Gabus ir kūrybingas vaikas – koks jis? Pasitikrinkite, ar auginate tokį

Gabus vaikas

Daivos Sirvydienės nuotr. www.dinafoto.lt

Ką turėtų žinoti tėvai, norintys „nepražiopsoti“, o kuo tiksliau atskleisti savo vaiko gabumus ir sudaryti tinkamas sąlygas juos ugdyti? 

Konsultuoja doc. dr. Daiva Grakauskaitė-Krakockienė, LEU Psichologijos didaktikos katedra

Gabus ir kūrybingas vaikas – koks jis?

Būtų paprasta ir lengva atpažinti ir ugdyti gabius vaikus, jeigu būtų vienas, teisingas ir kiekvienam gabiajam tinkamas apibrėžimas ar taisyklės, kokiame amžiuje, kokius gabumus ir kaip galime ugdyti. Deja, psichologijos mokslas tokių atsakymų nepateikia, nes kiekvienas vaikas yra individualus, o gebėjimų vystymasis, sklaida ir ugdymas priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Ir vis dėlto, ką turėtų žinoti tėvai, norintys „nepražiopsoti“, o kuo tiksliau atskleisti savo vaiko gabumus ir sudaryti tinkamas sąlygas juos ugdyti? Vieni iš labiausiai praktiškai naudingų galėtų būti JAV psichologių M. B. Karnes ir C. A. Tacacs pastabos, kuo gabūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių.

Taigi svarbiausios yra pažinimo ir psichosocialinio vystymosi sritys.

Pažinimo sritis

Sensityvūs periodai. Tai „imliausias“ laikas tam tikriems dalykams išmokti. Pavyzdžiui, itin anksti, dar ikimokykliniame amžiuje, atsiskleidžia muzikiniai, kalbos, psichomotoriniai gebėjimai. Pražiopsojus šį svarbų laikotarpį, vėliau vaikų gebėjimus bus kur kas sunkiau tinkamai išvystyti. Tarkime, jeigu baletui ar muzikai gabus vaikas nebus pastebėtas ir ugdomas nuo 5-6 metų, vėliau vystyti talentą šiose srityse bus daug sudėtingiau ar iš viso neįmanoma. Kaip teigia B.L.Wait, akivaizdus ženklas, kad vaikui seksis mokytis, yra 2-3 metų vaiko gebėjimas paskirstyti dėmesį ir sekti du ar daugiau įvykių vienu metu.

Smalsumas. Dauguma priešmokyklinio amžiaus vaikų yra tikri „kodėlčiukai“. Tačiau gabių vaikų klausimai yra šiek tiek kitokie – jiems rūpi gilesni dalykai, nei paprastas atsakymas į klausimus „kodėl?“. Jie klausinėja, nes jų poreikis gauti informaciją yra natūralus ir stiprus – kaip poreikis kvėpuoti. Tad jų klausimai skirti dalyko esmei išsiaiškinti, pavyzdžiui: „Kodėl taip, o ne kitaip?“, „Kas būtų, jei pasikeistų?“.

Gebėjimas pastebėti priežasties-pasekmės santykius ir daryti išvadas. Tokie vaikai domisi alternatyvių modelių ir sistemų kūrimu. Iš jų dažnai galima išgirsti svarstymus: „O kas, jeigu…?“.

Puiki atmintis. Dalykai, kuriems vaikai yra gabūs, jiems lengvai įsimenami. Geros atminties pagrindas yra ankstyva kalba ir gebėjimas abstrakčiai mąstyti.

Gebėjimas klasifikuoti ir kategorizuoti, dažnai pasireiškiantis kolekcionavimo aistra. Tokiems vaikams labiau patinka pertvarkyti, sisteminti turimą informaciją nei didžiuotis nuolatine, tvarkinga kolekcija.

Turtingas žodynas, sudėtingos sintaksinės struktūros, gebėjimas formuluoti klausimus. Šie vaikai su malonumu skaito enciklopedijas, žodynus, sugalvoja įvairiausių žodžių, kurie turi savo prasmę, mėgsta žaidimus ir veiklą, reikalaujančią protinių gebėjimų.

Ypatingas dėmesio sutelkimas, užsispyrę siekia rezultatų tose srityse, kurios jiems yra patrauklios. Įsigilinę į juos dominantį užsiėmimą, tokie vaikai pamiršta viską aplinkui, tačiau, turėdami mažai patirties, dažnai pradeda dirbti darbus, su kuriais niekaip negali susidoroti. Tuomet reikalinga subtili suaugusiųjų pagalba ir supratimas, nepabrėžiant nesėkmių.

Psichosocialiniai vystymosi ypatumai

Gabiems vaikams dažniausiai yra būdingi šie ypatumai:

1. Teisingumo jausmas, kuris pasireiškia labai anksti. Vaikai jautriai reaguoja į neteisybę jų ar kitų žmonių atžvilgiu ir kovoja dėl tiesos.

Svarbu, kad tėvai nelaikytų savęs „aukštesniais“, daugiau išmanančiais ir nebūtų įsitikinę, kad jų žodis turi būti paskutinis. Tokie tėvai, akivaizdu, greit nuslopins vaiko norą ieškoti tiesos, jis neišmoks ieškoti argumentų, tinkamai ginti savo nuomonės, diskutuoti.

2. Asmeninė vertybių sistema dažnai būna labai „talpi“. Jie labai jautriai išgyvena dėl visuomenėje pasitaikančių neteisybių, kelia didelius reikalavimus sau ir kitiems, gyvai atsiliepia į kvietimą kurti teisingumą, harmoniją, gėrį. Pvz., išgirdę apie badaujančius pasaulio vaikus, gali prašyti  tėvų ką nors daryti, o patys nuspręsti  atiduoti visa, ką turi.

Svarbu, kad suaugusieji tinkamai kalbėtųsi su vaiku, kokias problemas jis gali išspręsti šiandien, kokius būdus geriausia pasirinkti. Galima pasakyti, kad visų savo sutaupytų pinigų atidavimas kenčiantiems neišspręs esamos problemos, tačiau dalis pinigų gali šiek pagerinti kitų žmonių padėtį. Arba galima kartu su vaiku padėti žmonėms, kuriems reikalinga pagalba (nebūtinai materialinė). Galima pasikalbėti su vaiku apie tai, kad jis, jei ruošis jau dabar, užaugęs galės tapti geru savo srities specialistu, kuris galės daryti įtaką globalioms problemoms spręsti.

3. Gyva vaizduotė. 2-5 m. vaikai dar nesugeba atskirti ribos tarp fantazijos ir realybės. Jie taip „suauga“ su savo susikurtais fantazijų objektais, kad kartais tiesiog neaišku, kur tiesa, o kur išgalvota istorija. Jų vaizduotė tokia ryški ir turtinga, kad fantastiniame pasaulyje gali sutilpti ir neegzistuojantys draugai, ir trokštamas brolis ar sesutė. Ir suaugę tokie vaikai gyvenime ir darbe išlieka kūrybiški, išradingi, žaismingi.

Svarbu, kad tėvai neišsigąstų ir negalvotų, kad tai psichinis sutrikimas (kaip kartais atsitinka), ir mokėtų pakreipti vaiko vaizduotę tinkama linkme. Pavyzdžiui, galima skatinti vaiką kurti fantastines istorijas ir jas užrašyti arba, dar paprasčiau – įrašyti į garso juostelę, o po to iššifruoti ir „išleisti“ jo istorijų knygelę su paties vaiko piešiniais ir padovanoti Kalėdų ar gimtadienio proga.

4. Humoro jausmas, padedantis išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Talentingi vaikai tiesiog mėgaujasi žodžių žaismu, netikėčiausiais minčių blyksniais, perkeltinėmis prasmėmis, o juokingas situacijas įžvelgia ir ten, kur kiti nė nepastebi. Ši savybė kartais tampa sveikatą išsaugančiu skydu ar gelbėjimosi ratu, nes jautri, subtili psichika kartais tik taip tegali apsiginti nuo skausmingų smūgių, kuriuos suduoda nesupratingi žmonės. Šie vaikai gali pasišaipyti ir iš savo silpnybių, kai daugeliui tai padaryti yra sunku, nes retas taip pasitiki savimi, kad galėtų smagiai pasijuokti iš sąmojingo posakio apie patį save.

Svarbu, kad suaugusieji irgi turėtų humoro jausmą arba jį ugdytų, nes sunku įsivaizduoti, kad paniurę, nuolat kažkuo susirūpinę tėvai patys bus kūrybingi. Vaikas, suvokęs, kad jo juokai šeimoje niekam nesuprantami, gali užsisklęsti savyje ir „išmokti“, kad gyvenime saugiau būti paniurėliu. Taip pat svarbu leisti vaikui suprasti, kur ir kaip galima juokauti neįžeidžiant kito žmogaus.

5. Gabūs vaikai dažnai ima spręsti problemas, neatitinkančias jų jėgų. Vaiko vystymuisi šie bandymai labai svarbūs.

Svarbu, kad tėvai rastų laiko kartu su vaikais eksperimentuoti. Reikėtų saugotis „aureolės“ efekto – suaugusieji dažniausiai tikisi, kad mažylis toks pat gabus bus ir kitose srityse.

