Kartais dėl vaiko mokslų labiausiai nerimauja… mamos
Prasidėjo nauji mokslo metai, ir iškilo daug naujų galvosūkių. Suderinti vaikų ir savo dienotvarkes, pasirinkti būrelius, nepamiršti laiku paruošti (tėvams – sužiūrėti, kad būtų paruošti) namų darbų… Šalia visų „buitinių“ klausimų atsiranda ir kitų: ką daryti, jei vaikas kasdien ima skųstis pilvo skausmais, vakarais verkia, o kurį nors rytą netikėtai pareiškia, kad į mokyklą nenori ir neis? Kartais į mokyklą vaikui nesinori dar prieš prasidedant rugsėjui, ir kiekvieną rytą žadinant ir vis tiek verčiant ten eiti galima pasijusti tikru beširdžiu…
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Pirmosios dienos mokykloje
Puiku, jeigu pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais savo laiką galėtumėte susiplanuoti taip, kad vakare kuo daugiau laiko praleistumėte su vaiku (ar vaikais). Dar geriau, jei pavyktų vaiką pasitikti iškart po mokyklos.
Pirmokui gali būti svarbu, kad, nors ir pasikeitė didelė jo gyvenimo dalis, kita dalis – namai, šeima – išlieka saugūs ir tokie patys, kaip jis buvo pratęs. Išlaikykite savo ritualus: vakarieniauti kartu su visa šeima, savaitgaliais išeiti pasivaikščioti.
Vyresniam vaikui svarbu žinoti, kad yra stabilių, nesikeičiančių dalykų, kuriais jis gali pasitikėti.
Kaip palengvinti vaiko prisitaikymą prie mokyklos?
Kalbėkitės. Paklausinėkite vaiko, kaip jam sekasi mokykloje, ar susirado draugų, ar patinka mokytojai. Jei jis dėl ko nors nerimauja ar bijo – nenuvertinkite, nesijuokite, nebauskite dėl to, geriau pasakykite, kad daug kas bijo naujų dalykų.
Galbūt prisiminsite, kaip jūs bijojote kažko panašaus, pavyzdžiui, kad niekas nenorės su jumis draugauti ar kad gausite blogus pažymius, ir papasakokite apie tai. Pasikalbėjus nerimas ir baimė visada sumažėja.
Kartu suraskite, ką vaikas galės nusinešti į mokyklą. Daugeliui vaikų būna ramiau, kai jie turi su savimi kažką pažįstamo. Tai gali būti nedidelis žaisliukas, nuotrauka, knygutė ar dar kas nors, kas mokykloje galėtų priminti namus.
Dažnai net nebūtina tuos daikčiukus išsitraukti: nerimą sumažina jau vien tai, kad vaikas žino, jog savo kuprinėje turi mažytę namų dalelę.
Pabrėžkite teigiamus dalykus. Kai kalbate apie mokyklą, tebūnie tai geri dalykai: pasakykite, kad mokykloje galima surasti naujų draugų, išmokti naudingų dalykų, apsirengti gražius drabužius, kuriuos kartu nusipirkote. Suprantama, patys prisimenate ir nemalonius mokytojus, ir daugybę namų darbų, ir dar ką nors, kas mokyklą darė panašią į kalėjimą, tačiau pasistenkite savo blogos patirties neperteikti vaikams. Geriau tegu lieka šie pasakojimai jūsų, suaugusiųjų, ratui, o vaikai tebūna nusiteikę optimistiškai.
Naujovės
Būna, kad prasidėjus naujiems mokslo metams tėvai tikisi, jog vaikas staiga „paūgės“, „paprotingės“, subręs ir išmoks naujų dalykų tiesiog savaime.
