Vaiko piešiniai – maži jo sielos veidrodėliai.
Dailės terapija atsirado kartu su žmogumi – jau pirmykščiai žmonės piešė ant urvų sienų, o Platonas ir Pitagoras meną (muziką, dailę, šokį, literatūrą ir kt.) laikė gydymo priemonėmis.
Svarbiausia – ne piešinuko „grožis“
Spontaniškas, laisvas dėl kritinio vertinimo kūrybinis procesas suteikia žmogui stiprų pasitenkinimo jausmą. Dailės terapijos esmė – pats kūrybos procesas, o ne galutinis rezultatas („gražus paveikslas“).
Piešimo procesas leidžia kuriančiam žmogui atskleisti savo unikalumą, išreikšti susikaupusias emocijas, pamatyti vidinius konfliktus, atrasti savo resursus, situacijų sprendimo būdus, atsikratyti emocinės įtampos.
Vaikai piešia organiškai
Vaikai galėtų būti mūsų mokytojai, bandant vėl išmokti piešti tam, kad patirtumėme malonumą nuo piešimo proceso. Mažyliams visiškai natūralu pasičiupus pieštuką pradėti braižyti įvairias linijas. Taip jie tyrinėja pasaulį, atranda ir suvokia, kad gali kažką keisti savo erdvėje, tarkime, baltame lape nubrėžti ryškią liniją, vėliau pavaizduoti tai, kas jiems svarbu. Mažųjų noras kurti, piešti yra akivaizdus – padėkite vaikams pasiekiamoje vietoje piešimo priemones ir jie būtinai jas išbandys.
Nekritikuokite piešinių
Tiesa, dabar pradeda ryškėti labai liūdna tendencija – net mažučiai 3 metų vaikai vis dažniau bijo piešti, nes „nemoka“. Suaugusių žmonių orientacija į rezultatą žlugdo jaunųjų tyrinėtojų pasitikėjimą savo jėgomis, todėl turėtumėme vengti kritikos ir reikalavimo nupiešti „normalų namą“, pasakymų, kad „žalių saulių nebūna“, lyginimų „o tavo sesė jau mokėjo gražų piešinį nupiešti“ bei vertinimų „kas čia per nesąmonė“, „kokią čia keverzonę nupiešei, tik veltui priemones sugadinai…“ Būtent taip užauginti vaikai, atėję į dailės terapiją, iš karto išpyškina: „Aš tai nemoku piešti“.
Padėkite vaikui atsikratyti balto lapo baimės.
Ką galėtumėte veikti namuose, kad pajaustumėte gydomąją dailės galią?
- Leiskite sau ir savo vaikams piešti, lipdyti nesiekiant jokio galutinio rezultato. Kartais pyktis, išpieštas kreivomis linijomis ant lapo, kuris vėliau suplėšomas ir išmetamas į šiukšlių dėžę, – turės kur kas daugiau naudos nei standartiškai gražus piešinys, įrėmintas bei pakabintas ant sienos.
- Spalvų maišymas ant popieriaus, kurį taip mėgsta vaikai ir taip nepatinka suaugusiems, ne tik suteiks vaikams žinių bei asmeninių atradimų apie tai, kaip atsiranda atspalviai, bet ir leis vaikui išreikšti savo jausmus, kurių kartais būna tiesiog per daug. Jei esate šalia, vėliau galėsite paklausti „kokia buvo spalvos nuotaika?“. Tokiu būdu piešinys taps jūsų pokalbio apie tai kas svarbu, pradžia.
Jei vaikui sunku pasakoti savo išgyvenimus, pasiūlykite sukurti pasaką pagal tą paveikslą, kurį jis nupiešė. Galite net užrašyti vaiko pasakojimą, taip pademonstruodami savo vaikui, kad jo pasakojimas, jausmai ir išgyvenimai, yra labai svarbūs ir reikšmingi.
- Nekritikuokite vaikų spontaniškos kūrybos, net jei tai paprastoji keverzonė. Pasakykite, kad vertinate vaiko pastangas, nes „kiek daug įvairių linijų tau pavyko nupiešti!“ arba „spalvos, kurias panaudojai, labai ryškios“. Visada galima atrasti tai, kas jums patiks.
- Pasirūpinkite tokia aplinka, kurioje vaikas jaustųsi laisvas savo kūryboje. Aprenkite jį drabužiais, kuriuos galima ištepti. Sukurkite kūrybos kampelį, kuriame nebaisu ištepti stalo. Didelė klijuotė ne tik apsaugos jūsų namus, tausos jūsų nervų sistemą, bet ir padės greitai paruošti ir sutvarkyti kambarį po kūrybos proceso.
- Skirkite laiko savo asmeninei kūrybai. Tada, kai niekas jums netrukdys. Kai galėsite pati išsirinkti norimą spalvą ir piešti su ja taip ilgai, kiek Jums reikės. Augindama savo mažylius piešdavau, kai vaikai miegojo, nes tada galėjau skirti laiko sau. Jei atliepdavau šį savo poreikį, jaučiausi kur kas geriau, buvau kantresnė ir ramesnė įtemptose situacijose.
Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt - Išbandykite įvairias dailės priemones: pieštukus, anglį, sausą pastelę, aliejines bei vaškines kreideles, akvarelę, guašą ir t.t. Taip pat ir įvairaus dydžio bei spalvų popierių. Kiekviena priemonė suteiks vis kitokį patyrimą. Vėliau suprasite, kuo mėgstate piešti, kai jums liūdna arba kai pykstate. Ir atvirkščiai, pagal tai, su kuo norite piešti šią akimirką, galėsite suprasti savo jausmus.
- Nors piešinių diagnostinis potencialas yra didžiulis, venkite nustatinėti diagnozes sau ar savo mažyliui savarankiškai. Šiais laikais apstu informacijos, ką kokia spalva, forma, linija reiškia. Tačiau jos turinys ne visada būna korektiškas. Teko raminti ne vieną mamą, kuriai kilo nerimas dėl to, kad vaikutis mėgsta juodą spalvą. Iki tam tikro amžiaus tai yra normalu, nes tarp juodos dažo ir baltos popieriaus spalvų yra ryškiausias kontrastas. O gal šiuo metu vaiko mėgstamas žaislas yra juodos spalvos (meškutė, mašinytė ar kt.) ir per spalvą vaikas tiesiog bando perteikti tai, kas jam svarbu? Jei Jums labai neramu dėl vaiko ar savo pačios piešinių, geriau atraskite savo mieste dailės terapeutą arba psichologą, taikantį dailės terapijos metodus, su kuriuo galėsite juos aptarti ir išgirsite specialisto nuomonę.
Nepaisant tariamo proceso lengvumo, dailės terapija puikiai veikia kaip psichologinė pagalba, ugdomoji-lavinamoji veikla, papildančioji terapija esant somatinėms ligoms, stresui bei įtampai – amžiniems XXI amžiaus palydovams – mažinti.
Dailės terapija leidžia pamėgti patį procesą, sąmoningai išgyventi šias akimirkas kūryboje, o per tai priimti ir savo gyvenimą. Priimti save. Įgalinti save. Net jei kol kas galiu nubrėžti tik ryškią liniją baltame lape, aš jau galiu keisti(s)…
Daugiau informacijos www.menopsichologijoscentras.lt
„Mamos žurnalas“
