Vaikai, paaugliai ne visada geba konstruktyviai reaguoti į gyvenimiškas situacijas, kuriose susiduria su pykčiu, baime, nusivylimu ir kitomis neigiamomis emocijomis.
Puiku, jei vaikas noriai dalijasi savo išgyvenimais su tėvais ar kitais artimaisiais, jei drauge pavyksta rasti kankinančių jausmų priežastis ir pamažu rasti sprendimą.
Tačiau gali būti ir taip, kad neišlietos neigiamos emocijos kaupiasi, užauga iki tokio dydžio, kad pasikeičia vaiko elgesys, prastėja savijauta. Kaip tuomet padėti vaikui?
Dailininkė, meno terapeutė, knygų autorė Ieva Babilaitė sako, kad išeitis galėtų būti kūrybinė veikla.
Svarbu procesas, o ne rezultatas
Ievą Babilaitę geriausiai žinome kaip dailininkę, iliustratorę, tačiau prieš kurį laiką ją sudomino dailės terapija. Kaip pati sako, labiausiai jai įdomus kitoks požiūris į atliktą kūrinį, galimybė pažvelgti ir išskaityti jame žmogaus savastį. „Mat profesionaliems dailininkams mėgautis procesu ne visada pavyksta“ – pabrėžia Ieva. Juk negali atėjus pas užsakovą sakyti: „Procesas buvo toks malonus ir džiuginantis, tik rezultatas išėjo ne visai geras.“ O meno terapijos užsiėmimai yra sutelkti į procesą, ne į rezultatą. Atėjus į tokias dirbtuves, gali būti visiškai žalias piešėjas: užduotys ir priemonės parenkamos taip, kad nereikėtų nerimauti dėl galutinio rezultato.
Iš pasąmonės į dienos šviesą
Apskritai, patirtinis mokymasis vaikams yra pats veiksmingiausias, nes jiems svarbu kurti, keisti, kartoti, o ne tiesiog perimti kažkieno suformuotas tiesas. Kūrybinė veikla kaip tik ir suteikia tą galimybę: maišydami spalvas, lipdydami iš molio, plėšydami popierių jie ima realiau suvokti save, atpažinti emocijas ir problemas. Visa tai, kas guli ant širdies, išpiešus, sąmoningai išgyvenus bei suvokus, palengvėja.
Kitaip tariant, kūryba padaro matomu tai, kas slepiasi pasąmonėje. Juk mūsų žodžius kontroliuoja sąmonė, todėl nusakyti savo vidinę būseną yra sudėtinga. O piešimas, karpymas, lipdymas, plėšymas ir kiti kūrybiniai metodai leidžia atsipalaiduoti, primigdyti savo vidinį cenzorių ir žvilgterėti į save giliau.
Vaiko piešinys atspindi jį patį
Vaikai, paaugliai dar jautriau nei suaugę reaguoja į sunkumus ir turi dar mažiau įrankių, kaip tai įveikti. Tėvų skyrybos, artimo žmogaus netektis, brolio ar sesers gimimas, kraustymasis, sunkumai mokykloje, nesutarimai su tėvais, patyčios – visa tai išgyventi lengviau padeda kūryba. Net jei jūsų atžalos gyvenime nėra didelių pokyčių ar problemų, kūrybinis procesas naudingas, stiprinant resursus, kurie padeda įveikti sunkumus: savistabą, savivertę, savikontrolę ir kt. I. Babilaitės patirtis rodo, kad vaikų sukurti darbai atspindi juos pačius. Aptardami kūrinius grupėje, jie gali išgirsti kitų pastebėjimus apie save. Taigi tai – galimybė mokytis priimti kitokį požiūrį ir apie tai pasikalbėti.
Pavyksta įtraukti ir paauglius
Viena iš daugelio Ievos veiklų – kūrybinių dirbtuvių paaugliams vedimas. Paklausta, ar nesunku juos įtraukti į veiklą, dailininkė neslepia, kad pasitaiko, jog tenka net įkalbinėti atlikti užduotį. Tačiau, jei pavyksta, rezultatas būna puikus: sukurtas darbas pasitarnauja kaip pagrindas pokalbiui, užmezgamas ryšys. Svarbu, kad užduotis būtų paprasta, užpildyta nuoseklių veiksmų grandine, kuriuos privalu atlikti, norint pamatyti galutinį rezultatą. Šiais metais Ieva rengia dirbtuves, kurių tikslas – susikurti knygą-istoriją.
Kūrinys tarsi apsauga
Priėjimas prie paauglio per kūrybinį aspektą gali būti ne mažiau naudingas nei individuali konsultacija su psichologu. Pokalbis vyksta, remiantis nupieštu ar kaip kitaip sukonstruotu vaizdu, kuris yra kaip skydas, tam tikra apsauga, reikalinga sunkumų turinčiam žmogui atsiverti.
Paaugliai – nors jiems dabar ypač svarbu suvokti, kas esu ir kaip esu, nėra linkę atvirai apie viską pasakotis. O kūrybiniai užsiėmimai leidžia kalbėti apie tai, kas rūpi, netiesiogiai, atsargiai – kas tokio amžiaus žmonėms priimtina.
Jei nenori, gali nekalbėti
Ievos Babilaitės vedamos dirbtuvės vyksta grupėje. Tai taip pat yra svarbus, savotiškai terapinis aspektas. Dailininkė pasakoja, kad jos vaidmuo – visa, kas nutinka grupėje, suvaldyti ir kreipti istorijos sukūrimo link: „Būna, kad dalyvis nenori ar negali kalbėtis, bet juk tam ir kuriame savo istoriją – įvaizdiname savastį priešiniais. Tuomet, piešėjui sutikus, kiti grupės dalyviai gali pasidalinti tuo, ką mato ar jaučia, žiūrėdami į jo sukurtą darbą. Kiekvienam jaunam žmogui svarbus atgalinis ryšys.“
Taisyklė tik viena
Ar yra kokios taisyklės, kurių turi laikytis visi grupės nariai? „Taip – sako Ieva – yra viena taisyklė: kito, greta esančio, darbo negalima kritikuoti, tik pasidalinti tuo, ką matai ar jauti. Pati mokausi šios taisyklės laikytis.“ Paklausta, kaip elgiasi tuomet, jei visgi atsiranda kokių nors patyčių apraiškų, Ieva išduoda, kad tokį „nusikaltėlį“ apkrauna naujomis užduotimis, paskiria savo dešiniąja ranka grupėje. „Kalbuosi čia ir dabar, bandome tai aptarti ir suprasti, kas įvyko“ – sako dailininkė ir pabrėžia, jog svarbu – užimtumas: kai darbo daug, patyčioms laiko nelieka.
Pagalba ūmaus būdo vaikams
Ieva pasakoja ne kartą patyrusi, kad kūrybinė veikla gydo. Jai teko pakeliauti su menininkų komanda Ukrainoje, kur buvo vedamos kūrybinės dirbtuvės įvairiems vaikams: ir augantiems šeimose, ir vaikų globos namuose. „Mano pasirinktos priemonės – dideli popieriaus lapai, skirti plėšyti, – o vėliau formų konstravimas iš atplaišų, sukabinant jas su stapleriais („krokodilais“) pasiteisino su kaupu. Ypač neįstengiantiems susikaupti, ūmaus būdo ar linkusiems pykti vaikams“ – prisimena dailininkė.
Tokio užsiėmimo rezultatas – nusiraminimas, sumažėjęs irzlumas (agresija). Jei vaikas yra ūmaus būdo ar linkęs pykti, plėšydamas popierių jis gali nusiraminti ir užsimiršti, kitaip tariant, nukreipti savo agresiją į veiksmą, kurį atlieka.
Dailininkės patarimai tėvams
Dailininkė atkreipia tėvelių, auginančių įvairaus amžiaus vaikus, dėmesį, kad kūrybinių užsiėmimų, kurie patys savaime terapiniai, yra daugybė – svarbiausia atsirinkti, kas būtų įdomu ir naudinga. Pavyzdžiui, leisti vaikams plėšyti popieriaus lapus, o dar geriau tai daryti kartu, o po to iš atplaišų pabandyti ką nors sudėlioti – pavyzdžiui, paukštį ar šiaip kokį gyvūną – ir suklijuoti. Apskritai, geriausias būdas – kalbėtis su vaikais ir tiesiog kažką daryti kartu: piešti, žaisti žaidimus, vedžioti šunį, pasigrumti, o kai vaikas pyksta, neatsakyti pykčiu. Suprantu, kad šiame skubos amžiuje pavargusiems tėvams tai tampa iššūkiu, bet stengtis verta.
Registracija ir daugiau informacijos apie I. Babilaitės vedamas kūrybines dirbtuves 12-16 m. paaugliams Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ el. paštu info@bendrakeleiviai.lt arba telefonu 8 672 61214.
***
Parengė Giedrė Pūrienė