Per atostogas paprastai daugiau kas leidžiama, keliami mažesni reikalavimai, pavyzdžiui, dienotvarkė labai lanksti, į tvarkymąsi namie žvelgiama pro pirštus, o prasidėjus rugsėjui tikimasi, kad vaikas ims laiku gultis ir keltis, išmoks užsirišti batus, palaikys savo kambario tvarką ir susidės reikalingus mokyklai daiktus. Tačiau visko mokytis ir siekti reikia palaipsniui, be to, nepamirškite, kad perėjimas iš atostogų į mokslo metus ir taip vaikui yra stresas, su kuriuo teks susitvarkyti. Taigi, keliant per daug reikalavimų, jie tiesiog gali per vieną ausį įeiti, per kitą – išeiti. Kad vaikui neužgriūtų per daug medžiagos, kurią reikia „suvirškinti“ – būtų gerai, jei pratinti prie dienotvarkės ir mokyti naujų dalykų pradėtumėte dar vasarą arba naujų įgūdžių lavinimą nukeltumėte porai savaičių tolyn.
Būna ir taip, kad su pirmąja klase sutampa kiti dideli šeimos gyvenimo pokyčiai, pavyzdžiui, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą arba broliuko ar sesutės gimimas. Nenustebkite, jei tokiu atveju vaikui bus sunkiau prisitaikyti (beje, adaptacija gali būti sudėtingesnė ne tik pirmokui). Jeigu tik galite, planuokite šiuos pasikeitimus likus bent metams iki pirmosios klasės arba jau po metų ir nusiteikite, kad tiek naujo šeimos nario atsiradimas, tiek persikraustymas gali turėti neigiamos įtakos vaiko pažymiams ir elgesiui.
Mamos nerimas
Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt
Kartais dėl vaiko mokslų labiausiai nerimauja… mamos, ypač jei išleidžia savo dukrą ar sūnų į pirmąją klasę: „Kažin, kaip jam pavyks ten susitvarkyti, ar pats pavalgys valgykloje, ar klausys mokytojos?“ Gali būti sunku kiekvieną rytą atsisveikinti, išlydint vaiką iš namų, o gal nerimas toks didelis, kad visą dieną jaučiatės ne savo vietoje ir nurimstate tik tada, kai vaikas sėkmingai grįžta į namus, ir jūs vėl jį pamatote.
Šiuo atveju jūsų ramybė labai svarbi, kad mokyklinukas lengviau priprastų mokykloje: jausdamas, kad jums neramu jį paleisti, vaikas pats gali susigraudinti ir nenorėti atsiskirti.
Kaip sau padėti?
Pagalvokite, iš kur kyla jūsų nerimas. Galbūt jūs pati sunkiai adaptavotės mokykloje arba teko išgyventi skausmingą atsiskyrimą nuo jums brangių žmonių? Bijote, kad teks bloga mokytoja, kuri „užsisės“ ir sugadins vaikui gyvenimą?
Negalite įsivaizduoti, kad vaikas tiek laiko praleis be jūsų (ypač jei nelankė darželio ir dabar jūs pirmą kartą jį leidžiate į kolektyvą)? Jei tik galite atkapstyti savo nerimo priežastis – žinokite, kad visa tai galima išspręsti. Dėl skausmingos patirties galite kreiptis į psichoterapeutą, ieškokite specialisto pagalbos, jei nerimas stiprus, o jūs taip ir nesuprantate, kas su jumis darosi ir kodėl.
Jei esate pernelyg globojanti – „atleiskite varžtus“. Kartais tėvai, augindami vaiką, kuriam reikėjo daugiau dėmesio ir priežiūros (pavyzdžiui, jis dažnai sirgo ar buvo labai neramus), ima jį pernelyg globoti ir bando išspręsti visas, net mažiausias problemas, nes nenori, kad jis patirtų skausmą ar liūdesį. Normalu, kai vaikai augdami po truputį atsiskiria nuo tėvų ir susiduria su sunkumais, kuriuos patys turi įveikti. Būkite pasiruošusi išklausyti savo sūnų ar dukrą, kai jiems to reikės, domėkitės jo gyvenimu ir mokyklos reikalais, tačiau pasistenkite sustoti, kai matysite, jog norite sužinoti viską.
Gerbkite vaiko gebėjimą pačiam tvarkytis ir jo privatumą, jei jis apie kažką nenori pasakoti (ypač jei jis yra paauglys ar beveik paauglys).
