Ar prisimenate laikus, kai lankėte mokyklą? Ar girdėjote tokius „šaunius“ žodžius, kaip „storas“, „keturakis“ arba „baidyklė“? Tuo metu tai buvo laikoma normaliu reiškiniu, „gyvenimo mokykla“…
Pataria gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Deja, daug kam patyčios be galo apkartino gyvenimą ir dažnai būdavo viena iš priežasčių visaip bandyti išvengti ėjimo į mokyklą, nesinorėdavo gerai mokytis (juk nieko linksmo tapti „proto bokštu“ ir dar blogiau…) ir netgi imdavo regztis planų mesti mokyklą, pereiti į kitą ar dar kur nors išnykti, kad tik nereikėtų sutikti savo kankintojų.
Šiuo metu žinoma, kad patyčios anaiptol neužgrūdina ir neišmoko kažko naudingo, tik gali sukelti daug skausmo ir net ilgalaikių sutrikimų: depresiją, nerimo sutrikimų, gali kilti agresija aplinkiniams arba sau (bandymai žudytis); vaikai, iš kurių tyčiojamasi, gali jaustis bejėgiai, jų savivertė žemesnė, jiems sunku pasitikėti aplinkiniais.
Žinokite, kad tyčiotis nėra normalu, nepaisant to, kad Lietuvoje patyčios yra labai paplitusios ir daugybė suaugusiųjų jas buvo patyrę, o dabar patiria vaikai. Viskas prasideda nuo mūsų pačių: jei suvoksime, kad tyčiotis yra blogai, perduosime tai savo vaikams, aktyviai kovosime su patyčiomis – jų dažnį įmanoma gerokai sumažinti.
Kokios yra patyčios?
Pagal tai, kaip elgiamasi su vaiku, siekiant jį įskaudinti, patyčias galima suskirstyti į tokias formas:
Žodinės tiesioginės– kai vaikas pravardžiuojamas, negražiai vadinamas, apie jį rašinėjama ant sienų („storas“, „mažas“, „gaidys“, iškraipomas vardas ar pavardė);
Žodinės netiesioginės – vaikas apkalbinėjamas, šmeižiamas už nugaros (pavyzdžiui, visai klasei papasakojama kokia nors istorija arba atskleidžiamos vaiko paslaptys jam apie tai nežinant);
Fizinės – vaiko mušimas, įspyrimas ar spardymas, pagriovimas, kumščiavimas, stumdymas, rankos užlaužimas, spjaudymas, daiktų gadinimas ir atiminėjimas, drabužių gadinimas, plaukų pešiojimas;
Socialinės– kai vaikas atskiriamas iš bendros veiklos, pavyzdžiui, nekviečiamas į gimtadienį, kiti vaikai skatinami su juo nebendrauti ir nekalbėti;
Sudėtinės– kai patyčios apima ir žodinius, ir fizinius, ir socialinius veiksmus, pavyzdžiui, reketas, vertimas daryti tai, ko vaikas nenori.
Šiuo metu populiarėja patyčios elektroninėje erdvėje(angl. cyber-bullying), susijusios su įvairių technologijų naudojimu (mobiliųjų telefonų, interneto ir kt.). Tai gali būti įvairių nuotraukų, filmuotų vaizdų parodymas internete, nemalonių žinučių siuntinėjimas, tos pačios apkalbos ar šmeižimas arba vadinimas nemaloniais vardais, tik šiuo atveju vykstantys kibernetinėje erdvėje.
Kodėl vyksta patyčios?
Vaikai, besityčiojantys iš kitų, kitaip tariant – skriaudėjai, gali būti dviejų tipų:
Laikini, arba atsitiktiniai, skriaudėjai. Vaikai tokiais tampa tada, kai dėl jų gyvenime vykstančių sudėtingų įvykių jaučia didesnę agresiją.
Tai gali būti išgyvenama artimo žmogaus ar mylimo gyvūnėlio netektis, tėvų skyrybos, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą ir panašiai. Dėl patiriamos krizės vaikas jaučia liūdesį, nerimą ir kitus stiprius jausmus, kuriuos išlieja agresyviais veiksmais, tačiau ilgainiui agresyvumas mažėja ir dingsta;
Nuolatiniai skriaudėjai. Tai vaikai, kurie tyčiojasi nuolat. Jie taip gali elgtis visur, ne tik mokykloje, bet ir, tarkim, namie, ir jų agresyvumo priežastys yra gilesnės.
Šeimos vaidmuo
Tai, kaip vaikas jaučiasi šeimoje, turi labai stiprų ryšį su jo polinkiu tyčiotis ir net su tuo, ar iš jo bus tyčiojamasi.
Iš vienos pusės, šeima turi didelę įtaką vaiko agresyvumui: jeigu iš vaiko tyčiojamasi šeimoje, jis patiria emocinę ar fizinę prievartą, pastebi agresyvų elgesį tarp suaugusiųjų – šį elgesį gali imti kartoti pats. Tai nebūtinai turi būti akivaizdžiai smurtinis elgesys, tai yra, šeima nebūtinai turi būti žemesnės socialinės padėties ir nebūtinai kas vakarą turi vykti išgertuvės ir muštynės. Ne, emocinė prievarta gali pasireikšti labai subtiliai: nuolatiniu vaiko nuvertinimu („Geriau to nedaryk, nes vis tiek tau neišeis“), žeminimu ir pajuoka (nuolat primenamos vaiko klaidos ir nesėkmės).
Fizinė prievarta – tai banalios fizinės bausmės: galbūt atrodo nieko baisaus retkarčiais pliaukštelėti per užpakalį ar skelti antausį, kai vaikas neklauso, tačiau tai patiriantys vaikai ima manyti, kad toks elgesys yra normalus ir galima jį pakartoti su bendraamžiais. Tokiu būdu vaikai savo aplinkoje pritaiko tai, ką išmoko iš šeimos narių.
Iš kitos pusės, būtent šeimoje pirmaisiais trimis gyvenimo metais formuojasi vaiko savivertė ir savigarba, jis jaučiasi reikalingas ir mylimas arba ne. Labai svarbus ryšys su besirūpinančiais žmonėmis – mama, tėčiu, kitais artimaisiais. Jeigu nebuvo galimybės susiformuoti saugiam ryšiui (dažnai keitėsi vaiku besirūpinantys žmonės, jie buvo emociškai šalti, pavyzdžiui, mama sirgo depresija, arba artimieji mažai rūpinosi kūdikio poreikiais) – vaikas nuolat gali jaustis esąs „antrarūšis“, nereikalingas. Paūgėjęs jis jautriau reaguoja į kitų vaikų patyčias, taigi gali tapti jų taikiniu, taip pat gali pats imti tyčiotis, norėdamas įrodyti, kad yra vertingas.
Kaip galima išvengti patyčių?
Kaip jau minėjau, patyčių paplitimą galima sumažinti, jeigu kiekvienas pradėtume nuo savęs ir savo šeimos.
Pirmiausia pagalvokime, ko vaikai gali išmokti iš mūsų. Ar esame tolerantiški kitos tautybės, rasės, išvaizdos, socialinės padėties žmonėms? Galbūt apkalbame savo kaimynus, kurie elgiasi kitaip, nei mes, arba piktai apibūdiname mums nepatinkančius žmones? Atsiminkite, kad vaikai mokosi ne girdėdami, bet matydami ir kopijuodami suaugusiųjų elgesį: nors ir šimtą kartų pakartosite, kad negražu muštis ar prasivardžiuoti, bet jei patys prie pietų stalo nuolat kartosite, koks kvailas (ar dar blogiau) jūsų šefas ar kokia bjauri buhalterė, vaikai supras, kad taip galima kalbėti apie visus, kurie nepatinka ar kažkuo skiriasi nuo jų. Nepamirškite, kad lygiai taip pat jūs ir jūsų vaikai gali nepatikti vaikų klasės draugams ir jų tėvams… ir taip užsisuka užburtas ratas, kuriame laimėtojų nėra, nes blogai jaučiasi tiek tie, iš kurių tyčiojamasi, tiek besityčiojantys.
Taigi pirmiausia – tolerancija kitokiems, nei esame mes patys.
Šeimoje vaikai turėtų išmokti suvaldyti savo impulsus ir supykę nepulti švaistytis kumščiais. Tam irgi labai svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie elgiasi, kai yra pikti, pavargę ar dėl kažko susinervinę: ar sugeba suvaldyti savo emocijas, ar jas lieja ant visų, kas pasitaiko kelyje, įskaitant ir vaikus.
Jau darželyje išmokykite vaikus laikytis taisyklių, kartu kurkite elgesio namie taisykles ir laikykitės jų. Aptarkite, kam taisyklės reikalingos.
Aptarkite su vaikais agresijos, patyčių pavyzdžius, kuriuos jie mato aplinkoje, darželyje, mokykloje ar per televiziją.
Paaiškinkite, kuo tai yra blogai, pakalbėkite apie tai, kaip būtų galima elgtis, kad niekas neliktų įskaudintas. Mokykite vaikus empatijos, tai yra, įsijausti į tai, kaip jaučiasi kitas: jeigu vaikai suvoks, kad jų žodžiai ar veiksmai gali kitus įskaudinti – galės pasirinkti pasakyti ar padaryti kažką kita.
