Įvertinant vaiko brandumą mokyklai didelės reikšmės turi vaiko kalbos išlavėjimo lygis. Šešerių metų vaikas turėtų tarti visus gimtosios kalbos garsus taisyklingai, rišliai pasakoti, nes kalbos garsai, žodynas, gramatinė sandara susilieja į vieną kalbos sistemą.
Būsimasis pirmokėlis turėtų gebėti:
Mokėti bendrauti su suaugusiaisiais ir vaikais (dalyvauti pokalbyje su kitais žmonėmis, paklausti, jei ko nesuprato, nepertraukti, klausytis kito, nenukrypti nuo pagrindinės pokalbio temos).
Gebėti kalbėti, atsižvelgiant į situaciją (vietą, laiką, kontekstą). Vaikas turėtų suprasti, apie ką kalba aplinkiniai (pavyzdžiui, visi vaikai grupėje kalba viena tema, pasakoja, ką veiks per vasaros atostogas, kas kur keliaus pramogaus. Pasitaiko tokių vaikų, kurie negeba pasakoti, nukrypsta nuo temos, pradeda kalbėti kita tema, pasakoja nelogiškus dalykus. Tarkim, pradeda pasakoti apie žiemą, gimtadienį, nors jam ir primenama, apie ką kalbama (tai daugiau būdinga mažesniems vaikams).
Suvokti aplinkoje vartojamų įprastų žodžių, frazių prasmes.
Suprasti nežinomą žodį iš konteksto.
Jausti, suprasti, kad žodžiai gali būti daugiareikšmiai.
Taisyklingai laikyti pieštuką.
Kopijuoti raides (spausdintines).
Skirti raides nuo kitų simbolinių ženklų.
Pastebėti užrašus, juos komentuoti. (Dar nemokantys skaityti paprastai klausinėja, kas parašyta, vardina jiems pažįstamas raides, kiti jau skaitantys perskaito, kur yra vaistinė, parduotuvė ir t.t.
Iš vaikystės prisimenu su kokiu džiaugsmu skaičiau parduotuvių pavadinimus ir kaip širdelėje buvo gera, kad tai jau galiu padaryti pati.)
Parašyti savo vardą (spausdintinėmis raidėmis).
Piešti raštus, ornamentus, rašytinių raidžių elementus.
Patarimai tėvams:
Skaitykite vaikui ir leiskite pasakoti pagal paveikslėlius.
Vartykite kartu žurnalus, iškirpkite piešinėlius ir sugrupuokite juos pagal įprastus požymius (pvz., gyvūnai, spalvos).
Skatinkite išmokti eilėraščius mintinai.
Tegul mokosi pasakoti jums savo įspūdžius, ką matė, kur buvo, ką veikė.
Išklausę pasaką, kalbinkite vaiką, kartu ją aptarkite, klauskite vaiko nuomonės.
Žaiskite žodinius žaidimus:
„Kaip pavadinsi kitaip..? “(drugelį, kiškį , kamuolį)
„Pasiginčykime“ (reikia pasakyti priešingą žodį, pvz., tamsu-šviesu, karštas-šaltas, linksmas-liūdnas ir t.t.)
„Atspėk, apie ką kalbu?“ (ilgomis ausimis, pilkas, bailus, gyvena miške. Kas? Mėgsta šiltą pieną, kniaukia. Kas? Po kokiu medžiu kiškis slepiasi lietui lyjant? Ir t.t.)
Labai tinka žaidimas ALIAS (skirtas priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams).
Pasiūlykite pačiam vaikui jums užduoti mįsles.
Drąsinkite vaikus dėl pirmųjų skaitymo ir rašymo bandymų. Nesėkmes vertinkite kaip natūralios raidos vaiko apraiškas.
Skatinkite išsakyti savo džiaugsmą, liūdesį, gailestį ir t.t.
Stenkitės išgirsti išklausyti vaiką, ką jis sako.
Visada su vaiku kalbėkite suprantamai, aiškiai, neilgais sakiniais, ramiu tonu.
Statistikos duomenimis, Lietuvoje apie 10-30 proc. vaikų pradeda lankyti mokyklą, turėdami įvairių kalbos sutrikimų. Tarp jų didesnė dalis – švepluojantys, kiti – mikčiojantys, neaiškiai arba netaisyklingai tariantys garsus.
Manau, kad tėvams dar nevėlu paskutinę priešmokyklinę vasarą ypač pasirūpinti tais vaikais, kurie dėl įvairių priežasčių negali ištarti kai kurių kalbos garsų. Tokie vaikai paprastai yra uždaresni, nepasitiki savimi, sunkiai prisitaiko prie aplinkos pokyčių. Todėl labai svarbu, kaip jie jausis pirmoje klasėje. Pamokose vaikas neturėtų jaustis kitoks, nei jo bendraamžiai, nors kalbos sutrikimai trukdo mokytis skaityti, rašyti, kartais ir kitiems mokomiesiems dalykams.
Ką tėvai turėtų žinoti apie kalbos sutrikimus?
Pirmiausia tai, kad kalbos sutrikimai yra stabilūs, jie savaime neišnyksta, antra – jie neigiamai veikia asmenybę, trečia – kalbos sutrikimai pašalinami logopedinių užsiėmimų metu.
Paprastai vien tik logopedo pastangų nepakanka, kadangi artikuliaciniai pratimai turi būti atliekami ilgesnį laiką ir sistemingai. Namie atliekamus įvairius pratimus, kuriuos vaikas išmoko pas logopedą, turi prižiūrėti kas nors iš suaugusiųjų.
Labai gaila, kad dar vis pasitaiko tėvų, kuriems atrodo, kad viskas išnyks savaime, arba atsiranda ir tokių, kuriems gražu, kai vaikas švepluoja. O kas bus, kai jis užaugs?
Rūpestingi tėvai paprastai kartu su vaiku patys apsilanko pas logopedą, dažnai ir patys stengiasi išmokti tuos pratimus. Juos vėliau gali kartoti namie.
Logopedas gali tėvams parodyti mankštos pratimų pavyzdžius, kuriuose aiškiai pavaizduota, kaip reikia tarti kiekvieną garsą. Pakoreguoti kai kuriuos garsus, pvz., „s“, „š“ ar „r“, „ž“ nėra sunku. Bet patiems tėvams, nepasitarus su logopedu, nederėtų savarankiškai taisyti kalbos sutrikimų.
Dažniausiai vaikų kalbos sutrikimai yra fonetiniai, juos taisyklingai ištarti vaikas išmoksta gana greitai. Sudėtingesnis procesas – mokymas taisyklingai kalbėti.
Kalbant apie vaikų sveikatą, reikėtų atkreipti dėmesį į būsimųjų pirmokėlių klausą, regą, dantų sukandimą, garsų tarimą, bendravimą. Pastebėjus trūkumus, kreiptis į specialistus. Daug kas pataisoma.
Net jei pastebėjote, kad Jūsų vaikas kalba „kažkaip ne taip“, nepanikuokite.
Labai svarbu, kad vaikas būtų tikras dėl vieno: ar klasėje jis bus pirmas, ar paskutinis, jis vis tiek jums bus pats mylimiausias.
Dar kartą norėčiau ir prašyčiau tėvelių nenuleisti rankų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dirbdama su vaikais (kurie nelankė darželio) paskutiniais vasaros mėnesiais spėjome išmokti taisyklingai tarti Š, Ž , R , Č, DŽ garsus. Žinoma, labai padėjo ir vaikų tėveliai.
Kad greičiau pasiektume norimo rezultato, turi dirbti visi: logopedas, vaikas ir tėvai.
Šiaulių miesto l/d „Žirniukas“ logopedė metodininkė Jurgita Lendraitienė
„Mamos žurnalas“