Atsisakymas eiti į mokyklą
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Paprastai tada, kai vaikas ima skųstis pilvo ar galvos skausmais, tačiau nerandama jokios ligos – imama įtarti, kad tai apsimetinėjimas. Kartais gali būti ir taip. Tačiau tėvai vis tiek turėtų suklusti ir bent jau pagalvoti apie tai, kad šie, vadinamieji somatiniai (pasireiškiantys kūne), simptomai gali būti baimės ir panikos požymiai. Tėvams gali būti labai sunku su jais susitvarkyti, tačiau specialistai, jei į juos kreipiamasi, sėkmingai padeda.
Vaikai gali atsisakyti eiti į mokyklą po ilgesnės pertraukos, kurią jie praleido namuose ir artimiau bendravo su tėvais ar vienu iš tėvų, pavyzdžiui, po vasaros ar kitų atostogų, po ligos. Atsisakymas eiti į mokyklą gali būti ir gilesnių vaiko išgyvenimų pasekmė, pavyzdžiui, netekus mylimo gyvūnėlio ar ko nors iš artimųjų, pakeitus mokyklą ar persikėlus į naują gyvenamąją vietą.
Skundai dėl galvos, gerklės ar pilvo skausmų paprastai prasideda rytais, prieš išeinant į mokyklą, o likus namie – greitai praeina, iš naujo pasireiškia tik kitą rytą, vėl prieš mokyklą. Kai kuriais atvejais vaikas tiesiog atsisako išeiti į namų. Įdomu tai, kad panika labiau apima ne dėl buvimo mokykloje, bet dėl išėjimo iš namų, todėl, jei jau vaikas kažkaip atsirado mokykloje – jis nurimsta.
Gali pasireikšti ypač didelis prisirišimas prie tėvų, kai vaikas visai nenori būti vienas savo kambaryje, nuolat sekioja paskui ir bijo, kad tėvams gali kas nors nutikti, jis gali pradėti sapnuoti košmarus, gali atsirasti anksčiau nebuvusi pabaisų ir tamsos baimė.
Vienas įdomus požymis, kaip galima atskirti atsisakymą eiti į mokyklą nuo simuliavimo – simuliuojantys vaikai vieną dieną gali ir užsinorėti eiti į mokyklą, pavyzdžiui, jeigu lengvesnės pamokos, numatomas įdomus renginys ar susitaria susitikti su draugais. Atsisakantys eiti į mokyklą nenori ten eiti nė vieną dieną be išimčių.
Ką reikėtų daryti?
Ieškokite ligų priežasčių. Jeigu vaikui kartojasi galvos, pilvo, sąnarių ar dar kokie nors skausmai – kreipkitės į šeimos gydytoją ar pediatrą, kad ištirtų priežastis. Kartais rimtos ligos gali prasidėti be kitų aiškių simptomų. Jeigu vaikas fiziškai sveikas – turite išlikti tvirti ir laikytis nuostatos, kad į mokyklą eiti reikia. Pasakykite, kad normalu bijoti mokyklos ar kontrolinio darbo, tačiau tai nereiškia, kad reikia nuo to bėgti. Priminkite, kaip jis kažkada ko nors bijojo, pavyzdžiui, likti per naktį pas močiutę, bet kaip paskui viskas buvo gerai.
Spręskite gilesnes problemas. Jeigu jūsų vaikas išgyveno kokią nors netektį ar teko pakeisti mokyklą ar gyvenamąją vietą, stebėkite, kaip jis dėl to jaučiasi. Jeigu atrodo labiau prislėgtas, mažiau bendraujantis, apskritai jei ne toks, kaip visada – pagalvokite apie kreipimąsi į vaikų psichologą, psichiatrą ar psichoterapeutą. Galbūt prireiks vos kelių susitikimų, bet išgyvenama krizė neįsisenės ir nepereis į atsisakymą lankyti mokyklą ar sunkesnius sutrikimus.
