Neramaus vaiko istorija: dirglus jau įsčiose

dirglus

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Jei gimė ramus kūdikis, nesuprasite, ką išgyvena dirglaus mažylio tėvai. O jei auginate dirglų, jums bus ramiau žinant, kad tokių kūdikių – begalybė.

Skaitykite mamos laišką ir gydytojos komentarą.

Laukdamasi vaikelio iki paskutinės minutės nežinojau, kas gims. Vaikelis taip pasisukdavo, kad ultragarsas nieko „nematydavo“. Vis kamantinėjau vyrą, ko jis labiau nori: berniuko ar mergaitės? Atsakymas nesikeisdavo: „Vienodai laukiu ir mergaitės, ir berniuko, svarbu, kad vaikas gimtų sveikas“. O vieną kartą pridūrė: „Ir kad nebūtų lėtapėdis“.

Mergaitė gimė kaip pagal tėčio užsakymą. Judri ir energinga ji buvo jau mano pilvelyje – gulėjo tai skersa, tai išilga. Prieš pat gimdymą dariau specialius pratimus, kad vaikelio padėtis būtų taisyklinga ir nereikėtų operacijos – labai norėjau gimdyti pati.

Gimusi mažylė pasaulį pasveikino skardžiu stipriu balsu. Akušerė pajuokavo, kad vieni vaikai verkia tyliai, o maniškė dainuoja kaip operos solistė. Arijos aidėdavo ligoninės koridoriais, vos aš pasitraukdavau nuo mažylės. Ir pavalgiusi, ir sausa, atrodo, ramiai miega… Tik spėju įlipti į dušo kabiną, pasigirsta dainavimas. Ramiai pavalgyti ir nusiprausti galėdavau tik atvažiavus mano mamai ar vyrui.

Jie supdavo Emiliją ant rankų, kol aš susitvarkydavau.

Tris paras palatoje takelį pramyniau benešiodama ir besupdama savo stebuklą. Jis prabusdavo pravirkus kaimynės berniukui, uždegus šviesą, garsiau trinktelėjus durimis. Slaugytojos ramino: „Džiaukis, vadinasi, tavo vaikas mato ir girdi“. Džiaugiausi, bet šiek tiek pavydėjau palatos kaimynei, kuri galėjo ilgiau pamiegoti, ramiai pavalgyti, pasikalbėti su vyru.

Parvažiavę namo išmokome tyliai kalbėtis, vaikščioti, uždaryti duris, pritemdėme šviesas, net mūsų katė, atrodo, atprato kniaukti… Emilija pasidarė šiek tiek ramesnė, tačiau miegojo jautriai, dažnai prabusdavo, taip pat dažnai valgydavo ir reikalavo nuolatinio mūsų dėmesio: nešiojimo, supimo, kalbinimo. Nenorėjo viena būti nė sekundės ir miegoti vienai nepatiko. Nusispjovusi į visas rekomendacijas, persikėliau turtelį į savo lovą ir maitinau taip dažnai, kaip reikalavo. Tas padėjo – abi pradėjome ramiau miegoti. Tačiau vis tiek tekdavo bent porą kartų per naktį keltis, nešioti ir supti, kad nusiramintų.

Vieną naktį abu su vyru buvome tokie pavargę, nesikėlėme, nutarėme, kad paverks ir nustos. Nenustojo, verkė tol, kol apsivėmė. Tada nesupratau, maniau, kad ko nors užvalgiau (maitinau krūtimi). Kai antrąkart situacija pasikartojo, pradėjome suprasti – maistas čia niekuo dėtas. Nuo tada, priešingai protingų knygų patarimams, čiumpame savo stebuklą, vos jam pradėjus zirzti. Nes verksmas gali baigtis vėmimu.

Todėl kaimynams atrodo, kad mes auginame labai ramią mergaitę, kuri niekada neverkia. Susitikę laiptinėje taip ir paklausia: „Ar jūsų gražutė kada nors verkia, mes niekad negirdėjome“. Ji ir neverkia, kai tupi mamai ar tėčiui ant rankų. Savo brangenybę nešiodami, sūpuodami, virėmės valgyti, skalbėmės, dirbome kompiuteriu ir t.t. Močiutė stebėjosi: „Tris vaikus užauginau, bet tokio rankinuko dar nemačiau!“ O apylinkės gydytoja kartą paklausė, ką darysiu kai dukrytė svers 10 ir daugiau kilogramų?

