Studentai… nuo gimimo. Ką kūdikių pamokėlėse veikia mažyliai ir mamos

Ką pagalvojate, kai perskaitote skalbimą: „Į lavinimo mokyklėlę priimami kūdikiai nuo 3 mėnesių“? Mūsų šalyje kūdikiai-studentai dar vis naujiena, įdomybė. Užsienyje lavinti vaikelį nuo gimimo – taip pat įprasta, kai papildomai maitinti daržovių koše nuo 6 mėnesių. Jau kone 20 metų rengiu kūdikiams muzikos užsiėmimus pagal Š.Suzuki metodiką. Pamėginsiu papasakoti mamoms, ką vaikai per juos veikia ir kaip elgiasi.

dėja

Dr. Dėja Aukštkalnytė
Kauno „Vėtrungės“ pradinės mokyklos direktorė

Kūdikiai pranoksta mamas

Įdomiausia per pirmuosius užsėmimus stebėti ne kūdikius, o mamas. Kai kurios, atvesdamos (atnešdamos) mažylius į pirmąsias pamokėles, galvoja: esu muzikali, pati baigiau muzikos mokyklą, įdomu, ką mano kūdikiui pasiūlys šioje mokyklėlėje. Tačiau ir mamos „su visiška klausa“, ir mamos-„beausės“ pirmosiose pamokose jaučiasi vienodai. Jos būna labai nustebusios. Iš tiesų pamokėlės juk skirtos ne mamoms. Ir net pati gabiausia mama nesugeba savęs taip atskleisti, kaip kartais jau pirmojoje pamokoje pavyksta romiausiam kūdikėliui. Paaiškinti tokią keistenybę nesudėtinga: kūdikių MOKĖJIMAS MOKYTIS gerokai skiriasi nuo informacija persisotinusio suaugusio žmogaus.

Kūdikių universitetuose labai mažai žodžių

Tad kas gi vyksta kūdikių universitetuose? Įprastose pamokose mus paprastai lydi nepertraukiamas žodžių srautas: mokytojo aiškinimas, mokinių atsakinėjimas, klausimai, diskusijos ir pastabos laikytis tylos. Ar pajėgtumėme tokioje pamokoje įsivaizduoti tvirtai ant kojų nesilaikančius metinukus? Jau po trijų tokios veiklos minučių mokytojui liktų tik palinkėti jiems geros kloties ir išleisti namo. Kūdikiai nesiklausytų net paties Kalėdų Senio, jie tuoj pradėtų muistytis, ropštųsi mamoms nuo kelių, zirztų. Tad eidami į kūdikių pamoką nusiteikite – žodinės informacijos joje, atsiprašome, beveik nebus.

Rišlus tekstas „a-ga-ga“

Visiškai be žodžių, žinoma, pamokėlėse neapsieinama jau vien dėl to, kad kai kurios repertuaro dainos turi rišlų ir sąmoningą tekstą. Įsidėmėkite – kai kurios! Nes kuo mažesnis studentas, tuo teksto pamokoje turėtų būti mažiau. Dviejų mėnesių studentui puikiausiai įkandami terminai „a-a“, „a-ga“ ir „tu-tu-tu“. Tiesa, jais nesikalbama. Jais dainuojamos įvairios melodijos, savo melodiniu ir ritminiu sudėtingumu lenkiančios paprastų mokyklų repertuarą. Įdomu stebėti, kaip išgirdę šiuos skiemenis kūdikiai entuziastingai kartoja, o mamos stebi sumišusios. Juk vaikų to niekas anksčiau nemokė, tai kaip jie dabar ima ir viską taip gražiai kartoja?

Štai ir įžvelgėme pirmąjį suaugusio žmogaus ir kūdikio mokymosi skirtumą. Kūdikio smegenys pasirengusios natūraliai priimti kuo įvairiausią informaciją, o suaugusiojo smegenys ją atrinkinėja, klasifikuoja, lygina, atmeta ir daro dar nežinia ką, iš tiesų trukdydamos informaciją įsisavinti.

Mama drovisi ir slepiasi už vaiko

Stebėkime pamoką toliau. Mama kiek įsitempusi, nes keistieji „paba-paba“, „pam-pam-pam“, sklindantys iš mokytojos ir kūdikių lūpų, iš tiesų trikdo. O jeigu tuos neįprastus ritmus bei melodijas dar lydi abstraktūs rankų judesiai? Mokytoja skeryčiojasi, tuoj pat ją pradeda mėgdžioti ir „studentai“. Vaizdelis tikrai neįprastas. Todėl tipiška mamų reakcija – susidrovėjimas.

Gėdindamasi neįprastos veiklos (ir, tikriausiai, nutarusi, kad geriau ją pasiliks „namų darbams“), mama, ima įkalbinėti kūdikį: „Žiūrėk. Dainuok. Palinguok. Pajudink rankytes…“ Atskleisime nedidelę paslaptį: mokytojos tarp savęs šią mamos iniciatyvą vadina „pasislėpimu už vaiko. Mes, suaugusieji, norime pasislėpti, nes tai, ko niekada nedarėme, mus trikdo, verčia nejaukiai jaustis. O kūdikiams visi įspūdžiai yra nauji, jiems dėl nieko negėda. Žinoma, mokytoja galėtų kūdikius mokyti dainuoti „Du gaidelius“, tačiau primityvius skiemenis daug lengviau ištarti, nei žodžius, o rankas, liemenį, galvą kūdikiai išmoko judinti dar įsčiose.

lavinimas

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Liaudies universitetai prie vygės

Kūdikių muzikos pamokėlės nėra kažkas stebuklingo ar naujo. Šiandienines kūdikių pamokėles galima sulyginti su „liaudies universitetais“. Juk nuo senų senovės mamos, supdamos lopšį, dainuodavo lopšines, o kai kūdikis būdraudavo, sugalvodavo visokiausių žaidinimų, kykojimų, supimų, skandavimų, kurie neapsieina be tam tikros melodijos, ritmo, lydinčio judesio. Nors įžengėme į XXI amžių, be šių genialių „išmislų“ niekaip neapsieiname.

Iki šiol ir mamoms, ir kūdikiams nepaprastą malonumą teikia „pabraidymas su kiškiu po kopūstų lauką“, „paplaukiojimas su antele“, „pašokinėjimas su voverėle (dėl to nebūtina išmokti vaikščioti!)“.

Kitų tautų folkloras

Lietuvių liaudies repertuaras – neatskiriama, tačiau tik tam tikra pamokų dalis. Ne mažiau džiaugsmingai sutinkamas ir kitų tautų folkloras, jei įmanoma, atliekamas originalo kalba. Tai padeda nušauti iš karto kelis zuikius: kūdikiai susipažįsta su kitokiomis nei lietuvių liaudies intonacijomis, ritmais ir dermėmis, o kartu išgirsta ir neįprastos kalbos skambesį. Juokaujame, kad negalime numatyti, kurioje šalyje Lietuvai atstovaus būsimasis diplomatas, tad verta tam ruoštis nuo kūdikystės…

Mamos – namų mokytojos

Tačiau grįžkime prie mamų vaidmens šiose pamokėlėse. Nesvarbu, ar jos muzikantės profesionalės, ar pirmą kartą dalyvauja muzikiniuose užsiėmimuose, jų misija – tapti namų mokytojomis. Bent jau tokį tėvų vaidmenį kūdikio lavinime mato žymiausi ankstyvojo ugdymo specialistai – Š. Suzuki, I. Masaru (Japonija), E. E. Gordonas (JAV) ir kiti. Pamokoje kartu su kūdikiu turėtų dalyvauti tas žmogus, kuris daugiausia laiko praleidžia su juo namuose, tad gali dažnai kartoti išmoktą repertuarą. Todėl mamas šiame darbe pavaduoja ir tėčiai, ir močiutės, ir auklės. Vėliau jie pasakoja anekdotus, kaip vienam suaugusiajam pagaliau „paruošus namų darbus“, kūdikis ima to reikalauti ir iš kitų šeimos narių.

