Nėra vaikų, neturinčių muzikinio talento. Iš kur mes tai žinome?

pikeliene-lavinimas

Jurgitos Pikelienės nuotr.

Mėgdžiojimą, kopijavimą galima pavadinti vienu svarbiausių pasaulio pažinimo instrumentų. Ir viena didžiausių pastarojo meto žmonijos klaidų yra tai, kad ji nepelnytai nuvertino mėgdžiojimą.

Tyrimai rodo, kad 95 procentai penkiolikmečių paauglių jau įsitikinę, kad jie nemoka gerai dainuoti ir kad neturi gabumų piešti ir lipdyti, nes nuo vaikystės jiems buvo teigta, kad kopijuoti kitus negražu. Ir toks požiūris sužlugdė jų kūrybinį pradą.

Ypač kalbant apie muziką ir vaizduojamąjį meną.

Jūsų vaikas – muzikantas nuo prigimties

Nuo pat gimimo (ir dar anksčiau!) jis jau turi ritmo pojūtį, sugeba jausti garso ir balso aukštį.

Šiai neįtikėtinai istorijai pradžią davė nuostabus japono mokytojo, muzikanto ir muzikinių instrumentų gamybos meistro Siniči Suzuki tyrimas. Trys jo didieji atradimai visam laikui pakeitė visų vaikų gyvenimą, nes pasaulis dabar kitaip žvelgia į mažylių muzikinį talentą.

Pirmą atradimą S. Suzuki padarė… aplankęs didžiulį japoniškų vieversėlių inkubatorių.

Šių giesmininkų paukštelių kiaušiniai dedami į didžiulius šiltus inkubatorius, kur sudaromos tokios pat sąlygos, kaip ir lizde. Čia vyrauja visiška tyla, išskyrus vieną garsą – paukščio-mokytojo, savotiško paukščių Bethoveno, balsą.

S. Suzuki pastebėjo, kad kiekvienas išsiritęs paukštelis nevalingai pakartoja mokytojo dainą. Tačiau po kelerių dienų kiekvienas paukštelis, pradėjęs nuo paprasčiausio kopijavimo, pradeda kurti savas, originalias dainos intonacijas.

„Nuostabu! – pagalvojo S. Suzuki. – Jeigu mažo paukštelio smegenys gali turėti tokių gebėjimų, tai ką sakyti apie kur kas tobulesnes žmogaus smegenis?!“

Šie samprotavimai jį atvedė prie antro atradimo.

S. Suzuki entuziastingai visiems pasakojo apie tai, ką jis pastebėjo: pasirodo, kiekvienas japonų vaikas mokosi kalbėti japoniškai!

Draugai ir kolegos su užuojauta plekšnojo jam per petį ir kalbėjo, kad jie jau senai žino apie tai.

Tačiau S. Suzuki buvo teisus. Kaip ir Niutonas, atradęs dėsnį, kurio anksčiau tiesiog niekas nepastebėjo.

Japonas atrado tiesą, kad vaikas, gimęs tam tikroje šalyje, nevalingai per 2 metus išmoksta tos šalies kalbą. Tai reiškia, kad bet kurio vaiko smegenys sugeba išmokti daug kalbų!

Jeigu vaikas gimsta tam tikroje šalyje, jo smegenys išmoksta tos šalies kalbos, nepriklausomai nuo to, kokia jis vėliau kalbės. Negana to, išmoksta net konkrečios vietovės dialektą. Vaikas, mėgdžiodamas kalbą pagal ritmą, toną, aukštį ir melodiją, ją išmoksta taip tobulai, kad bet koks žemietis iškart pripažins jį savu!

S. Suzuki atradimo esmė paprasta: sistema, kurią sudaro balsas, ausys ir smegenys, sudaro tobulą kopijavimo mašiną, suteikiančią begalinę galimybę išmokti bet kurios kalbos melodijos.

Trečias S. Suzuki atradimas – tarsi paskutinis akmenėlis mozaikoje.

Kartą draugas jo paprašė pamokyti groti smuiku ketverių metų vaiką. S. Suzuki iškart atsisakė, paaiškinęs, kad tai neįmanoma, nes jis dar per mažas laikyti smuiką, kuris atitinka beveik jo ūgį. Tačiau netrukus jam atėjo į galvą mintis: o kodėl gi nepadaryti smuiko pagal vaiko ūgį? Juk jis jau buvo suvokęs, kad iki trejų metų vaikas gali mokytis muzikos ir tapti labai geru muzikantu.

Tos minties įkvėptas, S. Suzuki pradėjo gaminti mažus smuikelius. Tačiau kaip išmokyti jais groti? Sprendimą padiktavo vieversėlių inkubatorius.

Esmė – kopijavimas.

Pirmos pamokos metu S. Suzuki išdėstė smuikus kartu su kitais žaislais ir pasiūlė mažyliams prieiti bei pagroti jais. Sėdėdamas kambario viduryje jis retkarčiais paimdavo smuiką ir sugrodavo vieną natą. Kaip jis ir tikėjosi, vaikai pradėjo kopijuoti jo veiksmus. Tada jis sugrodavo instrumentu dvi natas.

Tiksliai taip pat, kaip ir paukšteliai, mėgdžiodami paukštį mokytoją, išmokdavo suokti, vaikai labai lengvai ir nevaržomai, tiesiog žaisdami, pradėjo groti smuiku, kuris tapo jų antrąja „kalba“.

Po kurio laiko, norėdamas parodyti savo metodikos efektyvumą, S. Suzuki pademonstravo, kaip kelių tūkstančių keturmečių orkestras groja Mocartą.

Klausytojai neteko žado…

Nuo to laiko S. Suzuki vaikų muzikinio lavinimo metodika paplito po visą pasaulį ir surado daugybę pasekėjų bei mokinių, kurie vėliau tapo žinomais muzikantais. Ir svarbiausia – nė vienos nesėkmės!

Tad nepamirškite, kad jūsų vaikas – potencialus virtuozas!

Ką jūs galite padaryti?

• Pasistenkite, kad vaikas nuolatos klausytų muzikos, ypač klasikinės. Jeigu jūs mėgstate klausytis muzikos, tai ir vaikas ją pamėgs.

• Padėkite vaiko kambaryje daiktų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip mušamuosius, styginius ar pučiamuosius instrumentus. Geriausiai tam tinka maži tikri muzikiniai instrumentai. Jau kelių mėnesių amžiaus vaikas su malonumu stuksena šaukšteliu į puodelius ar lėkštes, išgaudamas iš jų garsus. Pakvieskite į svečius savo vaiko bendraamžius, kad suruoštų visą orkestrą (nenustebkite ir nepykite, kad jums tuo metu reikės užsikimšti ausis!)

• Į bet kokį garsą, kurį sukuria jūsų vaikas, įsiklausykite muzikanto požiūriu. Jūs greitai įsitikinsite, kad šių garsų diapazonas tiesiog stebėtinas. Skatinkite mažylį, padėkite jam išplėsti garsų diapazoną, demonstruodami žmogus balso galimybes ar panaudodami parankines priemones.

• Į tuščius mažus plastmasės buteliukus nuo mineralinio vandens priberkite saujelę žirnių, pupelių, riešutų ir kito įvairaus dydžio turinio. Jūs padarysite vieną iš pačių mėgiamiausių visų mažylių „muzikinių instrumentų“

• Kuo dažniau klausykite kitų šalių ir tautų dainų. Jūs įsitikinsite, kokios jos yra įvairios ir įdomios. Skatinkite vaiko bandymus jas mėgdžioti ir suprasite, kad patys talentingiausi dainininkai gyvoje gamtoje – visiškai ne paukščiai, o jūsų genialus mažylis.

Piešimas – nuo pirmų dienų

Pasirodo, bet kuris žmogus gali išmokti piešti, jeigu jam parodys teisingą techniką.

Viena Australijos dailininkė praleido 3 metus tarp australų aborigenų ir padarė išvadą, kad vaizduojamasis menas – tai dar viena jų bendravimo kalba ir vaikai to išmoksta taip natūraliai, kaip ir savos gimtosios kalbos. Aborigenai mano, kad piešimas yra natūrali sudėtinė vaikų augimo ir vystymosi dalis. Ji pastebėjo, kad nuo pat kūdikystės aborigenų vaikai piešia lengvai ir nevaržomai. Visa tai ji vėliau aprašė knygoje.

Jeigu piešimo pamokos vyktų taip, kaip S. Suzuki moko muzikos, G. Domanas skaityti, tai mūsų pasaulyje būtų daug dailininkų bei skulptorių ir prasidėtų globalinis Renesansas, kuris tęstųsi šimtmečiais.

Ką jūs galite padaryti?

• Išmokite piešti patys ir leiskite vaikui jus mėgdžioti. Jeigu vaikas bus pasiruošęs mėgdžioti jus, jis su pasitenkinimu tai padarys, ir piešimas taps jam tokiu pat natūraliu užsiėmimu, kaip ir aborigenų vaikams.

• Vaiko kambaryje visad turėtų būti spalvotų pieštukų, kreidų, įvairaus dydžio piešimo popieriaus, teptukų, nedidelis molbertas, piešimo vadovėlių ir knygų, iliustruotų įžymių dailininkų. Viena šeima net suteikė vaikui kambario sieną jo meninei kūrybai ir leido piešti viską, ką panorės. Jeigu to neįmanoma padaryti, skirkite kambaryje kampelį piešimui. Patieskite ant grindų klijuotę ir viduryje pastatykite molbertą. Užbaigtus piešinius pakabinkite ant sienos apžiūrai.