6. Nepagrįsta baimė. Ankstyvojoje vaikystėje, kaip ir visi vaikai, gabuoliai irgi yra emocionaliai priklausomi, nekantrūs. Kartais jie moka gražiai pakalbėti, sugeba geriau išreikšti, ką jaučia. Tai ir suklaidina, sprendžiant apie jų emocinį brandumą. Tyrimai rodo, kad mažų vaikų baimės dažniausiai nepagrįstos, ir suaugusieji niekaip negali suprasti, kaip galima labiau bijoti liūtų ar vaiduoklių negu aplinkui zujančių automobilių.

Svarbu – supratingumas, kantrybė, mokėjimas padėti vaikui atskirti, kas tikra, o kas – tik matyta filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.

7. Intuicija, kartais – ypatingi gebėjimai numatyti, pajausti, ką kitas galvoja, jaučia. Gabuoliai labai jautrūs ne tik žodžiais demonstruojamiems jausmams, bet ir tyla išreikštai įtampai, tvyrančiai aplink juos. Kartais tokie vaikai turi gebėjimą numatyti įvykius, „skaityti“ kitų mintis.

Svarbu, kad suaugusieji reaguotų supratingai ir subtiliai, kad vaikas nesijaustų nenormalus. Mes dar tiek mažai žinome apie įvairius procesus, vykstančius smegenyse, kad negalime visiškai atmesti tokių gebėjimų galimybės. Juk gali būti ir taip, kad tai, ką mes matome tarsi pro šydą, šie vaikai – labai ryškiai.

8. Egocentrizmas. Ši savybė būdinga, beje, visiems priešmokyklinukams. Šis terminas, pasiūlytas J. Piaget, padeda geriau suprasti kokybinius skirtumus tarp priešmokyklinuko intuityvaus suvokimo ir racionalesnio, į konkrečią realybę orientuoto vyresniųjų vaikų supratimo. Tik nepainiokime egocentrizmo su egoizmu, nespirmasis neturi neigiamo atspalvio. Egocentrizmas tereiškia savo suvokimo ir emocinės reakcijos į įvykius projekciją. Tai dar vadinama „vienpusišku suvokimu“, kai nesugebama suprasti kitokio nei mūsų požiūrio. Sunku priimti suaugusiųjų egocentrizmą, tačiau priešmokyklinukui – tai visai natūrali ypatybė. Tik augdamas vaikas pradės suprasti, kad nebūtinai tai, ką mato ar supranta jis, taip pat suvoks ir kiti. Vaikui bręstant atsiranda ir gebėjimas apsvarstyti savo protinę veiklą (tai dar vadinama „metapažinimu“).

Svarbu padėti vaikui išmokti pažiūrėti į dalykus ir kito žmogaus akimis, suprasti, kaip gali jaustis kitas žmogus įvairiose situacijose, kartais subtiliai sudarant tokias situacijas (juk ir jis ne viską dar žino, nėra vienodai gabus visose srityse). Svarbu, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir pripažinimo, nors yra skirtingas, bet turi ir stiprių, ir silpnų pusių.

9. Bendravimo sunkumai su bendraamžiais. Gabūs vaikai paprastai būna jautrūs ir dirglūs, jei nesugeba ko nors atlikti. Kartais juos atstumia bendraamžiai ir tai gali atsiliepti jų savęs vertinimui.

Svarbu prisiminti, kad suaugusiesiems tenka svarbiausias vaidmuo ugdant sveiką savęs vertinimą ir visavertiškumo pajautimą. Tėvai turėtų rasti galimybių, kad vaikas bent kartais pabūtų tarp panašių gabumų vaikų, kur būtų suprastas ir galėtų pasidalinti savo idėjomis. Tai gali būti, pavyzdžiui, vasaros stovyklos gabiems. Mokyklos parinkimas irgi vaidina nemenką vaidmenį.

Pastebėta ir tai, kad gabių vaikų tėvai dažniausiai nori auginti kuo mažiau vaikų, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vienai ar keletui atžalų. Šiems tėvams dažnai ir į galvą neateina, kad broliai ar seserys gali padėti išvengti to išskirtinio dėmesio ir perdėto rūpestingumo, kuris gali vėliau pabloginti santykį su bendraamžiais. Psichologai mano, kad toks išskirtinis dėmesys galbūt padeda vystytis gabumams, bet daugelis šių vaikų visą gyvenimą taip ir nesugeba užmegzti artimų santykių su žmonėmis.

