Didžiausias nerimas vasarą kankina būsimų darželio arba mokyklos debiutantų tėvus. Ką galima nuveikti per 3 mėnesius, kad vaikui pirma klasė būtų svajonių metai.
Inga Bajorūnienė, priešmokyklinio ugdymo pedagogė, Vilniaus l/d „Gabijėlė“
Baigėsi pirmoji vaikystė
Baigę darželį vaikai atsisveikina su pirmąja vaikyste – priešmokyklinio amžiaus etapu ir ruošiasi žengti į kitą – antrosios vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, etapą.
Didžiojo darželinuko laukia dideli pokyčiai – mokykla.
Laikas lekia nenumaldomu greičiu, viskas sparčiai keičiasi, tad vienokių būsimųjų pirmokų mokytojai laukė, kai mes patys ėjome į pirmą klasę, ir visai kitokių laukia dabar.
Visų laikų vaikai panašiai smalsūs, turi teigiamą požiūrį, atviri, su polėkiu, bet šių dienų vaikai, kuriems daro įtaką mus supanti aplinka, ypač išsiskiria inovatyvumu, veiklos troškimu, jie priima ir apdoroja didžiulį informacijos kiekį kitaip susikaupia, yra judresni, save išreiškia kaip asmenybę, o ne kaip visuomenės dalį, visus potyrius išgyvena ir perleidžia tik per save, per pažinimo troškimo patenkinimą potyriu.
Taigi į ką turėtume atkreipti dėmesį, augindami 6–7 metų vaiką?
Socialinis brandumas. Manau, kad šiuo amžiaus tarpsniu socialinis vaiko brandumas yra bene svarbiausias, todėl jam vystytis reikia išskirtinio dėmesio. Juk mokėjimas ir gebėjimas bendrauti, prisitaikyti prie naujos aplinkos ir kitų žmonių, teigiamai vertinti save ir kitus gali nutiesti tvirtus tiltus per neišsenkančią pažinimo upę.
Priešmokyklinukui ypač svarbu padėti suvokti, jog reikia priimti pokyčius – kaip neišvengiamą gyvenimo dalį.
Dauguma būsimųjų pirmokų nori mokytis, nes turi tam didžiulę motyvaciją, todėl labai svarbu, kad vaikas nesunkiai gebėtų susirasti draugų, rodytų užuojautą, padėtų kitiems, tvardytųsi konfliktinėse situacijose, jaustųsi visuomenės dalimi, grupės dalimi, nes šie įgūdžiai padės numalšinti adaptacinį dirglumą ir kokybiškai pasinerti į pažinimo gelmes, neprarandant motyvacijos mokytis.
Augindami 6–7 metų vaiką skatinkime jį domėtis, vertinti save kaip asmenį, pasižymintį unikaliomis savybėmis, bet kartu gerbti ir kito norus, nuomonę ar elgesį, padrąsinkime klausinėti, tyrinėti, eksperimentuoti, o iškilus sunkumams prašyti bendraamžių ar suaugusiojo pagalbos. Žinoma, jog šio amžiaus vaikams ypač svarbu būti savarankiškiems: mokėti apsirengi, nusirengti, patiems užsisegti ir atsisegti sagas, užtrauktuką, susitvarkyti savo darbo vietą, savo aplinką. Pagarba savo ir kito erdvei padės jaustis grupės, o po to ir klasės lygiareikšmiu nariu.
Dvasinė ir fizinė sveikata. Sveika asmenybė – aiški ateitis. Atkreipčiau dėmesį, jog neabejotinai svarbi vaiko dvasinė sveikata, laikantis kasdienių įpročių ji tik tvirtėja ir tvirtėja, padeda pažinti ir išreikšti jausmus, valdyti savo impulsus, gebėti susikaupti. Nepamirškime ir to, jog mus supanti aplinka, sėslesnio pobūdžio įpročiai vis skatina atsigręžti į fizinės sveikatos stiprinimą. Todėl nepaprastos svarbos įgauna fizinio aktyvumo skatinimas, patiriant judėjimo džiaugsmą. Aplinkos įtaka skatina mūsų būsimuosius pirmokus mokytis tinkamai pasirinkti maistą, atskirti, kuris vertingas, įvairus, o kurio derėtų atsisakyti. Kai tokia didžiulė pasiūla, jau nuo mažų dienų privalome ugdytis tinkamo pasirinkimo pojūtį.
Mokėjimas bendrauti. Būtina puoselėti, turtinti vaiko komunikacinį įgūdžių bagažą, nes taisyklinga kalbos raiška, turtingesnis žodynas padeda sklandžiai bendrauti bei lavinti kitus gebėjimus, štai čia ir prasideda „Mokymo(-si) pradžia“. Aiškus, nuoseklus aiškinimas padės kitiems suprasti vaiko mintis, nuotaikas, norus, sumanymus, norimas ištransliuoti žinias, potyrius.
Žinome, kad šiuo ir ankstesniais vaiko amžiaus tarpsniais labai svarbus pasakų, istorijų, nutikimų, enciklopedijų (kuo vaikas domisi) skaitymas, bet šiuo metu siūlyčiau nemažai dėmesio skirti perskaitytai istorijai, pasakai nagrinėti, diskutuoti apie tai, ką perskaityto teksto metu vaikas įsivaizdavo, ką jis suprato, ką istorija norima pasakyti, išsiaiškinti, kokia jos prasmė, nes tai puikus įvadas į jau pirmoje klasėje prasidedančias teksto suvokimo užduotis.
Mokėjimas skaityti. Į amžiną klausimą – ar į pirmąją klasę reikia eiti jau mokant skaityti? – vienodo atsakymo nėra, kiekvienas mes bręstame skirtingu tempu. Mano nuomone, reikėtų turėti nors menkiausius skaitymo pradmenis.
Bendraujant su pradinių klasių pedagogais, šie išskiria kelias problemas, kurios, žinoma, irgi priklauso nuo vaiko asmenybės. Užsitęsus skaitymo įgūdžių lavinimui, atsiranda rašymo problemų, juk kaip parašysi žodį, kurį sunku perskaityti, tad vaikai daro rašybos klaidų, pabyra teksto suvokimo problemos, matematikoje susiduriama su žodinių uždavinių sprendimo keblumais. Turėtų būti atsižvelgiama į kiekvieno vaiko unikalumą, kad geri norai netaptų pagaliais ratuose. Mokymasis turėtų vykti sklandžiai, tolygiai, patenkinant vaiko smalsumą, neverčiant ir nejaučiant spaudimo, kad vaikai neprarastų mokymosi džiaugsmo.
Mokėjimas… jausti pažinimo džiugesį. Parodykime vaikui, kad pažinti yra labai įdomu. Domėkimės kartu su vaiku, kokioje aplinkoje gyvename, kokie daiktai mus supa, skatinkime skaičiuoti, matuoti, sverti, ieškoti, aiškintis. Stenkimės, kad pažinimo džiugesį vaikas išgyventų tyrinėdamas, eksperimentuodamas, ieškodamas informacijos įvairiais sklaidos būdais.
Ar būsimam pirmokui pakanka darželyje gautų žinių, ar lavinti prieš mokyklą papildomai?
Tikrai nereikia metodinio darbo namuose prie pratybų, ypač jei per užsiėmimus vaikas jaučia spaudimą. Tikėtina, kad toks papildomas lavinimas padarys meškos paslaugą – sumažins mokymosi motyvaciją. Žaisdami ir kurdami pasieksime aukštesnių rezultatų, kodėl matematikos negalime skaičiuoti štai taip, kurdami kartu pasaką prieš miegą?
Idėja: Žinai, vaikuti, aš pievoje mačiau 6 šliaužiančias sraiges, jos sakė, kad šliaužia pas 9 drauges, o kaip manai, kiek jų iš viso susitikus bus? Tikrai 15, iš tiesų. Dar pievoje žiogas kvietė į vestuves gražuoles 2 muses, jo nuotaka, kaip manai, kas tokia? Vaikas atsako (pvz., boružė, taip, ji bus nuostabi ponia, dar ji pasikvietė 3 bites, oi jau pamečiau skaičių, padėk suskaičiuot visus vabzdžius, ir kiek gi jų?
Kurdami kartu, galime išsiaiškinti labai daug, kad ir grupes: gyvūnai, vabalai, paukščiai, naminiai gyvūnai, miško gyvūnai ir t.t. (tai priklauso nuo istorijos turinio), patirti malonių įspūdžių, mokytis spręsti žodinius uždavinius.
Ir vis dėlto – mokyti skaityti, pažinti skaičius?
Jei pastebite, kad vaikas pažįsta skaičius, domisi jais, tai skatinkite skaičiuoti. Jei pastebite, kad vaikas geba ne tik pažinti raides, bet ir pats bando jas jungti, dėlioti, žinoma – skatinkite tobulėti, o ne stovėti vietoje. Neskatinimas, taip pat kaip ir spaudimas, naikina mokymosi motyvaciją.
Jei vaikas išmoks skaityti dar priešmokyklinėje grupėje, manyčiau, tai bus tik į naudą. Juk pradinių klasių programos šuoliuoja greitu, intensyviu tempu. Viską suprantančiam, pačiam perskaitančiam vaikui bus tikrai paprasčiau, bet jei vaikui trūksta socialinio brandumo, jam sunku sukaupti dėmesį, jis nelinkęs bendradarbiauti, tai bus mažai veiksminga.
Kokiam vaikui pirmoje klasėje bus sunkiau – hiperaktyviam ar lėtam, nedrąsiam?
Kiekvienam vaikui reikia tokio dėmesio ir tiek, koks reikalingas būtent jam, pagal jo individualumą ir unikalumą. Nėra teisinga pasiėmus „svarstykles“ sverti vaikus pagal būdą ar savybes, dėmesys turėtų būti paskirstomas kiekvienam pagal poreikį. Lėtą ar nedrąsų vaiką reikia paskatinti, sudominti, padrąsinti (tikrai žinau, kad tu gali, kad tau pavyks, jei vakar sekėsi sunkiau, tai šiandien mes įveiksime kartu…), veikla grupelėse, poroje. Nukreipiant vaiką tinkama linkme, bus lengviau pačiam vaikui nepastebimai išmokti kažką naujo, įsisavinti naujus potyrius.
Hiperaktyvūs vaikai reikalauja daugiau dėmesio, bet užduotėlių ir veiklos įvairovė padės pasiekti gerų rezultatų.
Savarankiškam, brandžiam vaikui perdėtas dėmesys tik trukdys susikaupti ir tinkamai atlikti darbą, todėl būtina atsižvelgti į kiekvieno mokinuko individualumą.
Suteikime vaikui galimybes tobulėti savo ritmu. Lai tiria, jaučia, geba ir iš naujo moko mus pačius.
„Mamos žurnalas“
