Dariui Savickui (23 m.) šis rugsėjis – jau trečias, kai jis dirba pradinių klasių mokytoju
Visi kalbinti mokyklų vadovai mums sakydavo – siekiamybė, kad darželiuose ir mokyklose dirbtų kuo daugiau vyrų. Tik tada mūsų vaikai augs harmoningi.
Dariui Savickui (23 m.) šis rugsėjis – jau trečias, kai jis dirba pradinių klasių mokytoju. Ar lengva laužyti stereotipus?
Šiais laikais sakyti, kad vienos ar kitos specialybės yra moteriškos ar vyriškos, negalima, nes svarbiausia, kad žmogus užsiimtu tuo, kas jam patinka ir yra artima sielai, o ne tai, ką mano aplinkiniai. Iš pat pradžių buvo keista, kad mes savo kurse esame tik du vaikinai, tačiau labai greitai pripratau prie to ir labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, tikiuosi, kad ateityje šioje srityje padaugės vyriškos srities atstovų.
Dariau, ar būti pradinukų mokytoju jums tiesiog šovė į galvą?
Turiu jaunesnį brolį, pusbrolių, kuriuos teko paauglystėje prižiūrėti, kai tėvai dirbdavo. Prižiūrėdamas juos, mokiau skaityti, rašyti ir pastebėjau, kad tai man patiko. Mokykloje priklausiau mokinių tarybai, per mokytojų dienas tekdavo vesti pamokas pradinukams. Pajutau, kad man visai patinka stovėti prieš klasę, atsakinėti į vaikų klausimus. Tad ir įstojau studijuoti pradinio ugdymo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje.
Tėvai nebuvo labai laimingi dėl mano pasirinkimo studijuoti pradinį ugdymą. Sakė: „Daryk kaip nori, čia tavo gyvenimas“, tačiau vis perklausdavo – ar tu TIKRAI to nori? O pradinių klasių mokytoja, su kuria iki šiol bendrauju, bandė atkalbinėti atviru tekstu. Ji pateikinėdavo man pačius blogiausius pavydžius, kokius tik galima, spaudė nesirinkti šios specialybės.
Kokie buvo jos argumentai? Tau reikės išlaikyti šeimą, o atlyginimas mažas. Niekas tavo darbo nevertins. Visą laiką bus nepatenkintų tuo, ką darai. Vaikai šiais laikais sunkūs.
Dieną susiplanuoju iš vakaro, tad ryte jau žinau, ką veiksiu su vaikais
Kaip patekote dirbti į mokyklą toks jaunas?
Atvažiavęs iš Kauno į Vilnių studijuoti, ieškojau papildomų pajamų, tad įsidarbinau iš pradžių parduotuvėje, paskui bare padavėju, bet į darbą eidavau jausdamas kančią. Ir kaip nudžiugau, kai pamačiau skelbimą, kad privatus vaikų darželis ieško auklėtojo padėjėjo! Nutariau pamėginti.
Darželyje dirbau 8 mėnesius. Tame darželyje, kuriame dirbau, nebuvau vienintelis vyras, tad didelės tėvų nuostabos nejutau. Tiesa, vadovė man išsakydavo tėvų nuogąstavimus: ar vyras mokės vaikus atjausti, paguosti, ar mokės surišti mergaitėms plaukus?
Turėjau mišrią grupę, kurią lankė vaikučiai nuo 4 iki 6 metų. Buvau auklėtojas, vedantis veiklas, migdantis, padedantis pavalgyti, nušluostantis nosis. Vaikai į faktą, kad esu vyras, sureagavo tik pirmomis minutėmis, priėmė lengvai.
Darželinukai dar nesureikšmina auklėtojo lyties.
Vėliau tam pačiam privačiam darželių-mokyklų tinklui staiga prireikė pradinių klasių mokytojo. Viena klasė liko be mokytojo, tad mane pakvietė gelbėti situacijos. Startavau mokslo metų viduryje, tad nebuvo labai paprasta.
Ar pedagogų kolektyvui reikia vyrų? Apie tai jau išdiskutuota, įrodyta, kad vaikams nauda yra didžiulė
Kaip mokinukai priėmė mokytoją vyrą?
Gana ilgai truko, kol užmezgėme ryšį, nes prieš tai dirbo mokytoja moteris, o dabar jie pamatė vyrą. Kelios mergaitės liko nedrąsios beveik iki mokslo metų pabaigos. Kitais metais turėjau tą pačią klasę, ryšys jau buvo visai kitoks.
Ar pedagogų kolektyvui reikia vyrų? Apie tai jau išdiskutuota, įrodyta, kad vaikams nauda yra didžiulė. Matydami mokyklose vyrus, vaikai suvokia lyčių pusiausvyrą. Vaikams būtų idealu, kad mokytojų moterų ir vyrų būtų po lygiai. Kai kuriose situacijose mokytojas vyras turi daugiau privalumų – pavyzdžiui, tramdant padaužas (juokiasi). Ne kartą buvau tokioje situacijoje, kai kolegė moteris tiesiog nebesusitvarko su įsisiautėjusiais vaikais, jie neklauso, o tereikia man pasakyti pastabą, vaikai paklūsta. Vyro žodis vaikus veikia kitaip (čia nekalbu apie pakeltą toną ar griežtumą).
Kaip praeina jūsų darbo diena?
Dieną susiplanuoju iš vakaro, tad ryte jau žinau, ką veiksiu su vaikais. Pasitariu su kolegomis, pasidaliname pamokų idėjomis. Susitikęs su vaikais pirmiausia skatinu pasidalinti jausmais, pasipasakoti, kokios nuotaikos jie šiandien atėjo. Mėgstu susidaryti bendrą vaizdą apie vaikų nuotaikas, nes tada žinau, ko tikėtis. Jeigu matau, kad dauguma vaikų yra pikti ir neišsimiegoję, atitinkamai pritaikau veiklas, kurios jiems labiau patinka.
Stengiuosi, kad pamokos nevyktų statiškai, kai mokytojas stovi ir aiškina prie lentos, o vaikai sėdi savo suoluose. Mokymosi procesą stengiuosi sužaidybinti. Kai atėjau dirbti, pamačiau, kad mano kabinete nėra kilimo, pasakiau – jo man reikia būtinai, kad galėtume su vaikais kalbėtis susėdę ratu. Noriu, kad būtume viename lygyje, neparodyti, kad esu aukščiau jų.
Galima pasakyti vaikams: „Atsiverskime sąsiuvinius, vadovėlius ir rašome“, o galima suslėpti veiksmus ir leisti vaikams jų ieškoti. Taip sužadini vaikų smalsumą ir norą mokytis. Ir kitus kolegas skatinu mokyti per žaidimus, eksperimentus. Būna, kolegės atsikalbinėja, nes pasiruošti tokiems žaidimams atima daug laiko. Užtat kaip pasitiesina pamoka! Vaikai, gavę priemones, dirba įsijautę, o man tereikia tik stebėti, kaip jiems sekasi ir nukreipti reikiama reikme. Pamoka praeina nepastebimai.
Jei oras geras, būtinai kažkur lekiame iš mokyklos teritorijos, kad ir į artimiausia parką. Šiuolaikiniam vaikui netinka visą dieną sėdėti vienoje vietoje, jam reikia veiksmo.
Geriausia diena laikau tokią, kai vaikas grįžta namo ir sako: „Šiandien nebuvo matematikos“ (nors ji tikrai buvo).
Vadinasi, vaikas net nesuprato, kad mokėsi.
Kai išsakau šią savo nuomonę, man replikuoja: „Ai, jaunas, trykštantis entuziazmu“. Bet jei nesi entuziastas, ši profesija ne tau
Ar planuojate pradinukų mokytoju dirbti visą gyvenimą?
Matau save mokytoju, tik planuoju vėliau dirbti ne privačioje, o valstybinėje mokykloje. Taip, privačios mokyklos yra labai gerai. Tai, ką jie daro, yra modernu, šviesu, privačios mokyklos dažnai yra visa galva aukščiau už valstybines. Bet mano noras dirbti būtent valstybinėje. Kodėl? Dėl noro duoti daugiau visokiems vaikams, o ne tik išskirtiniams. Juk valstybinėse mokyklose mokosi ir socialiai remtini vaikai, noriu padėti jiems. Gal net toliau mokslus tęsiu socialinės pedagogikos srityje.
Ar daugėja vyrukų, norinčių tapti pradinukų mokytojais?
Mokytojų vyrų turėtų daugėti, taip yra visame pasaulyje, taip buvo juk ir senojoje Lietuvoje. Kol kas mano kurse, kuriame studijavau, buvo du vaikinai iš 30, o ištęstinėse studijose esame dviese iš 10 merginų. Čia jau daug.
Kuriozų būna per mokymus, konferencijas, kur susirenka keliasdešimt moterų ir aš vienas. Lektoriai visada pradeda kalbėti moteriškąja gimine, ir tik kai pamato mane, sutrinka, pradeda atsiprašinėti. Tenka raminti, kad aš prie to pripratęs ir susitaikęs (juokiasi).
Sakoma, kad tai neori specialybė, nes neįmanoma uždirbti. Nesutikčiau, nes kas nori, tas užsidirba. Turiu daug puikių pavyzdžių. Juk pamokos baigiasi 14 valandą, po to tu dar gali vesti ne vieną būrelį, mokyti vaikus papildomai. Ir pats neapsiriboju pamokomis, vedu būrelius. Bet nepamirštu ir savęs, dainuoju VDU ŠA chore „Ave Vita“.
Kai išsakau šią savo nuomonę, man replikuoja: „Ai, jaunas, trykštantis entuziazmu“. Bet jei nesi entuziastas, ši profesija ne tau. Mane labiausiai mokytojo specialybėje žavi nuolatinis atsinaujinimas, žinių siekis. Viskas labai keičiasi, atsiranda begalės naujovių. Negali apsiriboti žiniomis, kurias gauni universitete, nes ten gavai tik bazę, o jas tobulinti ir gilinti reikia nuolatos.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