Skirkite laiko pabendrauti su kiekvienu vaiku atskirai, ypač jei jų turite daugiau. Išklausykite vaiką, pasidomėkite ne tik tuo, kaip jam sekasi mokslai, bet ir kaip sutaria su draugais kieme ar klasėje. Stenkitės į viską, kuo vaikas su jumis dalinasi, reaguoti nekritiškai, nebarti, nesibaisėti, nesutrikti, net jei ir tuo momentu nežinote, ką daryti. Viena iš priežasčių, kodėl vaikai labiau linkę nuslėpti savo rūpestį ir kaip nors bandyti išsikapstyti patys – tai tėvų reakcijos baimė ir nenoras sukelti tėvams nerimą. Atsiminkite: net jei ir jaučiatės sutrikę, jūs turite kur kas daugiau galimybių kovoti su patyčiomis, nei jūsų vaikas, taigi nepalikite jo vieno. Sprendimų tikrai yra.
Kaip padėti vaikui, iš kurio tyčiojamasi?
Pirmiausia skirkite laiko vaikui išsakyti viską, kas jį neramina. Paklauskite, kaip jis jaučiasi, pasakykite, kad jį suprantate. Kai vaikas jausis suprastas, jis labiau išgirs tai, ką jūs norite jam pasakyti ir patarti.
Užtikrinkite, kad vaikas nėra skundikas, jei pasakoja apie tai, kas jį skaudina. Pasakykite, kad labai gerai, jog jis ieško pagalbos. Nepalikite jo vieno su šia problema ir nesakykite, kad viskas praeis: su patyčiomis nėra lengva tvarkytis niekieno nepadedamam.
Nepulkite susitikti ir kalbėtis su besityčiojančio vaiko tėvais: gali būti, kad būtent to bijo jūsų vaikas. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės. Geriau iš pradžių pasitikslinkite visą situaciją ir kreipkitės pagalbos į mokyklą.
Išsiaiškinkite, kaip vyksta patyčios, kas ir kokiais būdais tyčiojasi, kaip dažnai. Užrašykite vaiko pasakojimą arba pasiūlykite jam pačiam užrašyti visus faktus apie patyčias.
Nemokykite vaiko „duoti atgal“: jei vaikas pradės muštis ir gintis nuo žodinių patyčių tokiu būdu, jį gali apkaltinti kiti vaikai ir jų tėvai, be to, pati situacija gali tik pablogėti.
Aptarkite, kas iš mokytojų ar kitų mokyklos darbuotojų galėtų jums padėti. Nueikite pasikalbėti kartu su vaiku. Galbūt vaikas nenorės kalbėtis su auklėtoju, bet galės papasakoti apie savo bėdą kitam mokytojui. Jeigu mokytojas nesileis į kalbas – kreipkitės į direktoriaus pavaduotoją ar direktorių, nueikite pasikalbėti su mokyklos psichologu ar socialiniu darbuotoju. Jei mokykla nesureaguos – praneškite į švietimo skyrius. Atsiminkite: jei nieko nedarysite – didelė tikimybė, kad situacija ir nepasikeis arba tik blogės. Gali būti, kad tyčiojamasi ne tik iš jūsų vaiko, bet ir iš kitų, taigi aktyviai veikdami galėsite padėti visai mokyklos bendruomenei.
Kad patyčios baigtųsi, reikia laiko. Palaikykite vaiką, skatinkite ir toliau jį pasakoti tai, kas vyksta mokykloje.
Jeigu nujaučiate, kad jūsų vaikas gali patirti patyčias, tačiau nedrįsta jums nieko pasakoti, paskatinkite jį pasikalbėti su kuriuo nors kitu suaugusiuoju: kitu šeimos nariu, mokytoju, kuriuo pasitiki, arba paskambinti į „Vaikų liniją“.
Jeigu jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų…
Apie tai, kad jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, galite įtarti pastebėję, kad jo elgesys su bendraamžiais yra agresyvus, jis linkęs muštis ir užgaulioti žodžiais. Vaikas gali turėti daugiau pinigų, nei jūs jam duodate, arba parsinešti jums nematytų daiktų, kurių pats negalėtų nusipirkti. Taip pat apie vaiko elgesį jums gali pranešti nuskriaustų vaikų tėvai ar mokytojai.
Be abejo, tokia žinia stipriai sukrečia, ypač jeigu jūs apie tai net nenujautėte. Tačiau pasistenkite išlikti ramūs. Pabandykite suprasti, kas vyksta jūsų vaiko gyvenime, kad jis taip elgiasi: gal išgyvena krizę ar neseniai patyrė netektį, kokį nors svarbų pasikeitimą? Gal iš jo irgi kas nors tyčiojasi ar tyčiojosi? O gal jis nežino, kad toks elgesys kitus skaudina?
Pirmiausia pabandykite pasikalbėti su savo vaiku. Nekaltinkite ir nepulkite jo, tiesiog paskatinkite papasakoti apie tai, kas šiuo metu vyksta jo gyvenime, kaip jam sekasi. Užsiminkite, ką sužinojote apie jo elgesį. Galbūt paaiškės, kad vaikas išgyvena sunkumus ir jam reikalinga jūsų arba profesionalo (psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro) pagalba – tokiu atveju nebijokite kreiptis į specialistus.
Pasakykite, kad patyčios yra netinkamas elgesys, kuriuo skaudinami kiti žmonės. Paskatinkite vaiką atsiprašyti nuskriaustųjų, tačiau svarbu, kad jis tai padarytų pats, jūsų neverčiamas.
Pasidomėkite, ką vaikas veikia laisvalaikiu ir su kuo bendrauja. Vertapagalvoti apie būrelius, ypač sporto, kur galėtų iškrauti savo energijos perteklių ir nesusidėtų su kompanija, kurios vertybės jums nepriimtinos.
Patys elkitės ir bendraukite neagresyviai, neleiskite žiūrėti filmų ir žaisti kompiuterinių žaidimų, kuriuose rodomas agresyvus elgesys.
Pasakykite, kad netoleruosite agresijos ir kartu aptarkite, kokios baudos bus taikomos už taisyklių nesilaikymą (pavyzdžiui, neleisite tą vakarą žaisti kompiuteriu ar žiūrėti televizoriaus arba sumažinsite kišenpinigius). Jeigu už netinkamą elgesį vaikas sistemingai susilaukia pasekmių (ypač svarbu, kad tai galiotų ir namie, ir mokykloje – tam reikalingas bendradarbiavimas su mokytojais), didelė tikimybė, kad jis bus linkęs keisti savo netinkamą elgesį.
Pagirkite, jei vaikas elgiasi draugiškai, apdovanokite jį už tai (nebūtinai materialiai, galbūt praleisite daugiau laiko kartu ar nuvažiuosite į kiną, dar kažkur, kur vaikas mėgsta būti).
Pasikalbėkite su vaiko mokytojais, auklėtoju apie savo vaiko elgesį, išsiaiškinkite, iš ko vaikas tyčiojasi, kokiomis aplinkybėmis, ar jis tai daro vienas, ar kartu su kitais vaikais. Daugiau sužinoję galite pasitarti, kaip derėtų kontroliuoti vaiko agresyvų elgesį, kad jūsų taikomi metodai papildytų mokyklos darbuotojų taktiką. Jeigu jaučiate, kad trūksta kompetencijos – kreipkitės į specialistus, kurie padės sudaryti aiškesnį veiksmų planą (socialinį darbuotoją, psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą).
Atsiminkite, kad visiems pokyčiams reikia laiko ir kantrybės.
Jeigu jūsų vaikas yra patyčių stebėtojas
Nemaža dalis vaikų neįsitraukia patys į patyčias, tačiau stebi jas iš šono. Taip gali būti dėl to, kad bijo patys irgi būti užpulti arba nenori pakenkti vaikui, iš kurio tyčiojamasi, jiems gali atrodyti, kad toks elgesys – normalus, nes „visi taip daro“, taip pat jie gali būti paprasčiausiai… abejingi: „Jei manęs nejudina – man tas pats, kas vyksta su kitais“. Vis dėlto toks stebėjimas jiems irgi sukelia daug emocijų: gali būti baisu, gėda, nesmagu. Patyčios paveikia kiekvieną vaiką, nesvarbu, kokį vaidmenį jis atlieka. Jeigu žinote arba įtariate, kad jūsų vaikas stebėjo patyčias – paskatinkite jį apie tai pasikalbėti, aptarkite, kaip jis jaučiasi, ką apie tai galvoja. Padiskutuokite, kaip jis elgtųsi, jeigu būtų tyčiojamasi iš jo, pasvarstykite, koks stebėtojų elgesys gali prisidėti prie patyčių, o koks gali padėti jas įveikti. Be to, apie patyčias praneškite mokyklos darbuotojams, kad jie galėtų imtis veiksmų.
Straipsnyje panaudota medžiaga iš informacinių tinklalapių www.bepatyciu.lt ir www.vaikulinija.lt. Juose galite rasti daugiau informacijos apie patyčias.
Jeigu norite pasitarti dėl situacijų, susijusių su patyčiomis, galite kreiptis į Vaikų linijos specialistus (http://www.vaikulinija.lt/index.php/pagalba-suagusiems/), parašydami laišką el. paštu info@bepatyciu.lt.
„Mamos žurnalas“
