Mums atrodo visiškai natūralu, kad mama su kūdikiu praleidžia 24 valandas per parą, o tėčiui tenka tik vakarinės maudynės ar pasūpavimas prieš miegą. Vaikutis auga, o pamainų pasiskirstymas dažniausiai lieka toks pat – mamai dešimtys valandų, tėčiui – minutės. Apie tai, kaip vaikui svarbu kuo ilgiau pabūti su tėčiu, kalbamės su vaikų psichiatre Aurima Diliene.
Mama su kūdikiu būna nuo ryto iki vakaro, taip pat ir naktį. Ar kūdikiui apskritai reikia tėčio? Ar pakanka vieno besirūpinančio žmogaus – motinos?
Kūdikiai kaip tie ančiukai iš filmuko prisiriša ir savo „mama“ pripažįsta bet kurį juo besirūpinantį asmenį. Normaliu atveju tai būna mama, maitinanti savo kūdikį krūtimi. Taigi normaliai tėtis pirmą pusmetį labiau reikalingas mamai negu vaikui, nes tik jo dėka mama gali su džiaugsmu, o ne tik iš pareigos rūpintis savo vaiku 24 valandas per parą ir be išeiginių.
Kada kūdikiui iš tikrųjų prireikia tėčio? Ar pakanka epizodinio vaidmens – pavyzdžiui, tik išmaudymo ar tik pamankštinimo? Ar vis dėlto reikia pedantiškai skirstytis darbus: vieną naktį kėliausi aš, tai kitą naktį – tu, vakar maudžiau aš, tai šiandien – tu?
Jeigu tėtis nuo pat gimimo būna prie savo vaiko, jo ryšys vėliau ir net paauglystėje su vaiku bus kur kas geresnis: tai moksliškai įrodyta. Dėl darbų pasiskirstymo – čia šeimos susitarimo reikalas. Manau, kad vienas kitą mylintys partneriai tikrai nevengs padėti vienas kitam. Gyvenime būna visaip – moteris visko imasi pati, nes „nori gero“ ir leidžia vyrui nepervargti, neva jam reikia ryte eiti į darbą, būti žvaliam… O po to puola į depresiją, nes pervargsta ir nebenori net matyti savo taip laukto ir svajoto kūdikio. Taigi geriau kad taip neatsitiktų.
O kada tėčiui pradeda reikėti vaiko? Ne paslaptis, kad vyrai labiau mėgsta užsiimti su vyresniais vaikais, o ne su kūdikėliais. Kodėl?
Tiesa, vyrai mieliau bendrauja jau su paaugusiais, kalbančiais, kažką nuveikti sugebančiais mažyliais. Tai iš dalies lėmė evoliucija: motina – gimdytoja, maitintoja, globėja, o tėvas – mokytojas, gyvenimo filosofijos perteikėjas, autoritetas. Todėl tėčio ir mamos bendravimas su savo vaikais skiriasi, ir turi skirtis. Todėl nepilnose šeimose ir užauga žmonės, neturintys vienokių ar kitokių įgūdžių, turintys problemų jau suaugę.
Vaikutis paaugo, tačiau visa rutina ir toliau lieka mamai. Tėtis grįžta iš darbo namo ir yra vaikui kaip laukiamas svečias. Ar tokie santykiai tenkina vaiką? Kiek valandų tėvui reikėtų praleisti su vaiku, kad abiejų santykiai formuotųsi harmoningai?
Nežinau, ar valandomis galima apskaičiuoti tėvų bendravimą su vaiku: tiek mamos, tiek tėčio… Šiais laikais ir mamos jau pakankamai dažnai siekia karjeros, todėl joms irgi galioja „valandinis“ tarifas. Teoriškai galima šnekėti labai daug, bet jeigu visa tai optimaliai priartintume prie šiandienos realybės, svarbiausia ir efektyviausia vaikui yra visos šeimos buvimas kartu: bendri pusryčiai, vakarienė, savaitgaliai, išvykos, atostogas – o tai tikrai ne taip jau ir mažai. Žinau atvejų, kai žmonės, regis, tikrai labai mylintys ir be galo besirūpinantys savo vaikais, tačiau daug dirbantys, daug uždirbantys ir laaabai pavargstantys, darbo metu samdo savo vaikams auklę, o vakare ir savaitgaliais jų priežiūrą patiki seneliams, nes… nori pailsėti nuo… vaikų? Juk su jais net nebuvo… Štai tokia realybė.
