Nuo karakulio iki tėčio portreto

Visada įdomu stebėti, kaip tėveliai apžiūrinėja darželyje eksponuojamus savo mažylių piešinius. Vieni nuoširdžiai džiaugiasi savo atžalų „menu“, kad ir koks „modernus“ jis būtų, kiti susirūpinę klausinėja, kur čia tarp tų žalių linijų yra žadėtoji meška, treti kritikuoja, kad vaikas nesistengė, kad linijos nesueina, kad darželio draugo piešinys dailesnis.

Net tos pačios grupės vaikų piešinių kokybė dažnai gana smarkiai skiriasi. Todėl piešinius lyginančiam tėčiui ar mamai dažnai kyla klausimų: ar tai ką nors reiškia; kada reikia nerimauti, kad vaiko piešimo gebėjimai atsilieka?

Šiame straipsnyje pasistengsime papasakoti, kaip vystosi ir keičiasi vaiko piešiniai jam augant. Ši kelionė bus dar spalvingesnė, jei skaitydami straipsnį išsitrauksite ir savo vaikų piešinius.

Konsultuoja psichologė dr. Aistė Pranckevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Neuromokslų institutas

 Vaikų piešiniai panašūs visame pasaulyje

Piešimo įgūdžius vaikas įgyja palaipsniui. Įdomu tai, kad beveik nepriklausomai nuo kultūros viso pasaulio vaikų piešinių raida yra panaši. Piešimo raidą galima lyginti su kalbos raida.

Kaip pavieniai garsažodžiai virsta prasmingais žodžiais, sakiniais ir pasakojimais, taip ir vaiko piešiniai vystosi nuo atsitiktinių linijų iki sudėtingų istorijų, atspindinčių vaiko jausmus ir pasaulio suvokimą.

Kada vaikas pradės piešti, didele dalimi priklauso nuo tėvų. Kuo anksčiau tėvai stengsis vaikui įdėti į ranką pieštuką, tuo anksčiau vaikas atras piešimo džiaugsmą. Tačiau tai priklauso ne tik nuo tėvų pastangų, bet ir nuo vaiko fizinės raidos. Piešimui pirmiausia reikia vaiko gebėjimo pieštuką rankoje išlaikyti.

Pirmoji stadija – keverzonės

Pirmieji piešiniai dažniausiai nupiešiami 1,5-2 metų amžiuje. Tačiau šiuos kūrinėlius piešiniais galima laikyti tik iš dalies. Šiame amžiuje vaikas tiesiog žaidžia pieštuku ant popieriaus, džiaugdamasis procesu ir paliekamomis žymėmis.

Pirmasis brūkšnys dažniausiai yra nupiešiamas atsitiktinai. 1,5-2 metų vaikų piešimo procese svarbiausia yra pats piešimo veiksmas. Vaikas nesistengia pavaizduoti ko nors konkretaus, jam svarbesnis suaugusiųjų elgesio mėgdžiojimas.

Pieštukas dar neklauso, nėra geros judesių koordinacijos, tačiau pats piešimo veiksmas vaikui teikia didelį pasitenkinimą. Todėl ankstyvasis piešimo raidos etapas yra vadinamas tiesiog keverzonių stadija.

Antroji stadija – formos

Antroji stadija prasideda tuomet, kai vaikas atsitiktinai aptinka, kad jam pavyko pavaizduoti tam tikrą formą, ir vaikas ima stengtis ją pakartoti.

Tokios pirmosios formos dažniausiai yra įvairūs apskritimai, kryžiukai, kvadratai. Grafinių formų piešimo įvaldymas vyksta lėtai. Su tuo susijusi vis dar nepakankama judesių koordinacija. Tačiau dauguma vaikų yra tiesiog nuostabiai atkaklūs ir kartodami savo netobulus piešinius vis labiau lavina pieštuko valdymo įgūdžius. Todėl šiuo etapu labai svarbu vaiką skatinti piešti.

Įdomu tai, kad gana dažnai atsitiktinai nupieštą piešinį vaikas stengiasi pavadinti prasmingai, pavyzdžiui, lape prideda taškų ir sako, nupiešiau čia daug lapų. Taip vaikas rengiasi kitam piešimo etapui – tikslingam piešiniui.

Trečioji stadija – vaizdavimas schemomis

Maždaug ketvirtaisiais-penktaisiais gyvenimo metais vaikas pereina į trečiąją stadiją – schematinį vaizdavimą. Schematiniam vaizdavimui būdinga tai, kad vaikas piešia įvairius objektus, bandydamas atvaizduoti, jo manymu, esminius to objekto bruožus. Iš pradžių piešinius vaikas konstruoja iš elementarių formų, kurias jau sugeba nupiešti – apskritimų, pagaliukų. Pavyzdžiui, žmogus pirmiausia vaizduojamas pačiu paprasčiausiu būdu, kaip galva su atramomis. Kojos dažniausiai piešiamos kaip išeinančios tiesiai iš galvos. Šis žmogaus piešinys net turi specialų pavadinimą – galvakojis.

Schematinio vaizdavimo stadija tęsiasi ilgai. Jos metu vaikas po truputį ima vis detaliau piešti vaizduojamus objektus, kol jie įgyja daugumą esminių bruožų. Atsiranda naujos žmogaus figūros dalys, iš kurių pirmiausia – kūnas ir rankos. Kūnas gali būti vaizduojamas įvairiai: kaip dar vienas apskritimas, ovalas, sujungti vertikalūs pagaliukai. Rankos imamos vaizduoti su pirštais, kurie dažnai būna neproporcingai dideli ir jų per daug.

Vaizduodamas veidą vaikas dažniausiai piešia akis, burną ir nosies užuominas. Ausys piešiniuose vaizduojamos retai. Vaikai gana ilgai nepiešia antakių. Tai patvirtina ir Lietuvoje atlikti tyrimai.

Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedroje buvo atlikta grupė tyrimų, kuriuose buvo nagrinėjama, kai vystosi žmogaus piešimas darželio ir pradinės mokyklos laikotarpiu.

Tyrime dalyvavo daugiau nei 800 vaikų. Žemiau pateiktoje lentelėje matyti, kad atskiros žmogaus kūno dalys nevienodai dažnai sutinkamos vyresnių ir jaunesnių vaikų piešiniuose, o bendras piešinio detalumas vaikui augant didėja.

Kad ir kokie netobuli būtų ankstyvieji vaikų piešiniai, vaikai dažnai yra linkę juos papildyti emblemomis, kurios atitinka jų turimas žinias.

Pavyzdžiui, jei tėtis nešioja akinius, tai ankstyvasis tėčio ir mamos portretas gali skirtis tik šia detale. Mergaitės bus piešiamos su papuošalais, garbanotais plaukais, kareivis – su šautuvu, policijos automobilis – su švyturėliu ir t.t. Drabužiai dažniausiai vaizduojami tik nupaišant sagas.

Vaizduodamas veidą vaikas dažniausiai piešia akis, burną ir nosies užuominas. Ausys piešiniuose vaizduojamos retai. Vaikai gana ilgai nepiešia antakių.

Taip pat schematiškai vaizduojami ne tik žmonės bet ir kiti vaiko piešiami objektai – namai, gyvūnai. Gyvūnai gali būti piešiami taip schematiškai, kad tik tam tikrų rūšiai būdingų emblemų buvimas gali padėti atspėti, koks gyvūnas pavaizduotas. Pavyzdžiui, arklys ir karvė tame pačiame piešinyje gali būti atskiriami tik dėl to, kad arkliui nupiešta ilga uodega, o karvei – ragai.

Įdomu tai, kad nors vaiko piešimo įgūdžiai yra labai riboti, jis gana drąsiai imasi sudėtingų piešinių – žmonių ir gyvūnų – tuo tarpu paprastesnius objektus, pavyzdžiui, medžius, gėles, puodelį ir t.t. piešia rečiau. Rinkdamasis temą vaikas vadovaujasi ne objekto paprastumu, o tuo, kas tą akimirką jam yra aktualiausia, įdomiausia. Todėl šiuo etapu labai svarbu vaiko nekritikuoti, leisti jam eksperimentuoti. Juk smalsumas ir drąsa bandyti yra savybės, kurios bus reikalingos ir suaugus.

Pirmieji žmogaus piešiniai dažniausiai piešiami iš priekio ir tik palaipsniui pereinama prie piešinių profiliu. Tarp šių etapų yra ir pereinamasis laikotarpis, kai tik dalis figūros yra paišoma iš šono, o kita dalis vaizduojama nepasukta. Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek pažengę vaiko piešiniai, dažniausiai neišlaikomos žmogaus proporcijos – piešiama gana didelė galva su smulkiu kūnu.

Vaikų piešiniams būdinga ir tai, kad vaikai netaiso savo piešimo klaidų. Jei vaikui piešinys nepatinka, jis tiesiog nustoja piešti ir ima naują lapą.

Tai jokiu būdu nereiškia charakterio nepastovumo ar netvarkingumo. Vaiką labiau domina pats piešimo procesas, o ne užduoties atlikimo kokybė.

Ketvirtoji stadija – realistiniai piešiniai

Ketvirtoji piešinių raidos stadija yra realistiniai piešiniai. Jai būdinga tai, kad vaikas palaipsniui atsisako schematinio vaizdavimo ir piešdamas stengiasi atkurti realų objektų vaizdą. Tik dabar vaikas ima atidžiau stebėti piešiamą modelį ir siekti kaip galima didesnio piešiamo objekto panašumo. Realistinio vaizdavimo užuomazgų galima aptikti 8-9 gyvenimo metais, tačiau tikrasis perėjimas nuo schematinio prie realistinio vaizdavimo dažniausiai vyksta apie 11-13 gyvenimo metus. Pavyzdžiui, piešdamas rankas vaikas stengiasi pavaizduoti ir jų funkcijas – piešiami ką nors laikantys žmonės, imamas realiau vaizduoti kaklas, pečiai, detaliau vaizduojama apranga.

Atskiros kūno dalys jungiamos plastiškiau, daugiau dėmesio skiriama kūno proporcijų išlaikymui.

Keičiantis žmogaus piešiniui, keičiasi ir gyvūnų bei namų vaizdavimas. Pavyzdžiui, namas vaizduojamas su durimis, langai – su užuolaidomis.

Atsiranda daugiau piešinių temų: peizažai, automobiliai, traukiniai, namų vidus, piešiniuose atsiranda perspektyva.

Piešimas – svarbi vaikystės veikla

Ar vaiko piešiniai toliau tobulės, priklauso jau nuo vaiko ugdymo ir nuo jo gabumų. Daugumos suaugusių žmonių piešiniuose, jei jie specialiai nelavino savo piešimo gebėjimų, galima aptikti schematinio ir realistinio vaizdavimo elementų. Tuo tarpu tikroviškai piešinyje atspindėti realybę sugeba tik apie penktadalis suaugusių žmonių. Dauguma suaugusiųjų nebeturi ir poreikio piešti. Galbūt taip yra dėl to, kad piešimas yra svarbi vaikystės veikla, nes lavina vaiko motoriką ir padeda pasiruošti rašymui. Jis skatina vaiką domėtis aplinka, pastebėti detales ir kaupti žinias apie pasaulį. Vaikui keičiasi jo poreikiai, vystymosi uždaviniai, atsiranda kitų būdų pažinti pasaulį, taigi piešimas darosi vis mažiau svarbus. Iš ugdymo priemonės jis tampa saviraiškos ir kalbėjimo būdu, ir perauga į meninius gebėjimus.

Kada sunerimti

Taigi apžvelgėme, kaip vystosi vaiko piešimo gebėjimai. Tačiau svarbu pabrėžti, kad nors ir galima apytiksliai prognozuoti, kaip tam tikro amžiaus vaikai turėtų piešti, griežtai susieti tam tikros piešimo stadijos su tam tikru amžiaus intervalu negalima. Čia didelės įtakos turi individualūs gabumai, vaiko motyvacija piešti ir aplinka, kurioje vaikas auga. Sunerimti reikėtų tik tuomet, kai vaiko piešinių raida tikrai labai vėluoja. Pavyzdžiui, 3-4 metų vaikas nemoka aktyviai tikslingai braižyti ar keverzoti lape, taip pat jei vyresniame amžiuje vėluoja piešinio ir vaizduojamo objekto ryšio vystymasis, piešiniuose visiškai nėra kompozicijos, piešiniai keisti, sudarkyti, destruktyvūs.

Visi šie požymiai gali rodyti sulėtėjusią vaiko intelektinę raidą ar emocinius sunkumus.

Pastebėjus, kad vaiko piešiniai labai ryškiai skiriasi nuo jo bendraamžių, reikėtų pasidomėti, kaip vaikui sekasi kitose srityse – kaip vystosi jo kalba, emocijos, kokios vaiko žinios, savarankiškumo įgūdžiai, kaip jam sekasi bendrauti su kitais vaikais. Gali būti, kad vaikas tiesiog nemėgsta piešti, tačiau jei yra problemų ir kitose srityse, reikėtų kreiptis į vaikų psichologą ar psichiatrą. Kuo anksčiau bus atpažintos vaiko vystymosi problemos, tuo anksčiau galima rasti būdų, kaip vaikui padėti, kaip skatinti vėluojančių funkcijų raidą, kad jos neturėtų ilgalaikių neigiamų pasekmių vaiko gyvenimui.

„Mamos žurnalas“