Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Daugiau kaip 10 tūkstančių vaikų kasmet Lietuvoje išgyvena tėvų skyrybas. Beveik pusė iš jų neturi nei brolio, nei sesers. Ar jiems pasiseks išvengti didesnės skyrybų žalos? Apie tai – psichologė Miglė Dovydaitienė.
Kalba skyrybų „ekspertai“
Užaugo jau ne viena karta, vaikystėje patyrusi tėvų skyrybas. Jie yra geriausi skyrybų ekspertai, kurių galime paklausti, kas jiems padėjo ar galėjo padėti pasijusti geriau.
Giedrė: „Aš nebetikiu žmonėmis“
Trisdešimtmetė Giedrė – žavi moteris, auginanti du sūnus, iki šiol jaučia skausmą, kalbėdama apie dvidešimties metų senumo įvykius. Tekėdama ieškojo vyro, kuris ją globotų, tačiau po vestuvių suprato, kad jis „toks pats kaip ir kiti“. Ji pajuto nepasitikėjimą vyru ir kiekviename žingsnyje stengiasi kontroliuoti jo veiksmus. Giedrė nesijaučia laiminga su savo vyru, tačiau dauguma jos veiksmų nukreipti į tai, kad tik jos šeima neiširtų. Skyrybos jai atrodo didžiausias blogis. Jau kurį laiką ją kankina stiprus nerimas ir skrandžio skausmai, kartais prasiveržia stiprus gniaužiamas pyktis.
Tėvų skyrybos jai buvo labai netikėtos. Apie jas sužinojo atsitiktinai. Kartą parduotuvėje ji sutiko kelias savaičių namie nebuvusį tėvą (mama minėjo, kad jis komandiruotėje), kuris pasakė, kad mama išvarė jį iš namų. Giedrė negali prisiminti, kas buvo po šios akimirkos.
Ji dar ilgai pyko ant mamos ir ant tėvo, liūdėjo ir verkė, jautėsi nuskriausta. „Dienų dienas laukdavau, kada tėvas pareis, ir viskas bus kaip anksčiau. Man atrodė, kad esu kitokia nei mano draugai. Juk jei su tėvais kažkas netvarkoj – ir su vaiku taip pat“. Kurį laiką beveik nebendravusi su tėvu (draudė mama), vėliau ji palaikė santykius su naująja tėvo šeima.
Giedrė mano, kad niekas negalėjo jai padėti, nebent kokia nors nauja veikla, kuri įtrauktų ir nereikėtų galvoti apie savo skausmą. Be to, tėvai galėjo bent jau žmoniškai pasišnekėti, neslėpti, nemeluoti, neišsisukinėti. „Aš nebemoku tikėti žmonėmis. Kai vyras išvažiuoja į komandiruotę, man atrodo, kad gali ir nebesugrįžti“.
Robertas: „Nejaučiu gyvenimo džiaugsmo“
Keturiasdešimties metų Robertas išgyveno dvejas skyrybas. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo aštuoneri.
Jis pats išsituokė prieš metus. „Prisimenu, kaip mama sakė, kad „tas valkata jus paliko“. Tėvas gėrė, šūkavo ir mušėsi. Man nuolatos buvo baisu. Dabar suprantu, kad tėvas slopino mano vyriškumą, sugadino man pusę gyvenimo. Nesupratau apie moteris, nesisekė meilėje“, – sako Robertas. Kurį laiką jį buvo užvaldęs noras įrodyti, kad yra šio to vertas. Dabar Robertas galėtų didžiuotis puikia materialine padėtimi, visuomenės pagarba, aktyvia labdaringa veikla. Tačiau žydinti prabanga – tik viena Roberto gyvenimo pusė. Ryte spaudęs ranką garbingiems svečiams, vakarais jis kuria slaptą nuo viešumos gyvenimą, siekia atsipalaiduoti visais įmanomais būdais. Jis žavisi daugybe moterų, tačiau neketina užmegzti ilgalaikių santykių. Šiuo metu išgyvena vienatvės, tuštumo jausmą, nerimą, jaučiasi sutrikęs ir ligotas. „Esu purvinas ir kaltas, bet nieko sau negaliu padaryti“. Kartais jis išgyvena stipraus nerimo priepuolius, kuriuos lydi mirties baimė. Robertas nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Norėtų tinkamai pasirūpinti savo sūnumi, tačiau nepasitiki savo, kaip tėvo, sugebėjimais.
Roberto manymu – didžiausia bėda, kad jis nematė normalaus tėvo, gero vyriško pavyzdžio. Tai galėjo būti ir mokytojas, o gal patėvis. „Kai užaugau, norėjau visiem įrodyti, kad esu šio to vertas. Man pavyko, bet tai manęs nedžiugina. Jaučiuosi nevertas meilės“.
Vaikus kankina nežinojimas
Kai kurie vaikystės išgyvenimai gali nuodyti gyvenimą dešimtmečiais. Vaikai skaudžiai kentėjo, nes tėvai nepaaiškino, kas nutiko jų šeimai. Skausmas, pyktis, liūdesys, gėda ir kaltė išgyvenami dažniau, kai žmogus nesupranta, kas atsitiko. Blogiausia, kai vaikas nežino, kas jo laukia, kai jam draudžiama bendrauti su abiem tėvais, kai jis įtraukiamas į tėvų rietenas arba kaip tarpininkas perdavinėja žinias iš motinos namų į tėvo namus.
Kaip pasakyti vaikui apie skyrybas
Kai kurie tėvų veiksmai tiesiog būtini siekiant apsaugoti vaiką nuo pernelyg didelių sunkumų.
Pirmiausiai reikėtų tinkamai pranešti vaikui apie skyrybas. Kaip tai padaryti?
Pasakykite laiku. Neskubėkite kalbėtis apie išsiskyrimą per anksti, jei dar nesate tvirtai apsisprendę.
Tačiau nedelskite, jei ruošiatės pradėti keisti savo kasdienybę. Jei parduodate butą ar pakuojatės lagaminus, pats laikas kalbėti su vaiku, kad jis pirmiau išgirstų apie laukiamus pasikeitimus. Jaunesnius vaikus geriau informuoti prieš pat įvykius, o vyresni gali norėti laiko apsiprasti su naujienomis.
Paaiškinkite vaikams suprantamai, atsižvelgdami į jų amžių. Mažesniems vaikams geriau paprastesni žodžiai. Vyresni norės išsamesnio paaiškinimo apie priežastis ir numatomas skyrybų pasekmes. Vaikai kartais rūpinasi tuo, kas laukia tėvų, tačiau labiausiai jiems rūpės, kas bus su jais pačiais.
Leiskite vaikams išlieti jausmus. Kai situacija skausminga, bet nepakeičiama, kyla įvairiausių jausmų.
Neslopinkite vaiko pykčio, liūdesio, tik būkite su juo kartu.
Geriau, jei pranešite, kai kartu visa šeima. Jeigu jums pavyks, galite nuo šios akimirkos pradėti kooperuotis vaiko labui. Kartu gyvenus, garbinga būtu visiems susėdus aptarti išsiskyrimo eigą.
Nekaltinkite prie vaiko vienas kito. Jei jau susirinko visa šeima, reikėtų stengtis susilaikyti nuo pagundos apkaltinti sutuoktinį vaiko akyse. Geriau, jei vaikas supras, kad abu tėvai atsakingi už skyrybas.
Nesužadinkite susijungimo vilties. Jei būsite ypatingai lipšnūs savo buvusiai žmonai arba vyrui, vaikas gali susipainioti. Tai kodėl jie skiriasi? Tikriausiai vėl susituoks… Geriau, jei vaikas supras, kad tai rimtas ir nepakeičiamas sprendimas. Paaiškinkite: vaikai nieko negali padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu.
Kuo plačiau papasakokite apie numatomus pasikeitimus. Saugiau, kai žinai, ko laukti. Vaikams labiausiai rūpi, kur ir su kuo gyvens, kur gyvens tėvas, brolis ir sesuo, ar galės lankyti tą pačią mokyklą, kas bus su jo augintais gyvūnais, ar galės ateityje pasirinkti, su kuo nori gyventi.
Užtikrinkite, kad vaikai nesukėlė skyrybų. Pasakykite tai labai aiškiai, nors vaikas gali neužsiminti, kad jis jaučiasi kaltas. Neužtarnautas kaltės jausmas gali būti per sunkus vaiko pečiams.
Garantuokite, kad tėvai vaiko nepaliks. Jei sakysite, kad skiriatės, nes ,,meilė praėjo”, pasiruoškite įrodyti, kad meilė vaikui negali praeiti. Vaikai turi žinoti, kad nors tėvai gyvens ir skirtinguose namuose, vaikais jie rūpinsis taip, kaip ir anksčiau.
Stenkitės kuo mažiau pakeisti vaiko kasdienybę, sumažinti stresų ir nedaryti per daug pakeitimų vienu metu. Neatskirkite brolio nuo sesers, neskubėkite keisti miesto, namų, mokyklos, įprastos veiklos.
Įtraukite vaiką svarstant reikšmingus pasikeitimo klausimus. Paaugliai tikrai norės dalyvauti aptariant svarbius jiems dalykus.
Pasitelkite į pagalbą artimiausius žmones – senelius, draugus. Ieškokite profesionalios pagalbos mokyklose, konsultacijose.
Gali būti, kad šie patarimai neatspindi unikalios jūsų vaiko situacijos, jam iškyla dar kitų klausimų. Išklausykite, kas jam rūpi. Pakalbėkite apie jo rūpesčius dar kartą, skatinkite klausti ir pažadėkite visada sąžiningai į juos atsakyti.
„Mamos žurnalas“