Ar pakanka tiesiog „būti“ su vaiku kartu – su laikraščiu, prie televizoriaus. Ar vis dėlto reikėtų imtis kažkokios bendros veiklos?
Buvimo kartu kokybė, ko gero, ir yra opiausias klausimas kiekvienos šeimos gyvenime: partnerių tarpusavio santykių kokybė, bendravimo su vaikais kokybė… Iš tiesų, auginti vaikų mokykloje ir universitete niekas nemokė, kiekvienas santykių kultūrą atsinešėme iš savo šeimos. Tačiau visada yra galimybė tobulintis: literatūra, filmai, TV laidos apie vaikų psichologiją – puikios priemonės kokybiškiau auginti savo mylimus vaikučius.
Ar skiriasi tėčio buvimas su dukra ir sūnumi? Ar berniukui tėtis reikalingesnis? O gal atvirkščiai?
Tėtis be jokių išimčių reikalingas abiejų lyčių vaikams, kaip ir mama. Tik berniukai ir mergaitės iš tėčių „pasiima“ skirtingus dalykus. Sūnus – kaip būsimas vyras ir tėvas, o dukra formuoja savo savivertę ir moteriškumo supratimą šeimyniniame gyvenime. Todėl mergaitės ateitis ir sėkmė šeimoje tiesiogiai priklauso nuo tėčio elgesio su savo dukra.
Kaip įsivaizduojate tobulą tėvo ir sūnaus veiklą skirtingais amžiaus etapais?
Kūdikystėje – stiprios tėvo rankos nešioja ar maudo. Darželinukas ir tėtis kartu važinėjasi dviračiu, rogutėmis, lipdo, piešia ar konstruoja. Moksleivis – visada gali kreiptis patarimo sprendžiant matematiką, fiziką ar programuojant.
Šeima išsiskyrusi, tėtis „savaitgalinis“. Ką patartumėte vyrui, kad jo ryšys su vaikais nenutrūktų, kad jų buvimas kartu būtų prasmingas, o ne tik laiko prastūmimas?
Deja, vis daugiau tėčių tampa „savaitgaliniais“ – net ir neišsiskyrusiose šeimose… Sunku ką nors patarti: reikia noro, kad ryšys su vaiku nenutrūktų, bet svarbiausia, kad tas ryšys būtų užsimezgęs, kad iki skyrybų tėtis nebūtų buvęs tik „ant popieriaus“. Kitas kraštutinumas – kai savaitgaliais tenkinami visi vaiko norai, perkama tai, ko šiaip nebūtų perkama. Šie nelemti kaltės jausmai varo iš proto daugelį tėvų… Nedarykite to, tai nesustiprins jūsų ir vaiko santykių, tai juos iškreips ir pasuks visai nepageidaujama – manipuliavimo – linkme. Toks ir patarimas – ne ką daryti, o ko nedaryti.
Dabar susiklostę taip, kad mamai rutina, o tėčiui – pramogos. Mamos pasakoja: „Būdamos su vaiku esame jiems „kasdienybė“, juk mes barame, mes liepiame rengtis, autis batukus, valgyti. O tėčiai kartu tik dūksta“. Ar taip ir turi būti?
Tai iš tiesų dėsninga: mamos – maitina, tėčiai – moko. Tik nelygu, kaip tai vyksta, galima retkarčiais ir pasikeisti vaidmenimis – nors pusdieniui. Pykti dėl to nereikėtų. Beje, mamos – vaiko neigiamų emocijų „šiukšlių perdirbimo kombainai“ .Tik mamai vaikas gali išsilieti, išsiverkti ir tikėtis, kad bus neatstumtas, neapibartas, o paguostas ir besąlygiškai priimtas, suprastas.
Kiek vaikui reiškia valandos, kai tėtis parklupęs ant kilimo kartu konstruoja piratų laivą?
Tai neįkainojama ir nenuperkama: kaip dangus, žvaigždynai, saulėtekis, rasa, lietus, vaivorykštė… Pati prieš kelias dienas susigraudinau pamačiusi savo vyrą ir tris mūsų mažąsias dukrytes sugulusius ant kilimo ir spalvinančius knygeles… Tėčiai paprastai niekur neskuba, jiems nereikia įkrauti skalbimo mašinos, pakeliui ištraukti iš šaldymo kameros faršo, pripilti katei pieno, suadyti pėdkelnių ir sugalvoti, ką paruošti vakarienei vaikams… Todėl buvimas šalia vaiko abiems teikia didžiulį ramybės, susikaupimo malonumą.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
