Įprasta, kai dienoraštį apie savo vaikutį rašo mama. Keisčiau, kai savo pastebėjimus popieriuje rikiuoja tėtis. Kai kaunietis Arūnas atsiuntė savo dukrelės Justinos dienoraštį, pagalvojome, kad tai būtų gražus įkvepiantis pavyzdys kitiems tėveliams. Nedelskite ir rytoj nusipirkite storą sąsiuvinį, o ką jame parašyti žinote pats…
Pirmasis mėnuo
Buvo gražus, saulėtas spalio ketvirtosios rytas. Nors reikėtų sakyti – dienojo. Dešimtą valandą Justina paskelbė pasauliui apie savo atėjimą,
Banalu iki ašarų, banalu milijardus kartų, bet… kokia graudinanti atšiaurias tėvų širdis žinia – Jums gimė dukrelė, sveikiname. Taip pirmą kartą sužinojau apie tave. O po kelių valandų ir pamačiau miniatiūrinį žmogeliuką, visą raudoną, aklą lyg kačiukas. Šiaip tai ne koks įspūdis, daugiau žadinantis smalsumą nei pirmuosius tėviškus jausmus.
Vaikštome su žmona ratais apie lovelėje gulintį žmogeliuką ir nežinome iš kurio galo prie jo prieiti. Kaip paimti, kaip rengti, kaip virkštelę prižiūrėti, kaip… Įgyjame pirmąją patirtį kartu su mažuoju stebuklu.
Antrasis mėnuo
Stebuklo apetitas žvėriškas. Krūtį lupa, net ausys linksta. Pradeda alkio išplėstomis akimis, kurios, alkiui malštant, pamažu merkiasi, ir sotumui užvaldžius kūną stebuklas užmiega. Keista tyla ir ramybė užlieja namus. Kūnas atsipalaiduoja, galva svyra iki pirmos pasitaikiusios kliūties, akims liko užverti paskutinį plyšelį iki visiško izoliavimosi tamsoje, kaip… A, a, a… Ū, ū, ū… Ir kitos abėcėlės raidės imituojančios vaiko klyksmą.
Pirmoji scenoje pasirodo mama su lopšinėmis, toliau koncertą tęsiu aš. Su gan keistu repertuaru – tai lyg neegzistuojančių šalių himnai, lyg proletariatą kviečiančios vienytis giesmės, lyg apie kažkokį traukinį.
Vienu žodžiu, nuo lopšinės iki internacionalo, kas vainikuojama nesirimuojančiais absurdiškais ekspromtais. Galiausiai girdėti beviltiškas ššššššššššššš… Vaikui nurimus bandom suvokti, kuri nata atliko šį žygdarbį.
Sunkus tas antrasis mėnuo, tik neaišku, kam sunkesnis: ar Justinai, ar mums, tėvams.
Trečiasis mėnuo
Nors Darvinas įrodė ir, žiūrėdamas į medžius, aiškiai parodė, kas mūsų protėviai, aš drįstu suabejoti evoliucijos teorija. Ypač šios abejonės sustiprėja, kai su vaiku reikia įveikti didesnį atstumą nei iš vieno kambario į kitą. Beždžioniukas įsikimba į mamos beždžionės gaurus, ir viskas. O žmogaus vaiką reikia nešti. Laimei, užsidėjus „kengūrą“ problemos dėl mobilumo išnyksta. Ar ne laikas perrašyti evoliucijos teoriją? Gal žmogus likęs iš kengūrų?
Po tiek pragyventų dienų jau galima vertinti pirmuosius merginos pasiekimus. Tai mažučiai ir nuostabūs sąmonės blyksniai, besiskleidžiantys sąmonės žiedai.
Ir ką gi Justina moka? Paguguoti. Pacypauti. Netyčia atsidūrusi sėdimoje padėtyje nekoordinuotais judesiais laikyti galvą. Gulėdama ant pilvo atsispyrusi pasistūmėti. Sauskelnes užpildyti nepraktišku ūkyje turiniu. Šypsotis, kai viskas gerai, ir verkti, klykti, šaukti, rėkti, spiegti… Kažkur buvo sinonimų žodynas?
Justinos akiratis plečiasi. Ji jau mato ne vien tik mieguistas tėvų akis ir apsiblaususius veidus, bet ir visai niekuo dėtų praeivių minas, reiškiančias susižavėjimą mažais vaikais. Bet už ką ji nemėgsta močiučių, lieka mįslė. Mergaitė tiesiog išgyvena močiučių baimės sindromą. Močiutė, pamačiusi Justiną, negali sulaikyti emocijų, reiškia jas uoliai, su močiutišku atsidavimu. Griebia myluoti. Kalbina kažkokia kalba, kurioje vyrauja „U tiu tiu tiu“. Gal močiutėms atrodo, kad būtent šiuos garsus kūdikiai supranta? Vaikas, ką tik šypsojęsis, plyšauja visu smagumu ir tik paslėpus močiutę pavyksta Justiną nuraminti.
Su seneliais kur kas paprasčiau. Matyt, mergina pasitiki vyrišku santūrumu ir šaltakraujiškumu. Todėl būdama ant senelio rankų nesipriešina, o patenkinta krapšto jam akis.
Penktasis mėnuo
O čia dabar kas? Ar tik ne dantis dygsta? Štai jie, pirmieji valgymo įrankiai. Dabar, Justina, badu nenumirsi. Gražu pažiūrėti į besišypsančią dvidantę ledi.
Po maudynių rengiama mergaitė ėmė ir apsivertė nuo nugaros ant pilvo, tėvai nė mirktelėti nespėjo. O pašėlęs noras sėdėti kol kas viršija jos sugebėjimus. Neatsargus kryptelėjimas į šoną nutempia paskui ir visą kūnelį. Tad ir sėdi paramstyta pagalvėmis.
Atsistojusi keturiomis dar nesugeba išsireikšti judesiu. Dar nepajuto judėjimo skonio. Tik šiaip mėgaujasi kita kūno padėtimi.
Kai kurie aplinkiniai tikina neabejotinu dukros panašumu į mane, bet aš jo nepastebiu. Ne todėl, kad gėdyčiausi panašumo, ar norėčiau paguosti žmoną. Nebent tik tai, kad ant mano galvos plaukai jau neauga, o ant dukros – dar neauga. Jei tai panašumas – pasiduodu.
Šeštasis mėnuo
„Tėte“ ar „mama“, kurį žodį ištars pirma? Štai kur aistros, štai kur olimpinė kova. Bet kovojame garbingai – „fair play“. Jei vienas iš tėvų moko savojo magiško žodžio, kitas netrukdo, nors ir kiek valios pastangų tai kainuotų. O Justina nė nesiruošia kartoti iš dienos į dieną skambančių „mama” ar „tėte“. Skiemenuoja savo pasaulio garsus ir nesiruošia įsileisti nieko naujo.
Turiu pasakyti, Justina, praleidi dėkingiausią progą šantažui, nes kiekvienas iš tėvų, turbūt ne vieną tavo norą išpildytų, kad užuot išgirdę „ba“, „pa“, „va“ išgirstų aiškų ir rišlų „tėte“ arba „mama“. Bet jūsų valia, jaunoji ledi. Nori – kalbi, nori – burbuliuoji.
Septintas mėnuo
– Justina, padaryk katutes, – paprašo mama.
Justina puola ploti delnais. Nors katutės neskamba, ir pirštukai kliūva, nors delnai nepataiko vienas į kitą, bet pakeri trykštantis vaikučio entuziazmas, reiškiamas spygavimu ir įnirtingu bandymu suploti delnais. „Mes žinome, kaip skamba du delnai, bet kaip skamba vienas?“ – klausia budistai. Dabar aš žinau, kaip skamba vienas delnas. Neabejotinai vis kitam žmogui jis skamba kitaip. Bet gražiausiai jis skamba Justinai.
– Justina, padaryk saliut, – paprašo mama.
Justina nuoširdžiai iškelia ranką, ne šiaip sau atmestinai, kaip šalies vadovas per valstybinę šventę, bet nuoširdžiai iš visų jėgų ir sveikina minias.
– Justina, padaryk atia, – paprašo mama.
Justina mojuoja ranka, tik baltos nosinaitės tetrūksta.
Aštuntasis mėnuo
Visur, kur tik įmanoma auga barikados. Namai pavirto neįveikiama Paryžiaus komunos tvirtove. Girdėti, atropoja mažoji ,,Govroša”, įsikandusi lėlės galvą. Kaip įprasta, sustoja prie spintos stalčių, kad įvykdyti nacionalizavimo politiką. Justina mąsto: „Bet čia dabar kas, o kur rankenėlės? Kažkokia mistika. Įtariu, kol miegojau, tas, pas kurį neauga plaukai, išsukinėjo. Jis nuolat man neleidžia kažko daryti. Neleidžia imti daiktų nuo stalo, plėšyti laikraščių ir juos valgyti, tampyti laidų, daužyti sekcijos stiklo. Tiesiog neįmanoma. Atsibodote, tampote mane kažkur, nurenginėjate, aprenginėjate, vis kažką kišate į burną, kiek gi galima! Nors ką nors padarykite mielo ir šaunaus. Jaučiu dvasinę krizę…“
Devintasis mėnuo
Justina pradėjo kandžioti mamos krūtį. Gal nervina, kad pieno sumažėjo?
Taip, Justina, ir netekai mamos krūties. Buvai pakrikštyta, tapai krikščione, o su krikštu į tavo gyvenimą atėjo buteliukas. Tikiuosi šie įvykiai neprivers padaryti ateityje klaidingų išvadų krikščionybės atžvilgiu, lyg ji iš tavęs atėmusi mamos krūtį. Toks tas gyvenimas, Justina, viskam savas laikas. Tesaugo tave ir mus visus Dievas.
Dešimtasis mėnuo
Nei už ausų vaiką tempi, nei už kojų, o jis vis tiek auga. Nei programuoji, nei elementus keiti, o jis vis tiek nesustodamas vystosi, apreiškia pasauliui naujus garsus.
Žiūrėk, jau eina pasiramstydama siena, tai už kėdės pasilaikydama, palei lovą, palei spintą. Kojos neklauso, pinasi, linksta, galų gale jos… Ir pagalvoji žmogus, gerai, kad nereikėjo mokytis skraidyti. Čia tai būtų buvusi, kūniškąja prasme, skaudi patirtis. Dabar tik šiaip keli guzai, suplota nosis. Argi tai išbandymai? Tuo labiau kad akivaizdžiai įsitikinama, jog ant užpakalio kristi patogu, visai ne taip, kaip į priekį. Taip ir augi nematomų rankų tempiama už ausų. Taip ir vystaisi programuojama nematomo kompiuterio.
Vienuoliktasis mėnuo
Viena iš tėvų pramogų – spėlioti būsimą vaikučio profesiją. Išlupo kam nors akį, vadinasi, bus gydytojas, atėmė ką nors iš kito vaiko – bus mafijozas-reketininkas, daro protingas minas – bus seimūnas. Dar daugiau tėvams džiaugsmo teikia atsitiktinis špygos susukimas ir liežuvio kaišiojimas.
– Vaikai, vaikai, ir kas jums leido vaikus auklėti!? – kraipo galvas močiutės.
Dvyliktasis mėnuo
Ant gimtadienio torto suvilnijo pirmuosius Justinos metus simbolizuojanti liepsnelė.
– Štai, – pamačiusi žvakutę, stebėdamasi, pratęstinai pradėjo savo kalbą Justina. Ir didžiojo bei rodomojo piršto žnypliukėmis lyg koks vėžys pabandė nukirpti žvakutės liepsnelę. Nedaug trūko ir būtų pasisekę, bet laiku ugnelės šokį kažkas nutraukė iš svečių:
– Dar spėsi nudegti. Neskubėk, Justina. Dar laukia ne vienas gimtadienis. Čia tik pradžia.
– Ilgiausių metų, ilgiausių, linkime, Justinai, mes…
Tryliktas mėnuo
Praėjus kelioms dienoms po pirmojo gimtadienio, Justina žengė pirmuosius žingsnius į antrus savo gyvenimo metus.
Iš pradžių nedrąsiai, vis dairydamasi, į ką čia įsikibti, bet su kiekvienu nauju žingsniu labiau pasitikėdama savo nauju gebėjimu – vaikščioti.
Atrodo, ko čia stebėtis – juk neskraido, o vaikšto. Bet tėvams šis įvykis – kur kas reikšmingesnis pirmojo žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje.
Keturioliktas mėnuo
Per kančias – į žvaigždes, per kraują – į akių vedinas vietas. Pirmieji žingsniai neapsiėjo be kraujo. Neatsargus kryptelėjimas, ir iš sutrenktos į kėdę lūpos pasipylė kraujas. Pirmąsias kelias sekundes po įvykio Justina ir aplinkiniai sustingo:
– Kas dabar bus?
Iš pirmųjų jos smakro virptelėjimų jau buvo galima spėti būsimos tragedijos mastą, kuri neapsiribojo vien ašaromis. Mūsų išgąstis pamačius kraują buvo ne ką menkesnis, nei jos verksmas su pasriūbavimais.
Supantis Justiną pasaulis keičiasi neatpažįstamai. Ką tik jis gulėjo ir maskatavo kojomis, ką tik jis šliaužiojo, dabar jis bėga, lekia, sukasi ratu. Krenta, keliasi su ašaromis ir numojęs atžagaria ranka į ką tik patirtą skausmą, lekia toliau.
Penkioliktas mėnuo
Jei kas anksčiau būtų pasakęs, kad vienerių metų vaikas apvers aukštyn kojomis namus, o du suaugę žmonės bejėgiškai skėsčios rankomis, kažin ar būčiau patikėjęs. Bet dabar mane tuo įtikinti net argumentų nereikia, užtenka anksti ryte išgirsti:
– Opą! Opą! Opą! Gerti, gerti! Opą! – nekantrauja Justina.
Ir prasideda beviltiška kova su chaosu bei netvarka, kur pagrindinis ginklas – žodeliai „ne” (pridedami prie visų veiksmažodžių) ir sunkiasvoris „negalima”.
Manote tai padeda? Gal tėvus jų pačių pastangos ir paguodžia, bet vaikui tai sukelia tik azartą.
Vos tik Justina pradėjo laisvai judėti po namus, kambarių durys iš karto pasipuošė kabliukais, komodų ir stalų stalčiai – užraktais. Bet ten, kur labiausiai užrakto reikia, ir neuždėsi. Nepažabosi jos smalsumo.
Todėl ir tenka nuo ryto iki vakaro kaip maldą kartoti: „Justina, neplėšyk laikraščių. Justina, nejunginėk televizoriaus. Nelįsk į šaldytuvą. Neliesk purvinų batų. Netampyk rūbų po kambarį. Nepilstyk vandens iš buteliuko…“ (čia tėčio žodžiai).
„Justina, aukseli, netepk košytės ant sienos. Zuikuti, nenešiok šiukšlyčių po kambarį. Pupuliuk, nelupinėk miegančiam tėveliui akyčių… NEGALIMA!!!“ (o čia jau mama „bara“).
Šešioliktas mėnuo
Nors ir kiek Justina siaustų, jos teikiama ramybe galima pasimėgauti ne vien tuomet, kai ji miega. Per TV rodoma reklama tiesiog suparalyžiuoja vaiką, net akių vyzdžiai nebereaguoja į šviesą. Turi ji ir mėgiamą TV heroję. Tai – pokalbių laidos vedėja Nomeda. Ją pažįsta ne tik TV laidoje, bet ir pamačiusi jos atvaizdą žurnale. O reakcija visada viena – nepertraukiami ir audringi plojimai, palydimi susižavėjimo šūksniais.
Pamokyta mamos Justina mielai dalyvauja „Virė, virė košę…“ žaidime. Tik ji labai nekantrauja ir kuo greičiau reikalauja baigiamosios žaidimo dalies, kur bėga vandenėlio ją kutendama pelytė ir užbaigiama su žodžiais, dar stipriau kutenant „šalta, šalta, šalta“.
Taip Justina pramogauja.
Septynioliktas mėnuo
Sunkiausias tėvų išbandymas – vaiko liga. Kai žmogutis atrodo toks mažas ir bejėgis prieš baisiąsias bacilas. Susirango karščiuojantis vaikutis ant krūtinės, kaip ežiukas į kamuolį, ir glosto savo spygliais nerimo apimtą širdį. Ir supranti, koks mielas buvo jo siautimas, kokia nepakartojama šypsena, kurios dabar nematai.
Pamažu per kelias dienas tamsos šešėlis nuslenka, ir namai vėl pilni klegesio. Bet šį kartą džiugu, kad lubos ir grindys kilnojasi, o sienos siūbuoja kai vaikas- viesulas siaučia.
Aštuonioliktas mėnuo
Justina turi seserį, o tėvelis su mama – dar vieną dukterį. Jos vardas Emilė.
Sesutę ji sutiko entuziastingai šaukdama:
– Lelė, lelė!
Ir ilgai nelaukdama priėjusi ėmė glostyti „lelę“, taip kaip ji moka. Kampuotais, staigiais judesiais, pakrapštydama pirštais. Šio glostymo būdo švelniu tikrai nepavadinsi. Todėl tenka dažnai saugoti jaunesniąją sesę nuo vyresniosios švelnumo priepuolių. O kartais ateina Justina prie gulinčios ant nugaros Emilės, švelniai padeda galvą ant sesės pilvo, vargšelė tik kojomis ir rankomis maskatuoja, kaip koks negalintis nuo nugaros atsiversti vabaliukas.
Devynioliktas mėnuo
Emilei du mėnesiai. Ilgos ir nesibaigiančios buvo dienos. Naktys be sapnų, išsunktos ir bejėgės. Nors su žmona buvome pasiruošę sunkumams, bet pervertinome savo galimybes. Seserų duetas, kai jos uždainuoja vienu metu, skirtinga tonacija ir skirtingus kūrinius, nors ir apie tą patį, akmenis atgaivina ir išjudina, ką jau ten kalbėti apie minkštaširdžius tėvukus.
Kai jos dvi, kiekviena diena su jomis – iššūkis, naktis – kaip pasiseks, bet dažniausiai nesiseka.
Vis dėlto įdomiai skaičiuojame. Iš pradžių skaičiuojame naujagimio dienas, paskui – savaites, mėnesius, metus. Netrunkame pereiti ir prie dešimtmečių.
Kas gi nori, kad šie maži pupuliukai užaugtų? Kas gi patikės, kad jų vaikas gali būti tuo storžieviu seniu, kurį vakar sutikote turguje, ar ta neatsakinga mokytoja su kuria susipažinote kelionės metu.
Dvidešimtas mėnuo
O mūsų su mama projektas, kodiniu pavadinimu „negalima“ davė vaisių. Ir dar kokių! O-lia-lia! Dabar Justina į bet kokį pasiūlymą, prašymą ar paliepimą atsako griežtu „ne“. Kitą kartą net nieko sakyti nereikia, užtenka tik kreiptis į ją vardu, o ji jau „neniuoja“. Pila vieną po kito „ne“, o efekto sustiprinti, pasitelkusi vizualines priemones, sukioja galvą į šalis reikšdama neigimą. Akivaizdi asmenybės krizė.
Visa laimė, sesuo sukalbamesnė, pakalbinta pražysta šypsena ir ima krykštauti.
Vis dėlto gerai, kad jūs dvi. Jei viena patempusi lūpą vaikšto, tai kita šypsosi.
Dvidešimt pirmas mėnuo
Justinos aktyvumas ir vis dažniau pasitaikanti isterija, negavus norimo daikto ar atitraukus ją nuo sudominusio užsiėmimo, pradėjo neraminti. Nervai įsitempė kaip styga, sunku išgauti harmoningą melodiją, ji vis dažniau pertempta sudžeržgia.
Pažįstami ir draugai jau senai pamiršo tokias problemas, todėl ką jie gali padaryti, tai nebent paguosti.
Tenka ieškoti vaikų psichologės pagalbos. Ši, vos tik pravėrus duris į jos kabinetą, pareiškė, kad ne Justina turi problemų, o tėvai. Ir gydysimės, ir kalbėsime mes su jumis, o ne su Justina. Psichologė apšaudė mus klausimais, išsiaiškino, kas jai reikalinga, ir neįžvelgusi mumyse grėsmės visuomenei su užuojauta akyse palinkėjo tvirtybės ir kantrybės su smalsiu ir aktyviu vaiku.
Po tokios diagnozės patyręs antrą šoką, su nostalgija prisiminiau griežtos pedagogikos laikus, kurios stuburą sudarė odinis diržas. Aš turbūt tikėjausi, kad man bus atrištos rankos ir bus leista, žinoma, pedagoginiais sumetimais, sunkią išbandymų valandą, imtis rykštės. Deja.
Dvidešimt antras mėnuo
Mergina sulaukė pirmų rimtų užduočių. Ji jau nemaža mergaitė „sisiu ir kaku“ privalo daryti į puoduką.
Kiek gi galima? Dviejų merginų pridarytas sauskelnes kibirais išmesti nešame.
Tenka Justinai kęsti žeminančias pamokas. Mat mes nieko geriau nesugalvojome, kaip tik pasinaudoti kinologų patirtimi. Kai Justina prisisioja į kelnytes, leidžiame jai vaikščioti su šlapiomis, kad pajustų skirtumą. Man graudu, ir plyšta širdis, bet nieko geriau nesugalvojau, tu, jau nepyk, Justina. O nuo sauskelnių vis tiek teks atprasti.
Dvidešimt trečias mėnuo
Žodžiai iš Justinos pasipylė kaip iš gausybės rago. Nespėju scenografuoti. O kitą kartą ir nežinia ką rašyti, nes ištartam su vaikišku akcentu žodžiui sunku rasti dvibalsius, balsius ir priebalsius. Atrodo, rašai tas raides, kurias girdi, bet kai perskaitai, gauni visai kitą žodį.
Pramokusi kalbėti, kartoja girdėtus žodžius ir komentuoja supančius reiškinius. Tokius kaip „tiurli didi“ (važiuoja troleibusas) ar „tete siuka baza“ (tėtė skuta barzdą). Čia vieni iš jos mėgstamiausių posakių, tad barzdą skuta ir troleibusu pas ją važiuoja visi, ką ji pažįsta, įskaitant ketverių mėnesių seserį. Kol visų neišvardina, nenusiramina.
Jaunesniosios sesers gyvenime Justina stengiasi dominuoti kiek įmanoma daugiau. Valgymas, migdymas ar sauskelnių keitimas be jos neapsieina. Sunkus Emilės gyvenimas – tai dantys dygsta, tai patogios vietos pagulėti neranda, o jei Justina įsitaiso patogiai pagulėti su griaužiuku rankose, žiūrėk, tuoj Justina pribėga ir atima. Emilės akyse jau atsiranda ašarėlių. Tokios mažos ir lengvos kaip iškritusios angelo plunksnos.
– Veke, seses, šidele, – kaip Justina sako. O mes suprantame: verkia sesės širdelė.
Dvidešimt ketvirtas mėnuo
Tėvai iškišę liežuvius neša tortus, pyragus ir kaip įmanydami linksmina vaikus. Atžalos gimtadienis – naujas tėvų išbandymas, kai namai pavirsta besivaidijančių, spiegiančių, nepasidalijančių, siaučiančių mažų žmogeliukų prieglobsčiu.
– Justina, kiek tau metų? – klausia svečiai.
Mergina, kaip ir dera moteriai, ne iškarto išduoda savo amžių. Kuklinasi, maivosi ir kai būni beprarandąs viltį sulaukti atsakymo, išgirsti:
– Diu metai.
Sunku patikėti, bet Justinai jau dveji metai. O atrodo, tik vakar gimė.
Kiekvieną dieną matydamas vaikus nė nepastebi, kaip jie auga. Atrodo, viskas natūralu, tiesiog neišvengiama, kaip rytas, kaip diena, kaip vakaras. Ir staiga, kažkokioje situacijoje suvoki, kad tai jau ne kūdikis, o žmogutis su vis didėjančiu smalsumu, augančiu emociniu alkiu, su savo priekaištais ir reikalavimais tau.
Tėtis Arūnas
„Mamos žurnalas“
