Kai svetimi suaugusieji pasišaipo iš vaiko, mamos širdyje gimsta tigrė. Dar skaudžiau, kai iš vaiko šaiposi mokykloje ar darželyje. Ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikutį mylėtų bendraamžiai, kad jis būtų šarminga asmenybė, o ne atstumtasis?
Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Tėvai smarkuoliai užgožia vaikus
Nuo ko priklauso, ar vaikas iškart taps lyderiu, ar jam teks atstumtojo dalia?
Kiek čia lemia auklėjimas, o kiek – paties vaiko įgimtos savybės? Juk ne taip retai „smarkių“ tėvų vaikai būna užsisklendę ir skriaudžiami, ir atvirkščiai.
Teisingai paminėjote pavyzdį apie „smarkius“ tėvus. Vaiko iniciatyvumas, sugebėjimas būti lyderiu priklauso ir nuo tėvų. Kartais taip nutinka, kad tėvai „smarkuoliai“ tarytum užgožia vaiko iniciatyvą savo smarkumu, ir vaikui tenka prisitaikėlio vaidmuo.
Vaiko polinkis būti lyderiu priklauso nuo daugelio dalykų.
Mažiausiai jų yra genuose. Sąlygos, kuriose gimsta vaikas, tėvų auklėjimo stilius, bendravimo su vaiku stilius. Be abejo, čia svarbiausia – vaiko pasirinkimas.
Sąlygos, padedančios vaikui tapti lyderiu, gali būti pačios paprasčiausios. Tarkime, jis yra vyriausias vaikas šeimoje – puiki dirva tobulinti savo, kaip lyderio, bruožus. Tačiau lyderiu gali tapti ir ne vyriausias iš vaikų.
Tarkime, vyresnėlis labiau pasižymėjo tokiais bruožais, kaip noras patikti kitiems, padėti kitiems, tad jaunesniajam buvo likę daugiau galimybių būti lyderiu ir vadu. Gali būti, kad vaikas auga vienas šeimoje, o visi aplinkiniai jam pataikauja. Taip, ir tokios sąlygos jam padeda norėti būti vadu (na gal labiau karaliumi – vienvaldžiu).
Laikas užsiminti, kad būti lyderiu ir būti geru lyderiu yra du labai skirtingi dalykai. Vienas šeimoje augantis vaikas, kuris be saiko lepinamas, turi daug šansų būti nejautriu kitiems, išnaudojančiu kitus.
Auklėjimas, arba teisingiau – jautrus tėvų žvilgsnis yra be galo svarbus. Gali būti, kad vaikas turi lyderio bruožų, tačiau tėvų kontrolė ar kita auklėjimo klaida neleidžia šiems bruožams augti, tobulėti ir teisingai vystytis.
Nėra tokių sąlygų, kurias galėčiau išvardinti, ir jos tiktų visiems, tačiau pagrindinė sąlyga vis dėlto – tėvų gebėjimas įsigilinti į vaiko poreikius (ne įgeidžius).
Beje, lyderiais juk negali būti visi. Įsivaizduokite, kaip pasireikštų lyderių bruožai, jei jie neturėtų pasekėjų. Geras pasekėjas nė kiek ne mažiau reikšmingas visuomenei nei lyderis. Kadangi šiame straipsnyje labiau domimės vaikais, kuriems sunkiau pritapti, noriu priminti, kad tai ne lyderio bruožų trūkumas, bet bendravimo sunkumai.
Nėra vaikų be kabliukų
Kaip vaiką paruošti, užgrūdinti, kad jo taip nežeistų bendraamžių pašaipos (kurių vis tiek bus). Juk kiekvienas vaikas turi „kabliuką“, už kurio norintys pasišaipyti užkibs – akiniai, spuogai, antsvoris, negražūs batai ir t.t.
Visiškai teisingai. Nėra vaikų be „kabliukų“. Lygiai tiek pat tiesos, kad nėra vaikų, iš kurių niekas niekada nepasišaipė. Geriausia „mokykla“ vaikui, kaip atsispirti pašaipoms – pagarba jam namuose. Pagarbos trūkumas ne būtinai yra žeminimas, nors su liūdesiu turiu pasakyti, kad daugelyje šeimų jis vis dėlto yra. Pagarbos trūkumu vadinčiau ir pasitikėjimo trūkumą. Jei nepasitikite savo vaiku arba jo gebėjimu spręsti problemas, tada labai jį saugote, globojate, ginate tarytum gležną gėlelę, vadinate jį „labai jautriu“ ir pan. Turiu įspėti, kad tai jau ne meilė, tai jau perdėta globa, kurią po truputį imkitės mažinti, nes taip darote savo vaikui meškos paslaugą. Jis nepasitikės savimi ir bus gležnas, kol nesukaupsite vidinės drąsos ir imsite po truputį leisti jam susidurti su sunkumais.
Kaukštelėjo Jūsų vaikui bendraamžis kumšteliu, palaukite, nepulkite guosti. Galbūt jam pakaks jėgų ir išmonės pačiam susitvarkyti. Sulaikykite save bent keletą akimirkų. Jei vaikui reikės paguodos, jis prieis pats. Tikrai galėsite jį paguosti, priglausti ir „papūsti“. Vaikas jaus, kad mama ar tėtis jį myli ir užjaučia, tačiau jausis ir ne toks jau gležnutis. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad didelė vaikų elgesio dalis skirta būtent Jums, todėl tiesiog privaloma į jį atidžiai pažiūrėti.
Kartą mano akyse žaidė du pusbroliai – vienas penkerių, o kitas pusantrų metų. Mažasis, sumanęs pasigalynėti, stumtelėjo vyresnįjį, tačiau nugriuvo pats, nemenkai užsigavo. Jei šioje scenoje mama iš karto griebtų mažąjį raminti ir guosti, akivaizdu, kad jam būtų gerai, tačiau jis jaustųsi silpnesnis. Kadangi mama to nedarė, mažasis „muškietininkas“ ramiai atsistojo ir įsitraukė į kitą veiklą. Beveik akivaizdu, kad jo pasaulėvaizdis pasipildė mintimi „aš pakankamai stiprus, o jei man kas nors nepavyksta, nebūtina kelti tragedijos“. Jei sugebėsite padėti vaikui susiformuoti tokį požiūrį į pasaulį ir save, į užgauliojimus vaikas reaguos gana ramiai.
Kaip vaiką apginti nuo patyčių
Jei tėvai sužino, kad iš jų vaiko darželyje (vis dėlto dažniau – mokykloje) nuolatos tyčiojamasi, kokių reikėtų imtis veiksmų? Vaiką guosti ir stiprinti namuose, eiti į klasę ir bartis su vaikais, skųstis mokytojams ar skambinti didžiausių teroristų tėvams?
Jei sužinojote, kad taip yra, pirmas patarimas – IŠKLAUSYKITE vaiko. Tai reiškia, kad turite leisti vaikui kalbėti, paklauskite jo tokių klausimus, kurie gali paskatinti jį pasakyti daugiau. Jokių patarimų! Kai Jūsų vaikui reikia paramos, pirmiausia pagalba – klausymas, kuris neturi jokio kitokio tikslo, kaip IŠGIRSTI. Jokių aimanų, jokių moralų, jokio vaiko pažeminimo „nejau negali vieną kartą trinktelti tiems neklaužadoms“, jokių nuvertinimų „negali būti, kad visi tik tuo ir užsiėmę – tave žeminti“. Tinka vaiką užjausti, apkabinti, pabūti kartu. Paklausinėkite daugiau, pasigilinkite, kaip viskas vyksta. Klausydami įvardinkite vaiko jausmus – „tau turbūt labai skaudu, kai jie taip daro“ ar pan.
Kai vaikas atisivers, jį paguosite, parodysite supratimą, tik tada laikas paklausti, ar yra klasėje daugiau vaikų, kurie irgi užgauliojami?
Greičiausiai gausite teigiamą atsakymą. Tada laikas pasidomėti daugiau. Jūsų tikslas – paskatinti vaiką kalbėti, kad jis kalbėdamas pamatytų platesnį įvykių spektrą. Jums nereikia nieko „rodyti pirštu“. Jei vaikas kalba apie tai, kad yra ir daugiau vaikų, kurie irgi užgauliojami, vadinasi, jis jau įsileido platesnį požiūrį, jis jau jaučiasi ne toks išskirtinis ir vienišas.
Paklauskite, ką daro kiti vaikai (konkrečiai), kai juos užgaulioja. Ką daro jūsiškis. Vėl jūsų užduotis – klausytis. Jūsų vaikas, įvardindamas kitų vaikų elgesį, kalbėdamas apie savo elgesį, po truputį pradės žiūrėti į situaciją iš šalies. Jei tai pirmasis pokalbis, to ir pakaktų.
Kitą dieną galite paklausti, kaip šiandien jam sekėsi, ar buvo užgauliojimų. Vėl išklausykite, parodykite globą ir supratimą. Tada paklauskite, ką jis darė. Ir tik tuomet paklauskite, ar norėtų pabandyti ką nors nauja. Jei vaikas sutiks, papasakokite, kaip elgdavotės patys, arba kaip elgiatės dabar, kai taip nutinka. Pasakykite, kad irgi nesmagiai jaučiatės, kai Jus užgaulioja. Papasakokite, koks elgesys jums padeda. Neverskite vaiko priimti Jūsų pasiūlymą, jis nuspręs pats. Jei sugebėsite įtraukti humorą ir taip atpalaiduosite vaiko emocijas, nuveiksite dar daugiau. Tik humoras turi būti niekaip neužgaunantis vaiko.
Galite pasiūlyti absurdišką problemos sprendimą, tačiau jis turi atrodyti absurdiškas tiek Jums, tiek vaikui. Kartais vaiko atsipalaidavimas nuveikia daugiau, nei jo sąmoningos pastangos ką nors padaryti.
Sėkmės formulė
Ar yra kokia nors sėkmės formulė, koks būdamas vaikas daugumai patiks? Grožis, komunikabilumas, gera apranga, intelektas? Už kokio šiaudo griebtis tėvams, kad savo „nevykėliuką“ timptelėtų kolektyvo akyse?
Taip, yra sėkmės formulė. Beje, ji tinka ir suaugusiesiems.
Tai – komunikabilumas + gebėjimas suprasti kitus žmones. Ta pati formulė tinka ir suaugusiųjų bendravime. Visi mėgsta žmones, kurie noriai bendrauja, yra betarpiški ir kartu jie niekad nebendrauja „tik sau“, moka ir išklausyti, yra dėmesingi kitiems. Visiškai nesvarbu, ar jie lyderiai, ar pasekėjai, jei jie turės šias charakteristikas, jie pelnys aplinkinių simpatijas. Tik kaip šią formulę pasiekti, klausimas jau sudėtingesnis. Kaip padėti vaikui tapti komunikabiliu ir sugebėti suprasti kitus žmones. Tai visas auklėjimo menas, kurio viename sakinyje neaprašysi. Visi straipsniai, kuriuose tėvai šviečiami auklėjimo klausimais, padeda eiti šio tikslo link.
Ar keisti kolektyvą
Galbūt geriausias sprendimas – pakeisti kolektyvą? Kiek Jūsų praktikoje pasiteisino šitoks žingsnis?
Mano praktikoje tokio žingsnio reikėdavo itin retai.
Konkrečiai net ir neprisimenu. Dažniausiai pagerėjimą pasiekdavome kitais būdais. Kai vaikas ateina į konsultaciją, tėvai, padedami psichologo, gana greitai pasiekia teigiamą rezultatą.
Žinoma, yra sudėtingesnių atvejų, kai vaiko savęs vertinimas labiau pažeistas (ne būtinai dėl to kalti tėvai) ir tenka padirbėti ilgėliau.
Kai vaikams teko keisti kolektyvą, dažnesnės priežastys buvo kontaktas su mokytojomis ar auklėtojomis – vaikams sunku pakeisti suaugusiųjų nuostatą į juos, net jei jiems padeda geranoriški tėvai ir psichologas.
Pavojinga perdėta globa
Ar tėvai turėtų rodyti perdėtą meilę ir palaikymą tam vaikui, iš kurio kolektyve šaiposi?