Ugdykime vaikų kūrybiškumą

Jau seniai pastebėta, kad vien loginių gebėjimų nepakanka sėkmingai veiklai (tiek mokykloje, tiek universitete, tiek ir darbe). Tad labai svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą – mokėjimą orientuotis įvairiose situacijose, spręsti neįprastas užduotis, ieškoti nestandartinių sprendimų. O to išmokyti galima tik patiems suaugusiesiems būnant kūrybiškiems, nes, akivaizdu – jei suaugusieji nėra kūrybiški įvairiose, taip pat ir kasdieninėse situacijose (nežaidžia kartu su vaikais, nesugalvoja įdomių užsiėmimų, vadovaujasi tik įprastomis taisyklėmis), tai laukti to iš vaikų mažai tikėtina.

Kūrybiškumą lemia įvairūs veiksniai – tiek asmenybės bruožai, tiek aplinkybės (pavyzdžiui, kokioje šeimoje ar kultūroje augome), tiek mokykloje ar namuose vyraujančios nuostatos apie kūrybiškumą, tinkamos tam sąlygos.

Svarbiausi keturi kūrybiškumą lemiantys veiksniai – vaikystės patirtis, savęs vertinimo įtaka kūrybiškumui skleistis, kūrybinga atmosfera ir motyvacija.

Psichologai pabrėžia, kad gabumai (taip pat ir kūrybiniai) pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais. L. Nebrzydowskis (Lenkija) tyrė šeimos įtaką vaiko gebėjimams ir nurodė 16 veiksnių, darančių įtaką intelektiniam vaiko vystymuisi. Tai įvairūs lavinimo būdai, tėvų pavyzdys, situacijos, kuriose reikia savarankiškai nuspręsti, sukūrimas, vaiko įtraukimas į diskusijas, natūralus aplinkos ir įvykių stebėjimas, galimybė patirti sėkmę ir kt. Vaikų gebėjimai ir kūrybiškumas skleidžiasi tik demokratiškoje socialinėje aplinkoje (tiek mažoje grupėje, tiek visuomenėje), kurioje kiekvienas jaučiasi svarbus, kur gerbiama jo nuomonė, kiekvienas įtraukiamas į bendrą veiklą, sudaromos sąlygos dalytis idėjomis ir mokytis vienam iš kito. Labai svarbi yra teigiamas emocijas užtikrinanti atmosfera, kai vaikai jaučiasi saugiai, jų niekas neskirsto į gerus ir blogus, pastebimi jų skirtumai ir panašumai.

Idėjos kūrybingumui ugdyti

Siūloma naudoti neįprastas, kuo įvairesnes priemones ir būdus savo nuotaikai, emocijoms bei originalioms idėjoms išreikšti.

Naudokite įvairias žadinančias vaizduotę priemones: dažus, molį, tešlą, įvairiausią medžiagą koliažams, pasakas ir poeziją, lėlių teatrą, kaladėles, automobilius, žaislinius gyvūnėlius.

Naudokite įvairiausius būdus, žadinančius vaizduotę ir skatinančius mąstymo gebėjimus.

Skirkite laiko permąstyti veiklą ir pasvajoti.

Drąsinkite vaikus pasakoti apie savo idėjas.

Suteikite galimybę ir sąlygas tam, ką vaikas norėtų sukurti.

Leiskite vaikui dirbti originaliai, kitaip negu visi vaikai.

Skatinkite individualumą.

Būkite subtilūs vertindami rezultatą – vaikas juo gali labai džiaugtis, nors darbas ir neatitiks suaugusiųjų standartų.

Ko nereikėtų daryti:

Naudoti modelių, kuriuos vaikas tik kopijuotų.

Prašyti papasakoti apie savo darbą tai, ko jis nenori papasakoti. Venkite įkyriai klausinėti (galbūt vaikas nepadarė nieko ypatingo, bet tik džiaugėsi galėdamas išreikšti save).

Lyginti vaikų darbus tarpusavyje.

Vertinti ar rašyti pažymius.

Nurodyti ar pasakyti vaikui, kaip atlikti užduotį, nebent jis prašytų pagalbos. Tuomet paskatinti jį atlikti darbą savarankiškai (pvz., jis nori nupiešti namą, bet nežino kaip.

Pakalbėkite su juo apie namą ir paskatinkite nupiešti tai, ką jis prisimena.)

Kiekvienas vaikas turi kūrybinių gebėjimų, tik reikia juos įžvelgti ir sužadinti.

Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 + = devyni

Kitos temos: