laišką: „Auginame dukrą, laukiuosi antrojo vaikelio. Vyras be galo trokšta sūnaus. Bet tyrimas ultragarsu parodė, kad laukiuosi mergaitės. Vyras to dar nežino. Kaip jam tai pasakyti?“

Kalbamės su psichologe Erika Kern

Kodėl vyrai nori sūnų, o ne dukrų?

Tai labai sudėtingas klausimas. Jei bandyčiau atsakyti paprastai, tai dėl to, kad visuomenėje įsitvirtinusi nuomonė, jog kiekvienas tėvas būtinai turi turėti sūnų. Ko gero, ši nuomonė susiklostė per dešimtmečius, jei ne šimtmečius.

Viena iš priežasčių – patriarchalinė visuomenė. Lietuvoje vis dar stiprios patriarchalinės, aukštinančios vyriškąją lytį tendencijos, nors jos ir ne tokios stiprios, kaip anksčiau.

Mūsų krašto religija irgi remia patriarchalinį požiūrį – Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus yra svarbiausios religinės figūros. Tokioje visuomenėje kur kas reikšmingiau būti vyru, o jei gimdyti vaikus – turėti sūnų.

Kitas patriarchalinės visuomenės reiškinys – vyriškų pavardžių pirmaeiliškumas. Kiekvienai giminei svarbu išlaikyti ir pratęsti savo unikalią giją.

Žinoma, kad pavardė prarandama, jei neturi sūnaus. Taip visa giminė gali pamažu tiesiog išnykti.

Kitas aspektas, kuris šiandien jau ne toks aktualus – Lietuva – žemdirbių kraštas. Tėvui neretai reikėdavo stiprių rankų, galinčių padėti dirbti sunkius žemės ūkio darbus. Kas, jei ne sūnus, padės senstančiam ir jėgų netenkančiam tėvui?

Su pavarde ir žemdirbyste susijęs ir kitas klausimas – tėvo žemių perdavimas sūnui ar sūnums.
Ko gero, galima rasti dar daugiau reiškinių, suformavusių nuomonę, kad vyrui sūnų turėti svarbiau. Tačiau svarbu atminti, kad tai ne Jūsų vyro „kvaili įsitikinimai“, o tvirtai įaugusios visuomenės tradicijos.

Ar bukas vyro norėjimas susilaukti sūnaus nerodo jo vidinio silpnumo?

Nieko keisto tas norėjimas nerodo, išskyrus tai, kad Jūsų vyras arba yra neabejingas visuomenės tradicijoms ir vertybėms, arba draugų spaudimui.

Būti neabejingam krašto, kuriame gyveni, vertybėms, ne taip jau blogai. Suprantama, kad kai kurios vertybės dabar jau pasenusios, tačiau yra vertybių, kurias mes labai norėtume išsaugoti ir bijomės prarasti.

Draugų spaudimui atsispirti svarbu, ir tai ne kiekvienas gali. Jei Jūsų vyras negali atsispirti draugams, tai nieko nesako apie jo, kaip tėvo gerąsias ar blogąsias savybes.

Kodėl visa visuomenė nusistačiusi, kad „vyras privalo pasodinti medį, pastatyti namą ir pagimdyti sūnų“? Apie mergaites, deja, nė žodžio?

Moters funkcijos patriarchalinėje visuomenėje – padėti vyrui įgyvendinti jo tikslus, štai todėl nieko apie moters ar mergaitės tikslus nesakoma.

Galima pažvelgti ir kitaip: mergaičių tikslai tokie daugialypiai ir platūs, kad juos surašyti punktais tiesiog neįmanoma. Girdėjau ir anekdotų šia tema, kurie prie vyro prideda tokį sakinį: „Moters gyvenimo tikslai – pagimdyti vyrui sūnų, išrauti ne vietoj pasodintą medį ir… prisiteisti namą“.

Ką patartumėte skaitytojai, kuri klausia, „kaip padėti vyrui susitaikyti su mintimi, kad gims antra duktė, o ne sūnus“?

Tai labai priklauso nuo vyro charakterio, asmenybės bruožų, be to – nuo poros tarpusavio santykių. Jei tarpusavio santykiai šilti ir sutuoktiniai vienas kitą supranta, geriausiai padėsite vyrui, paklausdama, kaip jam galėtumėte padėti. Jei toks pokalbis neįmanomas, galite pasvarstyti pačios, kas labiausiai tiktų jūsų vyrui. Jei vyras uždaras ir nekalbantis apie jausmus, dažniausiai padės, jei šios temos šiek tiek vengsite „nesiaiškinsite santykių“.

O jei jis išreikš nuoskaudą, sakydamas, kad „gaila, jog vėl gims mergaitė”, labiausiai padėsite jam, jei nepulsite aiškinti, kaip ir kas dėl to kaltas, arba kad tai nuo jūsų valios nepriklauso (juk tai aišku kiekvienam suaugusiam žmogui, negi manote, kad jūsų vyras to nežino?), bet ramiai pasakysite, kad suprantate, kad jam dėl to nesmagu. Visus kitus žodžius palaikykite sau, patylėkite. Jūsų vyrui reikia supratimo. Ne paaiškinimo, ne moralizavimo, ne Jūsų pykčio, ne „terapinio pokalbio”, o paprasčiausio žmogiško supratimo.

Jei vyras kalbesnis, padėkite jam išsakyti savo jausmus. Tai padaryti ir lengva, ir sudėtinga. Jums nereikia daug kalbėti, reikia daug klausyti.

Daugumai moterų tai nelengva užduotis, tačiau pasistengus išeina visoms, esu tikra, kad jums irgi pavyks. Jūsų vyrui svarbu išsakyti savo nuoskaudą, galbūt netikrumo ar neužtikrintumo jausmus. Nebūtina jį versti prisipažinti, kad jis jaučiasi menkavertiškai kaip vyras, nesugebantis turėti sūnaus. Nebūtina prieštarauti, net jei jūsų nuomonė ar jausmai kitokie. Tylėjimas ir stengimasis įsiklausyti į tai, ką vyras sako, bandymas „atsistoti į jo vietą“ duos kur kas geresnius rezultatus tiek vyro savijautai, tiek jūsų abiejų santykiams.

Ginate vyrus, o kaip jaustis moteriai, kuri nešioja vaiką, žinodama, kad vyras jo nenori?

Psichologė Erika Kern

Psichologė Erika Kern

Kai patariu padėti kitam, leisti jam būti savimi, įsiklausyti ir suprasti, dažnai girdžiu tokią reakciją: „O kada mane kas pasistengs suprasti? Kada mane kas nors užjaus? Kada kas nors įvertins, kad aš ne mažiau pažeidžiama?“

Besilaukiančiai mamai, kurios vyras nepatenkintas vaiko lytimi, pačiai labai sunku, bejėgiškumo jausmai, kylantys šioje situacijoje, nėra patys smagiausi. Tad mano pamokymai, kaip elgtis su vyrais, šių jausmų „kaltininkais“, kartais gali atrodyti reikalaujantys pernelyg daug. Tai nelengva. Jei jau namuose situacija tokia, kad jums su vyru reikia pagalbos, kažkas turi pradėti, kitaip abu lauksite, kol kažkuris kitas žengs pirmą žingsnį ir pyksite, kodėl kitas nenori parodyti šiek tiek supratimo. Jei norite, kad reikalai pajudėtų, turite kažką daryti pačios, aktyviai ir labai nuoširdžiai, pasišventusios suprasti kitą žmogų. Jei tokią nuostatą parodysite savo vyrui, jis turės iš ko mokytis ir netrukus daugiau supratimo rodys jums.

Kuo ypatingos šeimos, kuriose auga tik mergaitės arba tik berniukai?

Turbūt labiausiai šios šeimos ypatingos tuo, kad jose gerokai skiriasi vaikų kambariai, vaikų žaidimo aikštelės ir tėvų rūpesčiai, siekiant patenkinti vaikų augimo ir tobulėjimo poreikius. Juk vaikai be galo unikalūs ir skirtingi, tad tiek mergaičių, tiek berniukų elgesys gali ir žavėti, ir vesti iš proto.

Mergaitės mėgsta kitus dalykus nei berniukai, tad tikėtina, kad berniukai labiau domėsis futbolo ar krepšinio varžybomis, nei lėlių teatro renginiais. Net ir tai kiekvienoje šeimoje gali būti kitaip. Priimta manyti, kad mergaitės – švelnesnės, ramesnės, sukalbamesnės, o berniukai – veržlesni, sportiškesni, aktyvesni. Tai tik nuostatos, kurios gali visai netikti konkrečioje šeimoje, todėl apibendrinti tiesiog būtų neteisinga.

Ar mergaites auginantis vyras neišreiškia savo ego, nerealizuoja savęs, neatlieka savo misijos Žemėje?

Turbūt suprantama, kad tai ne tiesa. Tik nedidelei daliai vyrų svarbiausia save išreikšti šeimoje ir vaikų auklėjime, o jei taip ir yra, jiems jau tikrai nesvarbu, ar tai mergaitės, ar berniukai. Dauguma vyrų save išreiškia keliose sferose, dažniausiai darbe, sporte, pomėgiuose. Žinoma, daugumai vyrų svarbi ir šeima, svarbūs vaikai. Tai – savęs realizacijos dalis, įsijungianti į visumą. Tačiau yra žmonių, kurie neturi šeimos ar negali turėti vaikų. Manau, kad jie randa, kur ir kaip save išreikšti ir nesijaučia nutolę nuo savo misijos Žemėje.