• Skatinkite vaiką kopijuoti įvairių dailininkų piešinius, paveikslus, portretus.

• Galite vesti vaiką į piešimo, lipdymo būrelius. Kuo jis daugiau save išbandys įvairiose srityse, tuo lengviau bus surasti jam tikrąjį pašaukimą.

Sąvoka, kad smegenų polinkis mėgdžioti visiškai natūralus, gali suteikti naują poslinkį tėvų ir vaikų santykiams.

Tėvai pastebi, kad jų vaikas – tai pati didžiausia iš visų kada nors sukurtų „mėgdžiojimo mašinų“. Jūsų vaikas kopijuoja viską iš eilės – kalbą, gestus, vyresnių brolių ir seserų elgesį, draugus, mokytojus, gyvūnus, mašinų garsus ir apskritai visus garsus, sutinkamus gamtoje ir, aišku, visų svarbiausia – jus. Jis tai atlieka ypač tiksliai bei tobulai. Vėliau jo kalboje pasitaiko žodžių, verčiančių tėvus šūktelėti: „Bet mes taip niekada nekalbėjome!“

… Tėtis kalba telefonu ir netikėtai sutrinka ryšys. „A, tas suš… telefonas,“ – nevalingai jam išsprūsta. Po kelių dienų, 2 metų ir 8 mėnesių sūnus Emilis kalba telefonu su senele. Vėl kažkas atsitinka su telefonu. „O, tas sušik… telefonas,“ – suburbeno vaikas. Senelė neiškart suprato jo žodžių ir dar paprašė pakartoti. Tik vėliau, pakalbėjus su tėvais, išaiškėjo mažojo išminčiaus sugebėjimai.

Kai vaikas sulaukia paauglystės metų, mėgdžiojimo principo supratimas eilinį kartą gali apsaugoti tėvus nuo daugelio baimių ir nuogąstavimų.

Tėvus dažnai neramina, kad savo dievaičius jų vaikai pasirenka tarp roko, pop žvaigždžių, kurie kažkodėl vyresnio amžiaus žmonėms kartais asocijuojasi su seksu ir narkotikais, t.y. toli gražu ne su pačiais teigiamiausiais bruožais.

Ką jūs galite padaryti?

• Visaip skatinkite savo vaikus mėgdžioti. Mergaitės linkusios mėgdžioti mamą, o berniukai – tėtį. Jeigu norite išvengti lytinių stereotipų, labai svarbu padalinti namų funkcijas tarp tėvų, kad vaikai galėtų stebėti maksimaliai galimą jų veiksmų spektrą.

• Ir jūs mėgdžiokite savo vaiką! Savo malonumui pabandykite kopijuoti jo veiksmus. Pavyzdžiui, jeigu jis sėdi ant grindų, sudarydamas kokią nors sudėtingą konstrukciją iš kaladėlių ir mašinėlių, atsisėskite šalia ir prisijunkite prie jo užsiėmimo. Mažylis pajaus, kad jūs iš tikrųjų nuoširdžiai bendraujate su juo, kad jūs norite kažko išmokti iš jo. Jeigu vaikas eksperimentuoja su savo balsu, padainuokite kartu su juo. Tuo atveju vaikas ne tik tiesiog mėgdžios jus, o tuoj pat įsijungs į žaidimą, pakartodamas tai, ką padarėte jūs, pridėdamas kažką ir nuo savęs. Tas pat su šokiais ir fiziniais pratimais. Jūs įsitikinsite, kad vaikas gali atlikti pačius sudėtingiausius judesius, o jo lankstumas net pralenkia jūsų sugebėjimus.

• Leiskite vaikui kopijuoti geriausius pavyzdžius. Tai tikslinga padaryti, jeigu vaikui reikia atlikti kokią nors sudėtingą namų užduotį. Pavyzdžiui, jeigu jis ruošia referatą iš istorijos ir jam reikalingi praėjusių laikų karalių ar karalienių portretai, suraskite reikalingas reprodukcijas knygose ir pasiūlykite juos nupiešti. Tačiau nedarykite taip, kaip daro dauguma tėvų, tiesiog nurašydami būtiną informaciją iš interneto.

• Paaiškinkite savo vaikui (dargi jeigu jis visiškai mažas), kad kopijavimas ir mėgdžiojimas – tai vienas iš geriausių mokymosi būdų ir kad visada naudinga kopijuoti geriausią, o vėliau pridėti kažką nuo savęs. Įteikite mažyliui, kad kopijuoti nėra gėdinga. Vienintelis blogas kopijavimo būdas – kai jis slaptomis žvelgia į draugo užduoties sprendimą kontrolinio darbo metu, užuot pasinaudojęs savo žiniomis ir atmintimi.

Tad panaudokite mėgdžiojimą, kaip vieną iš pagrindinių mokymo būdų.

Romualdas Šemeta, akušeris ginekologas, Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel.: 8 687 64757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + du =