Atsakiau, kad iki to laiko būsiu užsiauginusi nemažus raumenis. O kas lieka, kai augini jautrų kūdikį, o pati esi „skysta“ mama, kuriai skauda širdį, kai vaikas verkia.

Dirglus vaikas

„Dabar tokie neramūs laikai, kad ramių ir nedirglių žmonių turbūt nėra“, – nusijuokė neurologė Audronė Prasauskienė, išgirdusi kokia tema noriu kalbėtis.

Dirglūs mažyliai ir miega, ir valgo prasčiau. Jie jautriai reaguoja į bet kokį dirgiklį: garsą, šviesą, kvapą, lietimą. Gali krūpčioti net nuo mamos prisilietimo. Nemėgsta būti rengiami. Juos greitai suerzina šlapias vystyklas, šaltos mamos ar tėčio rankos, gali nepatikti ir brangūs mamos kvepalai, pernelyg ryškūs žaislai. Jie gausiau prakaituoja, dažniau atpylinėja, kamuoja pilvo diegliai, prasčiau auga svoris. Oda neretai būna marga – „marmurinė“. Dirglus vaikas yra įsitempęs, ir todėl jo raumenų tonusas gali būti padidėjęs.

Kokius 3 mėnesius, kai vaikas verkia, gali virpėti jo smakriukas, kojelės ar rankytės. Dažnai mamos dėl to kreipiasi į neurologus. Ir gerai daro, nes smakriuko ir galūnių virpėjimas (tremoras) yra lengvai pastebimas išorinis ir kitų galimų neurologinių bėdų ženklas. Apskritai padidėjęs dirglumas gali būti ateityje iškilsiančių problemų simptomas. Todėl verta pasikonsultuoti su patyrusiu pediatru ar neurologu.

Priežastys

Vaikas gali gimti dirglesnis (liaudiškai sakant, jautresnis), jei besilaukianti mažylio moteris patyrė fizinių ar psichologinių traumų, jei nėštumas komplikavosi dėl placentos, virkštelės patologijų, mamos Rh faktoriaus, vaisiaus pernešiojimo ar neišnešiojimo; buvo komplikuotas gimdymas, sunkus pogimdyminis laikotarpis.

Kūdikio dirglumo priežastis gali būti ir mamos ligos nėštumo metu. Tai skydliaukės sutrikimai, diabetas, širdies ir kraujagyslių, plaučių, ginekologinės, peršalimo ligos. Taip pat rūkymas, alkoholis, narkotikai.

Labai svarbu, ką mama, laukdamasi vaikelio, išgyveno: buvo rami ar nervinosi dėl rytdienos, ramiai ruošė kūdikėliui kraitelį ar laikė egzaminus.

Neramumo priežastis gali būti ir paties vaikelio ligos (karščiavimas, ausyčių skausmas, virusinė infekcija, alerginiai bėrimai, rachitas), pilvo pūtimas, dantukų dygimas.

Gydymas

Dirglaus vaiko, jei dirglumas – ne ligos simptomas, gydyti paprastai nereikia, užtenka ramios aplinkos, gryno oro, raminamosios vonelės su valerijono, melisos nuoviru ar pušų ekstraktu. Skyrus dirgliam vaikui raminamųjų vaistų, kartais galima sulaukti priešingo rezultato. Užuot tapęs ramesnis, vaikas gali pasidaryti dar dirglesnis, dar prasčiau miegoti. Kiekvienas vaikas kitoks, ir kas tinka vienam, kitam gali visai netikti.

Beje, mažylių mamos, ypač pirmagimių, labai nerimauja, jei mažylis auga ir vystosi truputėlį kitaip, nei nurodoma knygose (kaip vaikelis turi valgyti ir miegoti, kada turi išmokti sėdėti, vaikščioti ir kalbėti).

Mamos nerimas lengvai persiduoda kūdikiui. Štai jums ir neramus vaikas! Neretai raminti pirmiausia reikia mamą – tada nurimsta ir kūdikis.

Auklėjimas

Jei auginate neramų mažylį, jautriai reaguojantį į trinktelėjimą, bilstelėjimą, garsų balsą, šalia jo nesibarkite ir lėkščių nedaužykite, tačiau ir į garso nepraleidžiantį skafandrą nevilkite. Jei tai darysite, t.y. vaikščiosite ant pirštų galų, kalbėsitės pašnibždomis, kad tik mažoji jūsų brangenybė nekrūpčiotų, padarysite jai meškos paslaugą. Per didelė globa ir rūpestis vaikui nenaudingi. Mažylis augs, išeis iš labai jaukių ir ramių namų į triukšmingą darželį, vėliau – į mokyklą. Vaikas jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų turi mokytis prisitaikyti. Nes jei tik jūs derinsitės prie vaiko norų ir poreikių, jis šito tikėsis iš visų. Ne pats mokysis prisitaikyti, o lauks, kad visas pasaulis derintųsi prie jo. Tokiam vaikui bus labai sunku, jis nemokės bendrauti.

Tėvams, auginantiems dirglų vaiką, reikėtų išnešti televizorių iš vaiko kambario, bartis, kai mažylio nėra namie, o visas kitas gyvenimas turi vykti kartu su juo.

Nenuorama

Augdamas jautrus mažylis dažnai tampa labai judriu, nenuorama vaiku. Jis nuolat bėga, skuba, lipa, ilgiau nepažaidžia su vienu žaislu, jam nuolat reikia tėvų dėmesio. O tai tėvus gali varginti, ypač tuos, kurie patys yra ramūs, tylūs ir neskubrūs žmonės.

Vaikai yra labai skirtingi, vienas, kaip maišelis: kur vakar padėjai, ten šiandien ir rasi, o kitas ir sekundės ramiai nepasėdi – juda jo rankos ar kojos, pats sukiojasi į kairę ir dešinę. Jei viena ir kita būsena nėra liguistos, reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra. Mokykimės to iš vaikų – jie myli, nepaisydami mūsų trūkumų. Jie neveda mūsų pas gydytojus, kad per dažnai baramės ir liepiame valgyti nemėgstamą sriubą. Mes turim juos mylėti tiek lėtus, tiek judrius. Jei savo nenuoramą versime lankyti šachmatų būrelį ar per dienas muzikuoti, bus blogai. Kiekvienas toks bandymas pasibaigs konfliktu. Aišku, reikia mokyti vaiką susikaupti ir atlikti pradėtą darbą iki galo. Bet viską reikia daryti, atsižvelgiant į vaiko galimybes. Norėdami, kad vaikas susikauptų ir ramiai pažaistų su kaladėlėmis ar dėlionėmis, turime jam padėti, jį sudominti.

Judriems vaikams daugiausiai rūpesčių kyla mokykloje. Dažnai būdami gabūs ir imlūs, bet nesugebėdami ramiai nusėdėti, jie blaškosi patys ir trukdo kitiems vaikams. Dėl to jie kartais turi mokymosi problemų, nes mokytojai juos drausmina mažindami pažymį už žinias. Dėl to kyla daug nesusipratimų. Jei nenuorama sugeba susikaupti ir pakankamai gerai mokytis, vadinasi, toks yra vaiko būdas, o ne liga. Juk vienas vaikas pamokas ruošia 20 minučių ir sugeba gauti 10, o kitas prasėdi prie pamokų 2-3 valandas ir gauna 7.

Kad ir koks būtų vaiko temperamentas, reikia pratinti jį prie tam tikrų taisyklių ir elgesio, pvz., kad per pamokas reikia ramiai sėdėti ir klausyti mokytojo, o ne vaikščioti ir kalbinti draugus. Jei visuomet aklai palaikysime savo vaikus (ta mokytoja, kvaila, nesupranta mano protingo ir judraus vaiko), be saiko juos lepinsime, vaiko problemas tik gausinsime. Toks vaikas kentės dėl tėvų auklėjimo klaidų.

Kai kreipiasi į psichologus, neurologus mama dėl vaiko mokyklos problemų, paprastai situacija būna tokia: „Mūsų tėtis daug dirba, vaikui nieko netrūksta, gauna ko užsigeidęs, tačiau jis toks judrus, toks neramus ir nesukalbamas, visai manęs neklauso“. Į klausimą, ar yra žmogus, kurio jis paklauso, seka atsakymas: „Taip, tėvo. Bet, žinot, jis grįžta po darbo pavargęs piktas, griežtai pasako ir vaikas būna šilkinis“. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vaikas puikiausiai žino, kaip kurioje situacijoje jam elgtis. Tėvas griežtai pasakė, vadinasi, su juo negalima bet kaip elgtis, o mamą galima vynioti apie pirštą kaip šiltą vilną. Ir su mokytoja galima bet kaip elgtis, nes ateis mama su tėčiu ir paaiškins, kaip reikia vertinti jų vaiko žinias ir elgesį.

Paauglystė

Šiuo laiku jautrumas labai padidėja ir mamos atsiveda konsultuoti daug tokio amžiaus vaikų. Mama pasakoja, koks jos vaikas jautrus, čia pat sėdi berniukas ar mergaitė, pilnomis ašarų akimis… Tai iš tiesų labai sunkus laikas, ypač brandos pati pradžia (11-12 metų), nes vaikų vertinimai labai kategoriški ir pasaulio suvokimas dar labai siauras. Jie į viską reaguoja kitaip nei mes, suaugusieji. Greitai keičiasi jų nuotaikos: čia verkia, čia juokiasi. Tėvams reikia daug kantrybės ir supratimo, kad beribis jautrumas – ne vaiko kaprizas. Todėl labai svarbu, kad namuose vyrautų taiki, jauki, geranoriška aplinka, kad tėvai nepritrūktų kantrybės.

Diržo terapija

Yra tėvų, manančių, kad uždrožei diržu, ir baigėsi visi jautrumai. Deja, dar labai gajus požiūris, kad vaikas yra mažas, vadinasi, ir jo teisės mažos. Neretai galima pastebėti, kaip mama ar tėtis besispyriojančiam mažyliui pliaukšteli per užpakaliuką. Gerbti vaiką reikia pradėti nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų, o ne tada, kai jis užaugs ir per konfliktus išsireikalaus pagarbos. Reikia su juo kalbėtis, tartis ir tesėti, ką pažadėjote. Jei pasakėte, kad už suvalgytos sriubos lėkštę nupirksite norimą žaislą, o paskui tai „pamiršote“, tai nenustebkite, kad pamatęs parduotuvėje žadėtą daiktą, vaikas pakels triukšmą.

„Kalbėdama apie pagarbą vaikams, prisiminiau matytą situaciją Norvegijoje. Didelėje parduotuvėje dvi gražiai aprengtos mergaitės čiuožinėjo ir dūko ant ne itin švarių grindų, mama ramiai stovėjo ir stebėjo mergaites. Aš čia pat sumodeliavau situaciją Lietuvoje: mama pribėgtų, čiuptų vaikus, papurtytų, apšauktų ir nueitų. Norvegė saugojo mergaites, kad neužsigautų, o mes neretai saugojame vaikų drabužius, kad nesusiteptų. Žinoma, tai galima paaiškinti gyvenimo lygio skirtumais, bet vis dėlto mūsų šalyje nėra stiprių pagarbos vaikams tradicijų“, – apgailestavo gydytoja A. Prasauskienė.

Įsikalbėta liga

Gydytojų praktikoje pasitaiko atvejų, kai vaikas yra sveikas, bet mama – labai jautri ir pastebi nebūtų ligų, prašo pagalbos. Gydytojas turi įdėmiai apžiūrėti vaiką ir viską paaiškinti bei nuraminti mamą.

Tikrai nederėtų sakyti: „Neieškok, ko nepametus“, nes labai dažnai būtent mama pastebi ar jaučia, kad su jos vaiku kažkas ne taip. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad dažniau tėvai, o ne gydytojai pastebėjo pirmuosius tokios sunkios ligos kaip vaikų cerebrinis paralyžius simptomus. Todėl į tėvų pastabas reikia reaguoti labai dėmesingai. Jei vaiko jautrumas – mamos įsikalbėtas, reikia jai viską ramiai paaiškinti, antraip ji kreipsis į antrą ir trečią specialistą. O nuolat vaikštant pas gydytojus nesunku pasijusti ligoniu pačiam ir tokiu paversti savo vaiką.

Jautrumo neišgydysi ir nepanaikinsi, su juo reikia išmokti gyventi patiems ir mokyti gyventi savo vaikus.

Birutė Černiūtė–Petraitienė

„Mamos žurnalas“

Susuję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − trys =

Kitos temos: