Praėjo tie laikai, kai tėtis namo vilkdavo mamutą, o mama su vaikais leisdavo dešimtmečius, kol šie patys išeidavo medžioti. Pakalbėkime apie idealų tėtį.
Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.
Kada kūdikiui prireikia tėčio
Kūdikiai, kaip tie ančiukai iš filmuko, prisiriša ir savo „mama“ pripažįsta bet kurį juo besirūpinantį asmenį. Normaliu atveju tai būna mama, maitinanti savo kūdikį krūtimi. Taigi tėtis pirmą pusmetį labiau reikalingas mamai negu vaikui, nes tik jo dėka mama gali su džiaugsmu, o ne tik iš pareigos rūpintis savo vaiku 24 valandas per parą ir be išeiginių.
Jeigu tėtis nuo pat gimimo būna prie savo vaiko, jo ryšys vėliau ir net paauglystėje su vaiku bus kur kas geresnis: tai moksliškai įrodyta. Dėl darbų pasiskirstymo auginant kūdikį – čia šeimos susitarimo reikalas. Vienas kitą mylintys partneriai tikrai nevengs padėti vienas kitam. Gyvenime būna visaip – moteris visko imasi pati, nes „viską moka geriau“, leidžia vyrui nepervargti, neva jam reikia ryte eiti į darbą, būti žvaliam… O po to puola į depresiją, nes pervargsta ir nebenori net matyti savo taip laukto ir svajoto kūdikio. Taigi geriau kad taip neatsitiktų.
Kada tėčiui prireikia vaiko
Vyrai mieliau bendrauja jau su paaugusiais, kalbančiais, kažką nuveikti sugebančiais mažyliais. Tai iš dalies lėmė evoliucija: motina – gimdytoja, maitintoja, globėja, o tėvas – mokytojas, gyvenimo filosofijos perteikėjas, autoritetas. Todėl tėčio ir mamos bendravimas su savo vaikais skiriasi, ir turi skirtis.
Tačiau vis dėlto laikmetis palietė ir šią Gamtos valdomą sritį: tėčiai vis aktyviau dalyvauja savo vaikų gimime ir auginime – psichologus ir psichiatrus tai labai džiugina!
Šių dienų tėtis ima tėvystės atostogas ir jau nuo kūdikystės daug laiko praleidžia su vaikučiu.
Kiek pastebėjau, o ir mano asmeninė patirtis tai patvirtina, vyresnio amžiaus tėveliai linkę nebijoti kūdikių – panašu, kad pasitikėjimas savimi čia labai padeda. Mūsų šeimos tėtis labai daug laiko leidžia su savo dviem jauniausiais vaikais nuo pat jų gimimo. Kitaip nei kiti mūsų vaikai, šie du dažnai pagalbos prašo tėčio (nes paprastai vaikai tėčiui turi vieną klausimą: „Kur mama?“), o ne manęs.
Taigi, manau ir emociniai ryšiai su tėčiu šių vaikų yra jau kitokie nei vyresnėlių, kai jaunas tėtis daugiausia laiko praleisdavo darbe arba komandiruotėse.
Tradiciškai mamos yra vaiko neigiamų emocijų „šiukšlių perdirbimo kombainai“.
Mamai vaikas gali išsilieti, išsiverkti ir tikėtis, kad bus neatstumtas, neapibartas, o paguostas ir besąlygiškai priimtas, suprastas. Tačiau, kaip jau minėjau, laikmetis keičia prioritetus, ir šiuolaikiniai tėčiai, ypač tie, kurie domisi vaikų ugdymu ir amžiaus tarpsnių ypatumais, turi puikių gebėjimų vaikus užjausti, paguosti.
Auksinės valandos su tėčiu
Kiek vaikui reiškia valandos, kai tėtis parklupęs ant kilimo kartu konstruoja piratų laivą? Tai neįkainojama: kaip dangus, žvaigždynai, saulėtekis, rasa, lietus, vaivorykštė… Tėčiai paprastai niekur neskuba, jiems nereikia įkrauti skalbyklės, pakeliui ištraukti iš šaldiklio faršo, pripilti katei pieno, suadyti pėdkelnių ir sugalvoti, ką paruošti vakarienei. Todėl buvimas šalia vaiko abiems teikia didžiulį ramybės, susikaupimo malonumą. Iš savo šeimos patirties pastebėjau, kad vyras, žaisdamas kartu su vaiku, pats tarsi susitapatina su žaidimu, tampa žaidimo draugu savo vaikui, nuoširdžiai rungtyniauja (su vyresniu vaiku), nemėgina padėti ar kontroliuoti vaiko, kas kartais būdinga moterims (viską daryti teisingai).
Vis dėlto svarbiausia vaikui yra visos šeimos buvimas kartu: bendri pusryčiai, vakarienė, savaitgaliai, išvykos, atostogas. Žinau atvejų, kai žmonės, regis, tikrai labai mylintys ir be galo besirūpinantys savo vaikais, tačiau daug dirbantys, daug uždirbantys ir laaabai pavargstantys, darbo metu samdo savo vaikams auklę, o vakare ir savaitgaliais jų priežiūrą patiki seneliams, nes… nori pailsėti nuo… vaikų? Juk su jais nė nebuvo… Štai tokia realybė.
Tėtis ir dukrelė, tėtis ir sūnelis
Tėtis be jokių išimčių reikalingas abiejų lyčių vaikams, kaip ir mama. Tik berniukai ir mergaitės iš tėčių „pasiima“ skirtingus dalykus. Sūnus – kaip būsimas vyras ir tėvas, o dukra formuoja savo savivertę ir moteriškumo supratimą šeimyniniame gyvenime. Todėl mergaitės ateitis ir sėkmė šeimoje tiesiogiai priklauso nuo tėčio elgesio su dukra. Kaip tėtis žavėsis ir vertins savo dukterį nuo pat jos ankstyvos vaikystės, tokia merginos savivertė formuosis jos santykiuose su vyriškos lyties atstovais.
Juk žinome tą seną išmintį – į vyrus ir žmonas renkamės asmenis, kažkuo (dažniausiai būdo bruožais) primenančius, panašius į mūsų tėvelius ir mamas.
Kokia galėtų būti tobula tėvo ir sūnaus veikla? Kūdikystėje – stiprios tėvo rankos nešioja ar maudo.
Darželinukas ir tėtis kartu važinėjasi dviračiu, rogutėmis, lipdo, piešia ar konstruoja. Moksleivis – visada gali kreiptis patarimo sprendžiant matematiką, fiziką ar programuojant. Paauglystėje ypač svarbus tėvo ir sūnaus bendradarbiavimas – namuose juk visuomet yra ką pataisyti, paremontuoti, o jeigu dar namas su savu sodu, kiemu, tai bendros veiklos ieškoti nė nereikia, o būtent tokiu būdu ir perduodama patirtis, įgūdžiai ir gyvenimiška išmintis.
Savaitgalio tėtis
Deja, vis daugiau tėčių tampa savaitgaliniais – net ir neišsiskyrusiose šeimose… Reikia didžiulio noro, kad ryšys su vaiku nenutrūktų, bet svarbiausia, kad tas ryšys būtų užsimezgęs, kad iki skyrybų tėtis nebūtų buvęs tik „ant popieriaus“. Kitas kraštutinumas – kai savaitgaliais tenkinami visi vaiko norai, perkama tai, ko šiaip nebūtų perkama. Šie nelemti kaltės jausmai varo iš proto daugelį tėvų… Nedarykite to, tai nesustiprins jūsų ir vaiko santykių, tai juos iškreips ir pasuks visai nepageidaujama – manipuliavimo – linkme. Ir nepamirškite: visi vaikai nenustoja svajoti, kad jų tėvai mylėtų vienas kitą ir būtų kartu. Jeigu netikite, pagalvokite apie savo tėvus.
Asmeninė Aurimos patirtis
Prisimenu, kad mama visuomet maudydavo mane per karštu vandeniu, o tėtis – leisdavo nustatyti tokį, koks man atrodė geras… Dažnai, kai mama kažko supykdavo ant manęs, bėgdavau slėptis ir susirangydavau ant tėčio kelių.
Blynus, kuriuos kepdavo tėtis iš visko, ką rasdavo šaldytuve, kai mamos nebūdavo namuose, iki šiol vadinu savo mažybiniu vardu (taip jie buvo vadinami vaikystėje) ir kepu juos savo vaikams – tai patys skaniausi blynai, konkuruojantys tik su mano močiutės kūčių vakarienės blyneliais. Dar prisimenu, kaip tėtis veždavo mane į darželį rogutėmis, o vėliau tokiame motociklo lopšyje, per didžiausias pusnis, bet, matyt, jos didelės atrodė tik todėl, kad aš buvau labai maža…
Po daugelio metų mano emocinis ryšys su tėčiu yra stiprus, nežiūrint tėvų skyrybų ir daugelio kitų įvykių gyvenime. O mano vyras dažnai pasako, kad aš labai panaši į savo tėtį būdo bruožais.
Kartu su vyru auginame septynis vaikus: penkias dukras ir du sūnus. Mūsų vyriausia dukra, šiuo metu jau studentė antrakursė, studijuojanti užsienyje, vieną kartą man pasakė: „Tu, mama, gali kartoti daug kartų, o tėčiui užtenka vieną kartą padaryti/pasakyti/parodyti – ir viskas!“ Štai šito negaliu paaiškinti jokiomis man žinomomis teorijomis, bet tikiu, kad tai gudriai sugalvota visagalės Gamtos. Mes, mamos, norom nenorom turime tai priimti, pripažinti ir dėl to nepykti. Mūsų jėga ir stiprybė yra vyro meilėje.
Todėl tėvų tarpusavio meilė yra tas raktas į vaikų širdis, į jų sielas ir tik tokioje aplinkoje vaikų auginimas yra kūryba, o ne tik pareiga.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