Ką manote apie „užsiciklinusias“ šeimas, kuriose gimsta kad ir 6 mergaitės iš eilės, kol pagaliau gimsta sūnus?

Visų pirma nemanau, kad tai „užsiciklinusios“ šeimos. Beje, lygiai tokios šeimos yra ir tos, kur auga vien berniukai ir laukiama mergaitės.

Dažniausiai tai šeimos, nusiteikusios turėti ne vieną ir ne du vaikus. Kai gimsta pirmieji du tos pačios lyties vaikai, natūralu, kad norisi įvairovės.

Net ir tėvai, kurie laukia ir žavisi kiekvienu savo vaiku, nepriklausomai, kokia jo lytis, nori įvairovės, nes tai labai žmogiškas noras, ko gero, mažai susijęs su tėvyste.

Jei šeima nusiteikusi turėti daugiau nei du vaikus, po dviejų tos pačios lyties vaikų gimimo norisi šeimą papildyti kita lytimi. Kai kurie psichologai ir antropologai teigia, kad moters motinystės instinktas visų pirma yra susijęs su moteriškojo prado pratęsimu ir moteris tol nenurimsta, kol nepagimdo mergaitės. Jei remtumėmės šia teorija, gimus pirmoms dviems mergaitėms, moteris jau būna patenkinusi savo moteriškumo tąsos poreikį su kaupu ir gali pagaliau sutikti su vyru ir leisti jam turėti sūnų. Jei tai berniukai – moteris dar negali sustoti, nes jos motinystės instinktas reikalauja pagimdyti mergaitę. Tokios šeimos jau prieš gimdydamos šeštą vaiką yra priėmusios nuostatą, kad jų šeimoje niekada vaikų nebus per daug. Gali būti, kad iš šalies tai atrodo kaip „sportinis azartas”, tačiau jis nieko blogo nedaro. Jei šeimoje penkios mergaitės ir šeima nusprendžia turėti dar vieną vaiką, tikėdamasi berniuko, vadinasi, šeima sutinka ir su tuo, kad jie turės šešis vaikus ir galbūt šešias mergaites.

Ar sutinkate, kad moterys irgi slapta trokšta pagimdyti vyrui sūnų?

Manau, kad dauguma moterų slapta trokšta (ar bent jau troško kažkada) būti pačios nuostabiausios ir geriausios savo vyrui, išpildančios visus jo poreikius ir pačios sulaukiančios iš vyro to paties. Nuostabios meilės, visiško atsidavimo vienas kitam troškimas niekam nesvetimas. Žinoma, realybė ne visada tokia graži, kaip troškimai. Troškimo įtikti savo vyrui vedinos, norėdamos jį apžavėti, kad jis visiškai netektų proto, moterys slapta ar atvirai gali trokšti „padovanoti“ jam sūnų. Tai tiesiogiai susiję su vyro ir moters santykiais.

Kaip apibūdintumėte vyrus, kurie viešai sako, kad trokšta mergaitės?

Dažniausia tai tiesūs ir atviri vyrai, kurie nebijo ne tik pažiūrėti į save, bet ir tai pranešti kitiems. Visų pirma jie nesibijo nusistovėjusių dogmų ir gal net jaučiasi stipresni, sugebėdami atvirai prieštarauti nusistovėjusioms vertybėms. Labiau tikėtina, kad tai vyrai, iš principo mėgstantys riziką, novatoriai, nesibijantys laužyti senų stereotipų. Su jais gyventi dažniausiai nebus nuobodu.

Dauguma vyrų gimus mergaitei iš pradžių susinervina, bet po kiek laiko dukrelę dievina. Kur paslaptis?

Dauguma tėvų mergaitę augina kaip „mažąją princesę“, ją be proto lepina, pataikauja, nuolaidžiauja. Paslaptis tokia, kad ši kitos lyties atstovė yra daug sukalbamesnė, nei jos mamytė, daug labiau moka džiaugtis dovanomis, lepinimu ir pataikavimu. Ją pradžiuginti daug lengviau, ji daug nuoširdesnė išsakydama savo norus ir poreikius, ji nelaukia, kol vyras atspės, ko jai reikia, ar ko ji norėtų. Tai tik vienas aspektas. Bet ar jis neakivaizdus? Tai nereiškia, kad dukra vyrui atstoja žmoną, tiesiog santykiai su dukra daug paprastesni ir ją daug smagiau lepinti bei globoti. Su žmona dažnai reikia spręsti sudėtingus klausimus, o smagumai ir lepinimai vis atrodo būtų ne vietoje.

Kitas svarbus dalykas – mergaitė į tėtį žiūri kaip į pasakų princą, kurį, jai užaugus, turės pakeisti kitas pasakų princas. Tokiam susižavėjimo žvilgsniui sunku atsispirti, o žmona į vyrą taip nežiūri jau seniai…

Tiek mergaitėms, tiek berniukams be galo svarbūs santykiai su priešingos lyties tėvu. Šiuose santykiuose jie mokosi sutarti su kitos lyties atstovais.

Tai tarytum mažos repeticijos būsimam gyvenimui. Mergaitės įsimyli tėtį, o berniukai – mamą. Neretai 4-6 metų berniukai žada vesti savo mamą, o mergaitės – tekėti už savo tėčio. Tai natūralūs augimo etapai, tačiau tėvai įtraukiami į šiuos santykius ir mamoms smagu jaustis savo penkiamečio išrinktosiomis, o tėvams – savo penkiametės pasakų princais.

Ką atšauti kandiems replikuotojams, kurie mergaičių tėvus vadina „juvelyrais“, „brokdariais“?

Manau, teisingiausiai būtų patylėti. Jei replikuosite, vadinasi, pastaba jus įskaudino, vadinasi, esate neužtikrinti dėl savo padėties. Tad geriau nerizikuokite, nuleiskite tokias pastabas negirdomis, lyg jos būtų ne vietoje ar „pro šalį“.

Kaip vyrui atlaikyti kitų vyrų „graužimą“, kad vėl gimė duktė?

Lygiai taip pat, kaip vyras atlaiko kitus „graužimus“: kad jis laiku eina namo, kad jis myli savo žmoną, kad jis rūpinasi savo vaikais. Jei nuolat reikia atlaikinėti kitų vyrų priekaištus, kad esi geras tėvas ir vyras, vargu ar tai yra tikrieji draugai. Akivaizdu ir tai, kad jie nesusitvarko su savo problemomis ir jei ir jaučiasi tvirti, tai taip atrodo tik iš išorės.

Pasiduoti jų įtakai, vadinasi, pripažinti, kad ir jums reikia išorinių priemonių, kad jaustumėtės tvirti. Jei to nėra, jūsų pasitikėjimas savimi – geriausias atsakymas į visus panašius klausimus.

Ar gali kelios augančios šeimoje mergaitės pakeisti vyro būdą, jį suminkštinti?

Pakeisti suaugusio žmogaus būdą ne taip lengva, kaip atrodo. Gali būti, kad kelios princesės namuose leis tėvui labiau realizuoti tuos savo bruožus, kurie susiję su rūpesčiu ir globa. Jei šie bruožai giliai paslėpti, net ir šešios mergaitės jų neišvilios.

Ar mergaitė gali pajusti, kad tėvas jos nelaukė?

Visi vaikai jaučia, jei buvo nelaukiami. Retai vaikai supranta, ką jaučia, tačiau dažniausiai jie nesijaučia pilnaverčiai šeimos nariai, jaučia, lyg yra nereikalingi, kažką šeimai skolingi ar panašiai. Jei tik vienas iš tėvų norėjo skirtingos lyties vaiko, situacija vaikui palankesnė, nes yra bent vienas suaugęs, padedantis vaikui suprasti, kad viskas gerai.

Blogiau, jei abu tėvai tikėjosi kitos lyties vaiko ir nusivylė. Tikėtis vienos ar kitos lyties vaiko – visiškai žmogiška, svarbiau kartu sau priminti, kad gali būti ir kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kaip bus, mylėsite savo vaiką visa širdimi.

Tada, gimus sūnui ar dukrai, jūsų nusivylimą nustelbs džiaugsmo ir meilės jausmai. Tai – darbas su savimi. Jei to nedarysite, nesistebėkite, jei mergaitė, kuri gimė tuomet, kai laukėte berniuko, elgsis pernelyg berniokiškai, o berniukas, kuris gimė tuomet, kai laukėte mergaitės, bus pernelyg moteriškas ir švelnus, mat vaikai stengsis kaip nors patenkinti Jūsų lūkesčius ir net eidami prieš gamtą ir savo prigimtį (tai tikrai nemaža kaina) stengsis elgtis taip, kaip jo vietoje elgtųsi tos lyties vaikas, kurios laukėte.

Žinoma, dabar jau dažnai galime sužinoti vaiko lytį dar prieš jam gimstant, tačiau niekad negalime žinoti, ar atsakymas „šimtaprocentinis”. Tad visada „palikite atviras duris“ vaikui, kurį sutiksite, kai jis gims. Taip padėsite ir sau, o labiausiai – vaikui.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + penki =

Kitos temos: