
Pasaulyje milijonai vaikų auga be tėčių. Vienišos mamos – jokia staigmena, net katalikiškoje Lietuvoje jų neįtikėtinai daug. Vienos – paliktos vyrų, kitos – apsisprendusios gimdyti vaiką tik sau. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai vaikas paklausia: „O kur mano tėtis?“
Kad ir kokia kieta būtų mama, atstoti tėvo ji negali. Užsienyje turtingos moterys sugalvojo gudrią išeitį. Tarp aprūpintų, tačiau vienišų feminisčių vis labiau plinta nauja mada – pasisamdyti surogatinį tėtį. Tokių surogatinių tėčių agentūros jau kuriasi vakarų šalyse.
Kandidatui pateikiama griežtų reikalavimų. Jis privalo būti išsilavinęs, protingas, linksmas, mylėti vaikus, sugebėti rasti su jais bendrą kalbą ir būtinai pateikti medicininę pažymą, jog neserga užkrečiamomis ligomis. Dar turi laikytis sveiko gyvenimo būdo, negerti ir nerūkyti.
Mažametei atžalai toks vyriškųjų savybių įsikūnijimo idealas pristatomas kaip tėvas.
Surogatinis tėvas privalo gyventi normalų tėvo gyvenimą: rytais išeiti „į darbą“, vakare iš jo sugrįžti ir užsiiminėti su vaiku įprastiniais dalykais – žaisti, vakarieniauti, eiti pasivaikščioti, guldyti miegoti. Be to, lengvai įsisavinama vaikui forma įkalti į jo galvelę paprastas gyvenimiškąsias tiesas.
Kai tik vaikas užmiega, „tėvas“ išsirengia į namus, tačiau prieš jam pabundant privalo būti darbo vietoje su chalatu ir naminėmis šlepetėmis.
Siūlome vieno vyriškio, dirbusio surogatiniu tėčiu, pasakojimą.
Aš dirbu parkuotoju. Į mano pareigas įeina padėti klientui pasistatyti mašiną ir sekti, kad su ja išvažiuotų būtent jis. Gaunu už savo darbą nedaug, tačiau turiu galimybę uždirbti iš šalies. Atidarai damai mersedeso dureles, kai ji su kavalieriumi išlipa iš mašinos, o po to pakartoji tą pačią operaciją jai išeinant, ir kavalierius, jeigu jis ne užkietėjęs šykštuolis, tau įbruka pinigėlį… Kartą išsikalbėjau su viena iš savo klienčių, kuri, sužinojusi, jog esu buvęs kariškis, pasiūlė man tapti savo penkerių metų sūnelio surogatiniu tėvu. Ji pažadėjo man apmokėti medicininės apžiūros išlaidas ir neblogą užmokestį.
Į kontrakto sąlygas įėjo tokie dalykai:
Aš privalau įpratinti vaiką rytais savarankiškai rengtis, autis, praustis ir valyti dantis, neatsikalbinėjant valgyti pusryčiams košę su pienu.
Svarbiausia – kad mano „sūnus“ nustotų dūkęs per anglų kalbos pamokėles ir pagaliau pradėtų mokytis pačios kalbos. Visa kita – pagal aplinkybes: žaidimai, pasivaikščiojimai, kultūrinė programa.
Darbo grafikas – paprastomis dienomis nuo 7.00 iki 8.30 (po to aš tariamai išeinu į darbą) ir nuo 18.00 iki 22.30.
Šeštadieniais – sekmadieniais nuo 8 ryto iki vėlaus vakaro.
Pinigai pramogoms bus skiriami atskirai, lygiai kaip ir smulkioms išlaidoms vakarinių pasivaikščiojimų metu.
Legenda, pateisinanti sūnaus akyse mano ilgą nebuvimą, buvo mamos jau sukurta: aš, kariškis, buvęs ilgalaikėje komandiruotėje užsienyje su slapta užduotimi, todėl negalėjęs net laiško atsiųsti. Kaip vėliau paaiškėjo, tokiu pigiu melu vaiką „vaišindavo“ nuo to laiko, kai jis iš kitų bendraamžių sužinojo apie paslaptingąjį šeimos narį – tėtį ir kategoriškai pareikalavo iš mamos pristatyti jam tokį. Kitą dieną prieš berniuką Tomą išdygo „sugrįžęs iš komandiruotės“ ilgai lauktas tėtis – aš. Mano darbdavė mane pristatė. „Štai, Tomuk, sugrįžo mūsų tėtis!“, – džiaugsmingai pareiškė ji sūnui.
Tomukas pasirodė esąs rubuilis stipruolis rusvais plaukais ir tamsiomis išdykėliškomis akutėmis. Kaip ir visi vaikai, jis nesuabejojo motinos žodžių teisingumu ir įsibėgėjęs puolė man ant kaklo. Aš, kaip padorus ir ilgą laiką nematęs sūnaus tėvas, nuoširdžiai nusistebėjau ir apsidžiaugiau, kaip jis išaugo per trumpą mudviejų išsiskyrimo laiką, ir padariau pataikūnišką išvadą, jog, matyt, jis tapo tikru vyru – prisimenu, man vaikystėje tokia pagyra labai patiko. Manau, tai patinka visiems berniukams. Tomukas nebuvo išimtis.
Dieve, kaip lengva apgauti vaiką – iš ilgos komandiruotės tėvas sugrįžo su įtartinai mažu bagažu – viena nedidele kuprinėle, iš kurios buvo ištrauktos dovanos, iš anksto parūpintos mamos. Tomukas neatkreipė į jas deramo dėmesio. Aš jam buvau daug įdomesnis, ir jis, visiškai ignoruodamas motiną, nė sekundei manęs nepaliko. Jis išpasakojo man visas šeimynines paslaptis, surengė ekskursiją po namą (jis didelis), papasakojo, kuo užsiima mama, kokiu būdu ji užsidirba pinigų (vadovauja baldų parduotuvių tinklui) ir kokiose šalyse jis suspėjo pabuvoti per savo neilgą gyvenimą.
Po „šeimyninių“ pietų šeimos susijungimo garbei mes išsirengėme į miestą. Ir čia aš galėjau užkariauti mažojo išdykėlio širdį visiškai. Puikiai žinodamas miesto istoriją, papasakojau berniukui apie tai, kaip buvo statoma pilis ir televizijos bokštas, kaip anksčiau vadinosi vienos ar kitos gatvės ir kodėl jų pavadinimai būtent tokie, o ne kitokie. Tomas klausėsi, iš nuostabos pravėręs burną ir vos spėjo žvilgčioti tai į vieną, tai į kitą mersedeso langą.
Vakaras baigėsi vakariene kavinėje, kur aš ir sūnelis šiek tiek paišdykavome – aš išmokiau jį, kaip pirštais suspaudus kaulelį nuo trešnės galima juo iššauti į žmogų. Kauleliui pirmąsyk pataikius į mane, atidengiau atsakomąją ugnį: Tomas iš džiaugsmo buvo devintame danguje ir krykštavo taip, kad į mus atkreipė dėmesį visi lankytojai. Kai tik aš paprašiau Tomuką liautis išdykavus, jis nedelsiant nurimo. Jo motina – mano „žmona“ buvo šokiruota ir patenkinta pasakė: „Jūs tiesiog stebukladarys. Aš jokiu būdu nebūčiau įstengusi jo sustabdyti, jeigu jau leidau. Kauliukais būtų buvęs apšaudytas ne tik kavinės personalas, bet ir visi atėjusieji“.
Išėjome iš kavinės kaip laimingiausia pasaulyje šeima, ir vaikas nė už ką pasaulyje nenorėjo paleisti mano rankos. O prieš užsnūsdamas jis švelniai žvelgdamas man į akis, sušnibždėjo: „Aš tave myliu, tėti. Tu net geresnis, negu Mato tėtis“.
Aš tik gailiai atsidusau…
Kaip ir buvo sutarta, kitą rytą 7 valandą aš atvykau į „darbą“. „Žmona“ jau buvo ant kojų ir gamino sūnui pusryčius. Aš apsirengiau spec. drabužiais – naminėmis šlepetėmis ir sportiniu kostiumu. Lygiai 7.30 pažadinęs Tomą, ėmiausi jo apmokymo. Pirmu programos numeriu buvo rytinė mankšta.
Anksčiau Tomas nieko apie ją nebuvo girdėjęs, todėl rytinis mosavimas rankomis ir kojomis jam labai patiko. Antruoju numeriu buvo maudymasis po dušu. Iš motinos žodžių žinojau, jog šis momentas pats nemaloniausias: berniukas dušo neapkentė. Bet kai jam paaiškinau, jog rytais po dušu maudosi visi tikri vyrai, jis paklusniai palindo po šilto vandens srove. Po dušo mes duetu valėmės dantis ir prausėmės šaltu vandeniu. Iš pradžių jis baiminosi ledinės čiurkšlės, bet, sukaupęs visą drąsą, pripylė į rieškučias vandens ir stipriai užsimerkęs apliejo juo savo veiduką.
Su pusryčiais buvo visai paprasta. Išvydęs ant stalo nekenčiamą košę, berniukas žvilgtelėjo į mane ir be žodžių suprato, jog tikri vyrai per pusryčius valgo būtent šį niekalą. Privalau prisipažinti, kad pats vos nežiaukčiojau valgydamas šį patiekalą, bet nauja profesija įpareigojo…
Tą pačią dieną man teko susitikti su anglų kalbos mokytoja ir įskiepyti sūnui pagarbą jai ir svetimos kalbos žodžiams. Kaip tai padaryti, visai neįsivaizdavau ir nusprendžiau žengti pramintu keliu – asmeniniu pavyzdžiu. Pedagoginio išsilavinimo neturiu, užtai turiu turtingą aštuoniolikmečių šauktinių auklėjimo armijoje patirtį. Kažkada seniai karo mokykloje mes mokėmės pedagogikos, ir būtent iš šio kurso atmintyje iškilo tas pats „asmeninis pavyzdys“. Ir vėl triukas pavyko. Mes abu dėmesingai klausėmės mokytojos ir kartojome paskui ją elementariausius sakinius. Tomas buvo sužavėtas, mokytoja –apstulbusi. Jaučiausi idiotu, dešimtą kartą likusiu antriems metams pirmoje klasėje. Bet svarbiausia – Tomas ėmė stengtis.
Kitas savaites, remdamasis savo mokyme tuo pačiu „asmeniniu pavyzdžiu“, užkrėčiau auklėtinį šiomis „baisybėmis“: savarankiškai rengtis, praustis, valyti dantis, tvarkyti žaislus, pasišildyti maistą mikrobanginėje krosnelėje, važinėtis riedučiais. Plius perkėliau jį nuo triračio ant dviejų ratų dviratuko.
Į pamokas „sūnus“ pradėjo žvelgti atsakingiau, tapo pagarbesnis motinai ir su ja nesiginčijo. Viskas lyg ir buvo gražu. Ir aš atsipalaidavau.
Nusprendžiau, kad visi Tomo trūkumai pašalinti, kai mano ramybę netikėtai sudrumstė dar viena jo savybė. Berniukas atskleidė patį siaubingiausią savo būdo bruožą – viskas, prie ko jis prisiliesdavo, lūždavo, duždavo ir byrėdavo. Ar tai žvaigždės jo gimimo momentu buvo išsidėsčiusios danguje kažkaip ne taip, ar tai jo toks „likimas“, bet faktas lieka faktu: vaikas buvo vaikštantis griovėjas. Visa tai, kas nelūždavo savaime, buvo pribaigiama pasitelkus atsuktuvą ir reples.
„Ikitėvystės“ epochoje, t.y. iki mano pasirodymo, visi šitie sraigteliai – varžteliai ir išmontuotos detalės mėtydavosi po visą butą. Vienintelis dalykas, kurį man pavyko padaryti – kad visos sulaužytos ir išmontuotos detalės būtų sudedamos nedideliame Tomo kambario kamputyje. Mama buvo patenkinta ir tuo. Ji nesitikėjo tokių apčiuopiamų mano darbo rezultatų. Todėl, kad per tris su trupučiu mėnesio aš sugebėjau gerokai pakeisti jos išdykėlį, ji buvo patenkinta manimi, aš – užsidirbtais pinigais.
Šimtinės šlamėjo kišenėje, tačiau mano sieloje buvo neramu. Laukė išsiskyrimas su Tomu. Man tai kas, aš skyriausi su svetimu berniuku, o jis juk – su tėvu! Įsivaizdavau, kaip jis, pratęs prasibusti rytais ir bėgti su manimi lenktynių į vonią, kitą rytą jau neteks šios linksmos procedūros. Man jo pasidarė labai gaila. Bet buvo laikas pasitraukti. Turėjau vėl virsti kariškiu-žvalgybininku ir vykti į ilgalaikę komandiruotę. Tiesa, jau ne tokią slaptą, kaip ankstesnė: vadovybė leido susirašinėti su sūnumi.
Tomukas, sužinojęs liūdną naujieną, iš pradžių patempė lūpą, bet aš neleidau verkti: tikriems vyrams tai neleistina! Ir tada jis staiga pasakė: „Aš niekada nebūsiu žvalgybininku, kad man netektų palikti sūnaus ir mamos“.
Po to mes išgėrėme atsisveikinimo arbatos su tortu, ir aš paguldžiau berniuką miegoti, o kai jis užmigo palikau darbovietę visiems laikams.
Keista, aš skirdavausi su moterimis kurias mylėjau, bet jų niekada nesiilgėjau. O Tomuko ilgėjausi labai ilgai. Ir kartais rytais privažiuodavau automobiliu prie jų namo, kad iš tolo pasižiūrėčiau, kaip jis kieme žaidžia su vaikais.
Kiekvieną mėnesį aš gaunu iš jo laišką, kuriame jis aprašo savo laimingą gyvenimą ir skundžiasi tik tuo, kad aš taip ilgai nesugrįžtu, juk jis laukia.
Rašau jam atsakymus, kuriuose reikalauju geriau elgtis (mama telefonu pasiskundė) ir labiausiai bijau, kad jo mama manęs „nepalaidotų“. Juk būna, kad drąsūs tėčiai žūsta, vykdydami pavojingas užduotis…
Parengta pagal užsienio spaudą
„Mamos žurnalas“