„Muzikalkėje“ mažuosius moko klausytis savęs ir pasinerti į procesą

Mažųjų kūrėjų grupės mokytojas, kompozitorius, klavišininkas ir trimitininkas Mantvydas Pranulis

Šiais metais duris atvėrė pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje jaunimui skirta muzikos mokykla „Muzikalkė“, kurios specializacija – moksleivių kūrybinis ugdymas, o sulaukus didelio pradedančiųjų muzikų susidomėjimo sausio mėnesį startuoja ir Mažųjų kūrėjų grupė.

Originalia ugdymo forma ir turiniu išskirtinėje „Muzikalkėje“ bus lavinamas mažųjų kūrėjų kūrybingumas, gebėjimai groti kartu ir klausytis vienam kito, išbandomi skirtingi muzikiniai instrumentai bei supažindinama su įvairiais muzikos žanrais. Didelis dėmesys skiriamas kiekvieno vaiko norams ir pajautai, taip siekiant išryškinti jo individualias savybes ir talentus.

Naujojoje – Mažųjų kūrėjų grupėje vaikai jausis laisvai ir saugioje aplinkoje atras muzikos teikiamą džiaugsmą. Apie naujos muzikos mokyklos idėją, tikslus ir vertybes, apie edukacijos džiaugsmus ir rūpesčius bei apie tai, kaip svarbu jaunam žmogui suteikti galimybę saviraiškos laisvei, kalbamės su „Muzikalkės“ Mažųjų kūrėjų grupės mokytoju, kompozitoriumi, daugybės džiazo bei alternatyviosios muzikos projektų iniciatoriumi, klavišininku ir trimitininku Mantvydu Pranuliu.

Kokios ryškiausios Jūsų muzikos mokymosi patirtys?

Tai tokios patirtys, kai pamatai patį mokymo ar mokymosi dalyko procesą kitaip. Kai savotiškai nulaužiamas kažkoks tradicinis matymo kampas.

Papasakokite apie „Muzikalkę“, kodėl Jums artima šios mokyklos ideologija?

Būtent dėl tos idėjos žiūrėti kitaip, ir bandyti pralaužti vaikų matymo sienas. Įkvėpti ir suteikti drąsos judėti pirmyn.

Kaip sekasi suderinti aktyvaus atlikėjo, kūrėjo bei pedagogo darbus?

Sakyčiau natūraliai. Dienose daug laiko, kartais bėgi skubi ir nespėji, tačiau viskas galų gale susidėlioja į vietas.

Esate sakęs, kad muzikoje yra svarbiausia išmokti klausytis vienam kito. Kodėl?

Nes per tokį procesą mes išmokstame bendradarbiauti ir tam tikra prasme apmažinti savąjį ego. Kai klausaisi kito automatiškai savo atlikimu papildai kito grojimą, nes nebeleidi sau užgožti. Panašiai turėtume mokėti elgtis ir gyvenime.

Ar mažieji, dar muzikos rašto nepažįstantys, žmonės gali kurti muziką?

Manau, kad bendrąja prasme tikrai taip. Tame nėra ribų. Jei kalba eitų apie labiau kompleksyvius muzikos kūrimo procesus, manau būtų kiek sudėtingiau. Bet su pasimėgavimu kurti gali ir labai mažas vaikas. Galbūt kartais net geriau nežinoti „kaip“.

Kaip manote, ką svarbiausia išmokti jauname amžiuje (muzikoje ir ne muzikoje)?

Manau labai svarbu pajusti ką nori daryti. Išmokti klausytis savęs ir išmokti pasinerti į procesą.

Daug kalbate apie individualumo ir kūrybingumo ugdymą. Kokiomis užduotimis ugdote šias
šiuolaikiniam žmogui itin svarbias savybes „Muzikalkėje“?

Bandymais improvizuoti, bandymais perprasti procesus „kaip“ ir „kodėl“ konstruojama muzika. Bet labai svarbu klausti kas kam artima, kas kuo nori domėtis. Visų pirma, kad pats vaikas nejausdamas spaudimo išmoktų sau kelti tokį klausimą ir išdrįstu dalintis savo idėjomis ir pajauta.

„Muzikalkėje“ mokote ne tik klasikinės muzikos, bet taip pat supažindinate ir su džiazo, roko, improvizacine muzika. Ar jaunas žmogus „nesusimaišo“?

Žinoma, šiek tiek susimaišo. Informacijos iš tiesų daug ir gan kompleksyvios, įdomios netgi akademine prasme. Tačiau kas kartą visą teorinę informacija susiejus su praktika ji geriau įsisavinama. Tarkime, kai mokėmės minimalizmo – praėjus teorinę dalį iškarto pabandėme groti Terry Riley „In C“. Taip pat įsigilinę į šio kūrinio kompozicinį principą sukūrėme savo variantą. Tokiu būdu iškarto geriau suprantame sistemą.

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − trys =

Kitos temos: