Kas vyksta vaiko mintyse, jausmuose, ką galime pastebėti jo veiksmuose, kai vaikui šešeri? Kaip jis keičiasi? Kas naujo jame bunda, o kas pasilieka praeityje? Apie tai ir yra šis straipsnis.
Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio auklėtoja
Gyvenimo krizės
Kas yra 3 metų krizė, žino visi tėvai, net jei jų vaikams jau dvidešimt. Ji yra tokia ryški, tiek daug aptarinėjama, kad nepastebėti jos neįmanoma. Apie viduramžio krizę kalbama taip pat labai daug: ir rimtai, ir pašaipiai. Tačiau Valdorfo pedagogikoje kalbama apie krizes, kurios ištinka vaiką maždaug kas 3 metus. Taigi mes išgyvename ne tik trejų, bet ir šešerių, ir devynerių, ir dvylikos metų bei kitas krizes. Apie jas žino nedaugelis, tad kalbėti apie „nepastebimąsias“ krizes reikia.
Nagrinėjant vieną ar kitą vaiko gyvenimo tarpsnį, įdomiausia tai, kad jo negalima nagrinėti atsietai nuo viso gyvenimo. Valdorfo pedagogika ypatinga tuo, kad į visą žmogaus gyvenimą žvelgia kaip į visumą, o į kiekvieną vaiko amžiaus tarpsnį – kaip į unikalų periodą, kuris reikalingas tam, kad kažkuo papildytų neregimą „krepšelį“, kurį mes nešamės į savo gyvenimą, kai kažką turėsime sukurti savyje ir kažką atiduoti pasauliui. Kiekvienam amžiaus tarpsniui reikia tam tikrų unikalių sąlygų, todėl tai, kas tinka trimečiui, gali nuskurdinti trylikametį, o tai, kas gerai penkiolikmečiui, gali sužaloti penkiametį. Taigi iš kur randasi šešiamečiai?
Iš kur randasi šešiamečiai?
Dirbu Valdorfo darželyje, mišraus amžiaus grupėje, todėl turiu galimybę matyti tą nuostabų kelią, kurį turi įveikti trimetis, kad taptų šešiamečiu. Štai jis – trimetis – pirmą dieną darželyje. Sėdi ant auklėtojos kelių ir verkia. Aplinkui vaikšto tie „didžiuliai vaikai“ – penkiamečiai, šešiamečiai, visiškai ramūs ir savimi patenkinti. „Ko jis verkia?“ – klausia vienas dičkis.
„Jis pirmą dieną darželyje, mamos nori,“ – atsako auklėtoja. „Aaaa… Aš irgi mamos noriu, bet neverkiu,“ – didžiuojasi savimi, o auklėtoja primena, kad verkė taip pat, kai pirmą dieną atėjo į darželį. Trimetis nenustoja verkęs, bet pamažu jo verksmas pasikeičia, tampa nebe toks beviltiškai graudus, jis pradeda klausytis ir žiūrėti: čia yra tokių didelių, stiprių vaikų, kurie nebijo be mamos! Laikas bėga, ir pamažu viskas stoja į savo vėžes. Tampa aišku, kada valgysime, kada bus galima žaisti, kada eisime į lauką, o kada ateis mama. Trimetis, kurį laiką žaidęs vienas, šalia kitų vaikų, pamažu pradeda juos pažinti ir imti megzti santykius. Jis jau nori žaisti kartu, tačiau dar neturi pojūčio, kad kiti vaikai taip pat turi savo poreikių, todėl, jei jam reikia žaislo, eina ir pasiima jį – visiškai nesvarbu, kad su tuo žaislu dabar žaidžia jo draugas. „Man reikėjo!“ – paaiškina paklaustas, kodėl atėmė iš draugo mašinėlę, paprašytas atiduoti, savaime aišku, sako NE.
Jei paklausite mišrią grupę lankančio trimečio, kas yra jo geriausias draugas, su kuo jis žaidžia ir ką jis norėtų kviesti į gimtadienį, šis būtinai įvardins kokį nors šešiametį – nepaisant to, kad jų bendrystė prasideda ir baigiasi tiesiog buvimu vienoje patalpoje, o pats dičkis mažojo nė nepastebi. Štai tas dievas, kuris čia viską žino, nieko nebijo, štai jis!
Sveiko vaiko žaidime daug fantazijos. Žaisti jį įkvepia tai, ką mato aplinkui. Kėdė? O, tai puikiausia tigro ola! Žiūrėk, trimetis jau urzgia ir vaikšto minkštai, tarsi didžiulė katė. Pastalė gali tapti šuns būda, o medžio pliauska – lenktynine mašina. Vaiko žaidimas liejasi tarsi vingiuojanti, čia srauni, čia lėta ir plati upė: kaštonai virsta žmogeliukais, parduotuvėje parduodamais saldainiais ar pinigais, medinis skalbinių segtukas – lėktuvu, o megzta juosta – arklio pavadžiais, katino uodega ar ilgomis princesės kasomis. „Aš tau atnešiau dovaną, – droviai sako penkiametė, ištiesdama šilko skarele uždengtą krepšelį. Išvyniojusi dovaną pamatau, kad krepšelis pilnas medinių velykinių kiaušinių, ir jau žiojuosi klausti, ar kepsim kiaušinienę? Bet penkiametė mane aplenkia: „Čia visi lūpdažiai!“. Padėkoju Dievui, kad nespėjau šitaip „susimauti“, ir imame dažytis lūpas. O vaikas auga toliau…
Kaip keičiasi šešiamečio kūnas
Ir štai jam sueina penkeri metai ir devyni ar dešimt mėnesių, o gal šešeri, šešeri su puse ar net septyneri – krizė kiekvieną vaiką aplanko jam vienam tinkamu metu, ji neateina „pagal kalendorių“.
Jeigu stebėsite savo vaiką, pamatysite, kad jo kūnas ima keistis.
Išnyksta apvalus pūpsantis pilvukas, išsitiesina pečiai, atsiveria krūtinė – tai tarsi ženklas, kad ateina metas, kai vaikas turės pažinti ir patirti jausmų pasaulį (juk krūtinėje plaka širdis – visų jausmų žiedas), pamatyti, kad pasaulis aplink jį yra ne tik geras (pirmojo septỹnmečio moto Valdorfo pedagogikoje), bet ir gražus (antrojo septỹnmečio moto).
Vaiko laikysena tampa iš esmės kitokia, stuburas ties kryžmeniu išsilenkia ir įgauna „s“ formą. Iki tol buvęs labai trumpas, staiga ištįsta kaklas, ištįsta ir galūnės.
Jei dabar paprašytumėte savo vaiko priešinga ranka per galvos viršų pasiekti priešingą ausį, jis tai nesunkiai padarys, nors anksčiau tai buvo neįmanoma.
Jei nepradėjo kristi anksčiau (šiais laikais vaikų dantys keičiasi gerokai anksčiau nei prieš keletą dešimtmečių), ima byrėti pieniniai dantys.
Vaikas auga, ir tai atsispindi jo žaidimuose. Štai darželio grupėje iš baldų vaikai stato namus. Trimečio ar keturmečio namas puikiausiai „telpa“ po vienu stalu, o šešiamečiui jau reikia kelių kambarių, stogo ir kilimėlio namo viduje. Statybų „viršūnė“ – daugiaaukštis. Ant stalo užkeliamas suolas, ant šio – kėdutė ir be galo laimingas vaikas užsilipęs ant jos pasiekia lubas. Aukštyn, aukštyn – štai judesys, kurio trokšta šešiametis! Vieni bando lipti į medžius, kiti, jau puikiai įvaldę šią techniką, nori pasiekti kuo aukščiau, gal net pačią viršūnę. Ir jei toks dičkis supasi sūpynėmis – tai tik iki pat dangaus. Ko reikia vaikui dabar? Pasitikėjimo. Reikia tokios aplinkos, kur jis galėtų įgyvendinti savo poreikį stiebtis aukštyn saugiai, prižiūrimas pasitikinčio suaugusiojo.
O kaip su jausmais?
Beje, kartu tai yra laikas, kai vaikas staiga ima ir tarsi sumažėja. Gali būti, kad jis pradeda nebenorėti eiti į darželį, o atėjęs užsiožiuoja ir niekaip nepaleidžia mamos rankos ar tėčio kojos, tarsi koks trimetis. Jis prašosi miegoti tėvų lovoje, o tėvams susiruošus vakare eiti į kiną, staiga apsipila ašaromis ir tikina bijąs, kad jie niekada nebesugrįš. Septỹnmečių teorija, kuria remiasi Valdorfo pedagogika, teigia, kad septintaisiais gyvenimo metais vaiko laukia dar vienas „gimimas“: gimęs prieš šešerius ar septynerius metus, jis atsiskyrė nuo mamos savo kūnu, dabar vaikas patirs dar vieną atsiskyrimą, jis atsiskirs ir nuo mamos gyvybinių jėgų lauko, taps dar savarankiškesnis. Tai, ką patiria šešiametis, yra mažytis žingsnis atgal prieš didelį žingsnį į priekį. Tai normalu. Dabar jam reikia pasakyti, kad jis yra visiškai saugus. Pasakyti ne žodžiais, o veiksmais.
Kartu prabunda ir mąstymas. Vaiko kalboje atsiranda tokios sąvokos kaip mirtis, amžinybė, gyvenimo prasmė. „Mama, o kas bus su manimi, kai tu mirsi?“ – gali paklausti šešiametis. „Žinai, mes gyvensim kartu ilgai ilgai. Aš tapsiu sena senutėlė, susiraukšlėsiu, kaip kokia kempinė, ir tikriausiai nieko nebematysiu be akinių, bet vis tiek būsiu su tavimi.“ Toks atsakymas tikrai nebus melas, nes vaikui iš tiesų reikia ne instrukcijos, ką jam daryti po mamos laidotuvių, o patikinimo, kad mama jo nepaliks DABAR.
Ką galima pastebėti, kai šešiametis piešia
Pabudusį mąstymą galime atpažinti ir todėl, kad vaikas pradeda save vertinti.
Štai šešiametis piešia arklį. Stengiasi taip, kad net liežuvio galiukas išlenda pro dantų vartelius. Tačiau pabaigęs suglamžo piešinį ir ima raudoti: „Man nieko neišeina! Jis net nepanašus!“ Trimečiams ar keturmečiams toks vertinimas yra nebūdingas. Mažas vaikas tiesiog džiaugiasi procesu ir visiškoje linijų raizgalynėje didžiuodamasis parodo raudoną tašką – ugnimi spjaudantį drakoną. Tu ką, nematai?! Šešiamečiui reikia, kad jo piešiniai būtų kuo tikslesni: jo piešinyje namas bus su langais, durimis, kaminu, o lange – užuolaidos ir net vazonas su gėle, žmogaus kojos ir rankos jau bus nebe pagaliukai, o stačiakampiai, piešinio žmogus jau avės batais, rankos turės pirštus, akis rėmins blakstienos, o ant galvos bus skrybėlė ar plaukuose įsegtas kaspinas.
Žinoma,tokius pokyčius galima pastebėti vaikų, kurių niekas nemokė piešti, piešiniuose. Jei vaiką nuo mažens mokė „teisingai“ piešti namą, žmogų, medį, pokyčius piešime pastebėti bus gerokai sunkiau. O dar viena šių dienų rykštė, labai smarkiai daranti įtaką vaiko piešimui, yra kompiuteriniai žaidimai. Darželyje daugėja vaikų, kurie visai nebepiešia žmonių – jų žmonės tėra „ikonėlės“, primenančios kompiuterinių žaidimų žmogiukus, vienodi tiek trimečio, tiek šešiamečio piešiniuose. Ir jei realų, o ne virtualų gyvenimą gyvenantis šešiametis savo piešiniuose jau labai ryškiai atskiria dangų nuo žemės, jo namas, žmonės, medis jau tvirtai „atsistoja“ į savo vietą – ant žemės, kompiuteriu žaidžiančio šešiamečio piešinys dar vis „kybo ore“. Vaiko piešiniai parodo vaiko brandą, atspindi jo vidinę raidą, todėl yra akivaizdu, kad virtuali erdvė ir gyvenimas ten vis dėlto stipriai ją lemia.
Ką man veikti?
Beje, vaikai ne tik piešia. Vaikai žaidžia, o jų žaidimuose irgi vyksta labai reikšmingas lūžis. Jei keturmetis, atėjęs į grupę, kartais virsta arkliuku dar nespėjus mamai išeiti pro duris, šešiametis atsibučiuoja vieną, du, penkis kartus, palydi mamą iki laiptų, grįžta, atsisėdęs ant palangės mojuoja, o paskui ima trintis aplink auklėtoją ir klausinėti: „Ką man veikti?“
Šitas klausimas ir yra tarsi šešiamečio krizės leitmotyvas. Viskas baigta – fantazijos versmė išseko, vaikystės sapnas baigėsi. Vaikui tarsi atsiveria akys ir jis ima aiškiai suprasti, kad tas, strikinėjantis grupės gale ir atkakliai purtantis galvą – visiškai ne arklys, tik Jonas, kuris apsimetinėja arkliu. Ir tie, susėdę tarp apversto stalo kojų, jokie jūreiviai, o tik Aistė, Tadas ir Martynas, įsivaizduojantys, kad plaukia jūra. Šis praregėjimas yra labai skaudus. Šešiametis pyksta, nes jis nebegali žaisti tokiame „sraute“, kaip žaidžia jo jaunesni draugai, tačiau nieko naujo sugalvoti negali. Jam ima darytis nuobodu, ir šalia esančiam suaugusiam žmogui, tiek mamai, tiek auklėtojai, oi kaip norisi ką nors pasiūlyti! Žinoma, pasiūlyti galima, galima eiti žaisti kartu, galima užversti vaiką papildoma veikla ir būreliais, galima įtraukti į buities darbus, bet Valdorfo darželio auklėtoja tokiam vaikui pasiūlys atsisėsti šalia ir pasėdėti: „Tu tikrai ką nors sugalvosi!“
Pagaliau režisierius!
Kad ir kaip mums knietėtų ištiesti pagalbos ranką nuobodžiaujančiam šešiamečiui, svarbu suprasti, kad šis nuobodulys jam yra labai svarbus. Jis jam duos gerokai daugiau nei visi būreliai ir kiti suaugusiojo „linksminimai“ kartu sudėjus. Tik šiame nuobodulyje jis gali rasti jėgų virsmui. Tai tarsi slenkstis, per kurį peržengęs, jis gali atrasti nebe fantaziją-sapną, kuri nešė jį iki šiol tarsi ant sparnų, o kuriančią, veiklią fantaziją. Ir tai jis turi padaryti pats. Būtent čia gimsta tikrasis žmogaus kūrybingumas.
Taip, dabar jis jau supranta, kad liūtu netaps vos atsistojęs ant keturių, tačiau jis gali žaisti liūtą, sugalvojęs iš ko pasidaryti karčius ir prisisegęs nagus – medinius skalbinių segtukus prie pirštų. Jo žaidime staiga atsiranda tikslas.
Dabar jis ne šiaip sau stato tiltą, jis stato tiltą tam, kad per jį galėtų važiuoti mašinos. Ir važiuoti jis nori mašina, kuri būtų kuo panašesnė į tikrą mašiną. Medžio pliauska nebegali jos atstoti, nes šešiametis jau žino, kokios mašinos jis nori, ir kaip ji turi atrodyti.
Pamažu šešiametis atranda, kad kiti vaikai irgi turi savo poreikių, ir jis jau gali į juos atsižvelgti, jis gali padaryti juos savo žaidimo dalimi. Prie visos savikritikos (negaliu, nemoku, neišeina) prisideda galimybė būti pirmu, būti žaidimo režisieriumi, kurio keturmečiai bei penkiamečiai klauso išsižioję ir žaidime būna tuo, kuo jis liepia būti. Vaikams tampa svarbu vadovauti. „Gerai, – sako šešiametis savo draugams, kurie irgi nori vadovauti žaidimui, – tu dabar būsi pirmas vadovas, o tu – antras vadovas, o aš jums abiems sakysiu, ką reikia daryti“. Juk jis jau supranta, kad visi turi savo norų, ir jis gali surasti kompromisą, jis gali sukurti žaidimą, gali surasti kūrybos versmę, kuri yra jame pačiame, ir išmokti ja naudotis.
Štai taip jis ir tampa „didžiuliu vaiku“, kuris spindi trimečių grupės naujokų akyse tarsi ryški kelrodė žvaigždė. O auklėtojai priminus, kad jis irgi verkė, kai buvo mažas ir tik pirmą dieną atėjęs į darželį, užjausdamas pasižiūri į trimetį: „Taip, verkiau ir aš.“ O dabar jau nebeverkia, dabar jis jau pasiruošęs eiti į mokyklą!
„Mamos žurnalas“