Kreipkitės į specialistą, jei sutrikimas sunkėja. Jeigu jus vargina pernelyg didelis vaiko prisirišimas prie vieno iš tėvų (ar abiejų), nerimaujate dėl kitų simptomų (pavyzdžiui, vaikas bijo bendrauti su žmonėmis, yra nuolat įsitempęs ir nerimastingas, jo atsisakymas eiti į mokyklą ypač kategoriškas ir sunkiai paveikiamas) – nebijokite ieškoti pagalbos. Ilgainiui netinkamas vaiko elgesys gali tapti įpročiu, kurį bus sunkiau pakeisti, iš kitos pusės – negydant nerimas gali pereiti į depresiją.
Pykčio priepuoliai
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Gali būti taip, kad iš pažiūros viskas klojasi neblogai: vaikas lyg ir sėkmingai adaptavosi mokykloje, jam gerai sekasi, niekuo nesiskundžia, tačiau retkarčiais užeina įniršio ir verksmo priepuoliai, kuriuos sukelia menkutės priežastys, tarkim, ne tas sijonėlis, paruoštas eiti į mokyklą, ar per daug pieno į pusryčių dribsnius. Tėvams tokius verksmus labai sunku ištverti, nes paprastai reikia skubėti, būti punktualiems, laiku išeiti iš namų, o vakare būnate pavargę po darbo dienos ir sunkiau toleruojate bet kokius neeilinius išbandymus. Labai sunku, kai vaikas sako: „Tu pati blogiausia mama pasaulyje, ir aš nebenoriu su tavim gyventi“, arba: „Aš tavęs nemyliu (nekenčiu)“… Bet vaikams reikia būtent to, kad kantriai ir su meile ištvertumėte jų jausmų pliūpsnį, nepasiduotumėte pagundai išbarti ir atstumti juos. Pyktis, liūdesys, nusivylimas ir visi kiti stiprūs jausmai lyg laiko perpildę vaiko širdį ir užima visą vietą ir tik kažkokiu būdu išsilieję (būtent – verksmu ir riksmu) jie gali atlaisvinti erdvę kitiems, šviesesniems jausmams…
Kaip padėti savo vaikui?
Būkite šalia ir išlikite kantrūs. Supraskite, kad šis pyktis nėra nukreiptas į jus asmeniškai ar į tuos dribsnius, nors gali atrodyti ir kitaip: po išoriniu pykčiu glūdi nerimas ir liūdesys dėl to, kas vyksta mokykloje (ar už jos ribų), nesėkmės ir nusivylimai. Palaukite, kol vaikas išlies viską, kas jį skaudina.
Nelaužykite įprastų taisyklių. Kartais, kai vaikas atrodo toks gležnas ir pažeidžiamas, kyla pagunda nusileisti jam ir pripilti dribsnių bei pieno į kitą lėkštę arba leisti nesitvarkyti prieš miegą, nevalyti dantų… Tačiau būtent taisyklių laikymasis, kai kiekvieną dieną viskas vyksta ta pačia tvarka, vaikui suteikia saugumo jausmą. Vaikas neturėtų pasijusti galingesnis už savo tėvus, greičiau reikėtų parodyti, kad jūs galite išlikti tėvai, nustatantys taisykles, tačiau išgirstantys ir padedantys vaikui, kai jam to reikia.
Išklausykite to, ką vaikas jums nori pasakyti. Kartais nereikia skubėti žarstyti patarimų: smulkesnius dalykus vaikas sėkmingai gali išspręsti pats, tiesiog jam svarbu išsikalbėti ir pagalvoti apie tai. Paklauskite, ką jis pats mano apie vienos ar kitos problemos sprendimą, ir pasirodys, kad jūs labai daug padėjote vien klausydami, o kitokio įsikišimo vaikui visai nereikia. Kitais atvejais gali prireikti ir jūsų pagalbos, pavyzdžiui, jei mokykloje vyksta patyčios: tada gali tekti bendradarbiauti su mokytojais ir kitais mokyklos darbuotojais.
Sėkmingų mokslo metų!
„Mamos žurnalas“