Kai kurioms šeimoms yra pasitaikę „siaubo“ savaitgalių, kai išėjus auklei mažieji niekaip negalėdavo nurimti ir įkyriai reikalaudavo kokio „niū-niū“ arba „pabapa“. Ir vaikų nenuramindavo jokia mamos giedama kalėdinė giesmė. Vadinasi, kuo daugiau šeimos narių įsitraukia į kūdikio lavinimą, tuo didesnė tikimybė, kad šiuose namuose nuolat vyraus ramybė ir sutarimas. Ar nevertėtų pabandyti?

Klausimai, kuriuos tėvai dažniausiai pateikia prieš atvesdami kūdikius į pirmąją pamokėlę:

Nuo kada galiu atvesti mokytis kūdikį?

Tuomet, kai jau nebebijote, jog vaikutis pasigaus virusų, peršals. Bet juk vis tiek kada nors to neišvengsite…

Kiek minučių truks pamokėlė?

Tol, kol mokiniai iš jos nepabėgs (neišropos). Paprastai išsisukinėjimai nuo rimto darbo prasideda 25-30-tą pamokos minutę. Tačiau jau 1,5-2 metų vaikai ramiai ištveria visą akademinę valandą (45 min.) – pirmos pavargsta mamos.

Kiek kartų per savaitę vyks pamokėlės?

Nors ir kasdien, tačiau sudarinėdami tvarkaraštį nuolaidžiaujame Vakarams – daugumoje Europos šalių ir JAV kūdikių pamokėlės vyksta kartą per savaitę.

Ką per pamokėles turės daryti mama?

Viską, ką daro mokytojas. Iš tiesų – dar daugiau. Bet ne iš karto! Kiekvienas mokosi savo tempu. Jeigu pamokėlėse nesmagu mamai, nebus smagu ir kūdikiui. Juk jie – mūsų nuotaikų barometras.

Ar reikės nupirkti vaikui instrumentų?

Ir taip, ir ne. Jeigu maždaug nuo 3 metų pradėsite lankyti individualias instrumento (pagal Suzuki metodiką – smuiko, fortepijono, gitaros, fleitos, violončelės, afros ar saksofono), niekur nedingsite – teks pirkti. Tačiau ankstyvojo muzikinio lavinimo pamokoms jokių papildomų priemonių nereikia.

Kiek metų reikės jas lankyti, kad vaikas augtų muzikalus?

Žiūrint, kokių rezultatų laukiate. Koncertuojančiu atlikėju tampama maždaug per 20 metų, baigus muzikos akademiją. Tačiau muzikinė klausa – ypač mokėjimas dainuoti ,,į toną” ir ritmo pojūtis įgyjamas per 1-3 metus. Kai kuriems vunderkindams pakanka ir mėnesio mintinai išmokti kai kurias repertuaro dalis.

Ką tokios pamokos duos vaikui? Ar jo klausa bus geresnė?

Muzikinė klausa – be jokios abejonės. Sprendžiame pagal tai, kaip dėl šių kūdikių vėliau pešasi muzikos mokyklos. Tačiau tėvams svarbiau, kad pamokos padeda išmokti sukaupti dėmesį, gerina atmintį, plečia žodyną ir skatina kalbos raidą, padeda įveikti mikčiojimo problemą, lavina pirštų motoriką ir judesių koordinaciją.

Ar mano vaikas ištvers pamoką, juk jis toks judrus?

Laisvai. Bet neištveria mamos, besidrovėdamos, kad vaikas „trukdo grupiniam darbui“ arba „nesileidžia mokomas“.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ trys = 6