Jau turbūt aiškinau, kodėl ne. Jei vaiką žemina tėvai, didelės meilės antplūdžio tikėtis būtų naivu. O jeigu jam namuose kaip tik ir buvo rodoma didesnė meilė (iš tiesų – perdėta globa), tuomet gana didelė rizika, kad ji ir padėjo vaikui jaustis silpnesniam. Vaikui padėti reikia, jau pakomentavau kaip. Padėti vaikui visa širdimi ir visa savo meile, tačiau ne globa. Perdėtos meilės, beje, nebūna, būna tik besąlygiška tyra meilė arba jos visai nėra. Mano įsitikinimu, tyrą meilę savo vaikams jaučia visi tėvai, tačiau ne visiems jiems lengva tai parodyti taip, kad vaikai matytų būtent tai, ką tėvai nori parodyti. Neretai atsitinka taip, kad perdėta globa, perdėta kontrolė, perdėtas nerimas, perdėta atsakomybė sudrumsčia vandenis, ir tikroji meilė glūdi kažkur paslėpta.
„Skūra“ patyčioms
Kokio amžiaus vaikams labiausiai skaudi ši tema? Juk ateina laikas, kai atstumtajam „užauga skūra“ ir jis į pašaipas nebekreipia dėmesio.
Ši tema svarbi tiek mažam, tiek dideliam. Dažniau tokiomis problemomis skundžiasi pradinių klasių mokiniai. Laikui bėgant vaikams jokia „skūra” neužauga, jie išmoksta nuo to apsiginti – arba visai atsitraukia iš kolektyvo, arba „negirdi“, arba „nesupranta“. Tai gynybinės reakcijos, bet ne sprendimas. Jei vaikui niekas nepadeda išspręsti šios problemos (tai tarytum ženklas, kad vaikas turi gilesnių problemų), ji pati neišsisprendė, ir labai įmanoma, kad vaikas giliai viduje jau patikėjo, kad yra nevykėlis, nevertas meilės, simpatijos arba yra kitoks (prastesnis) nei aplinkiniai.
Ar patyčios gali būti variklis
Ar vaiką atstumtojo dalia grūdina ir stumia į priekį, ar gniuždo? Juk kartais iš pykčio žmogus kalnus nuverčia. Gal noras įrodyti, kad esi vertas pagarbos, „varo” į priekį kaip geriausias variklis?
Tai subtilus klausimas, nes daug žmonių įsitikinę, kad konkurencija – varomoji jėga. Tai tiesa, tačiau tik mažos jos dozės iš tiesų „varo” į priekį. Jei tarpas tarp Jūsų ir konkurento pernelyg didelis, didesnė tikimybė, kad Jūs pasitrauksite iš konkurencijos. Taip dažniausiai atsitinka ir su atstumtaisiais. Man neteko nei matyti, nei girdėti, kad atstūmimas paskatintų ką nors tapti komunikabiliu, betarpišku ir pasitikinčiu savimi.
Didžioji dalis suaugusių žmonių problemų remiasi mūsų vaikystės ar paauglystės patyrimais, kai mes vienoje ar kitoje situacijoje pasijutome atstumtaisiais. Tai dažniau žaizdos, ne varikliai. Yra ir privalumų – sakoma, kad tik patyręs skausmą žmogus sugeba suprasti kito žmogaus skausmą. Tai ne visai tiesa, tačiau didesnė dalis skausmą patyrusių žmonių labiau supranta kitų skausmą. Bėda ta, kad tik maža dalis iš jų žino, ką tada daryti.
Numylėtinių ir atstumtųjų ateitis
Ko ateityje pasiekia kolektyvo atstumtieji ir numylėtiniai? Gal pastarieji po pirmos nesėkmės palūžta?
Jei vaikas yra numylėtinis ne dėl „gražių akių“, o dėl gebėjimo bendrauti, vargu ar jis nepatiria nesėkmių.
Negalime manyti, kad jis palūš po pirmos nesėkmės. Juk ir numylėtinis yra pavadinamas negražiai, juk ir jam trinkteli klasės draugas, juk ir ant jo užpyksta mokytoja, tačiau tai netampa jo gyvenimo motto. Galbūt mus klaidina žodis „numylėtinis“. Mokytojos numylėtinis gali būti atstumtasis tarp vaikų, ir priešingai. Jeigu Jūsų vaikas yra vaikų numylėtinis, galite miegoti ramiai. Geriau nesitikėkite, kad vaiko atstūmimas paskatins jį pasiekti daugiau, ir padėkite vaikui jau šiandien. Žinoma, yra daug žmonių, kurie buvo atstumtaisiais, tačiau įveikė sunkumus ir gyvena pilnavertį gyvenimą, tačiau pasikliauti vien viltimi, kad taip atsitiks ir jūsiškiam – nepatarčiau.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
