Psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė, VŠĮ „Gera būsena“ konsultantė. Tel. 8*652 69977
Vaikas pasidarė piktas. Grįžęs iš darželio, mėto į sieną žaislus. Paprašytas uždaryti duris, jas trenkia visa jėga. Urzgia. Mušasi. Rodo liežuvį. Visa tai vyksta skiriantis tėvams.
Į tėvų skyrybas vaikas gali reaguoti įvairiai. Vienas iš būdų – atviru pykčiu. Konsultuoja psichologė-psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė.
Galbūt vaikui lengviau priimti tėvų skyrybų faktą, jei jis pykčio ir liūdesio neužgniaužia giliai savyje, o jį išreiškia?
Skyrybos – labai didelė permaina ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Reaguoti į tai pykčiu yra viena iš galimų vaiko reakcijų. Pasidaryti piktas, irzlus, nepaklusnus, kartais „nevaldomas“ gali bet kokio amžiaus vaikas – ir priešmokyklinukas, ir paauglys, ir net abiturientas.
Vaiko pyktis gali būti nukreiptas į bet kurį šeimos narį – jis gali pradėti peštis su sese ar broliu, gali pykti ant išeinančiojo (mamos ar tėčio), gali išsilieti ant to, su kuriuo lieka gyventi. O jeigu dar pakursto vienas iš tėvų: „Štai koks blogas, kad išėjo“ arba „Na, kaip ji tave auklėja!“, vaiko pyktis tarsi gauna degalų, kad ugnis liepsnotų kuo ilgiau. Tam tėvui, su kuriuo vaikas lieka gyventi, paprastai tenka ištverti ir matyti daugiau vaiko pykčio reakcijų. Išėjusysis gauna retesnę, bet labiau koncentruotą pykčio dozę, arba pyktis jam gali pasireikšti atstūmimu, šaltumu, nenoru bendrauti. Skyrybų situacija sunki visiems, bet suaugusieji, kad ir kaip jiems sunku patiems, turi būti pasirengę ištverti dar ir vaiko emocijas. Jie turi padėti vaikui išgyventi skyrybas, su jomis susitaikyti.
Kaip tėvams reaguoti į vaiko pyktį?
Pagalba vaikui – ilgas procesas. Pradėti su vaiku kalbėti apie skyrybas reikėtų jau tuomet, kai tėvai tvirtai apsisprendžia skirtis.Kaip tėvai vaikui apie jas praneša, kaip komentuoja, nuo to labai priklausys vaiko reakcija. Geriausia būtų, jei tėvai turėtų bendrą strategiją, kaip jie vaikui pateiks skyrybų faktą. Pirmiausia jie patys turėtų stengtis suvaldyti savo emocijas ir nekaltinti vienas kito vaiko akivaizdoje. Priėmę sprendimą skirtis, tėvai turėtų daug kalbėtis su vaiku, pasakyti, kas jo gyvenime keisis, su kuo jis liks gyventi. Kuo tiksliau ir konkrečiau nupasakojama vaiko laukianti ateitis, tuo mažiau vaikui nerimo, baimių. Be to, jei su vaiku kalbama nuo pat pradžių atvirai ir tiesiai apie sudėtingus dalykus, nutiesiamas kalbėjimosi takelis, kuris bus labai svarbus ateityje, augant.
Pirmiausia tėvams reikia suprasti, kad po skyrybų pasidaręs „piktesnis“ ar „blogas“ vaikas – tai natūralu, normali jo reakcija, iš to nereikia daryti kažkokio burbulo. Vaikas turi teisę pykti, tai jausmas, kuris jam kyla, ir nereikia prikaišioti: „Štai koks blogas tu pasidarei“. Nereikia pabrėžti to „blogumo“.
Psichologai pataria pokalbį pradėti neutraliai, reikia norėti suprasti ir išgirsti vaiką, pvz.: ,,Aš matau, kad esi supykęs (liūdnas, nusiminęs ir t.t.) Jei nori, galime pasikalbėti (Ar galiu tau padėti? Kaip tau padėti? Kas tave slegia ir t.t.)“. Tai kur kas veiksmingiau negu vaiką smerkti už jo pyktį ar įrodinėti, kad jis neteisus. Su skirtingo amžiaus vaikais kalbama skirtingai. Kartais verta paieškoti kūrybiškesnių sprendimų, kurie irgi labai veiksmingi, –nueiti į renginius, pasivaikščioti, pabūti su vaiku akis į akį, pažaisti, leisti vaikui išsilieti sportinėse rungtyse ir t.t. Tėvai paprastai labai išradingi ir tikrai randa būdų, kaip pasikalbėti ir išklausyti vaiką.
Labai sunku pačiam išlikti ramiam, kai vaikas nuolat piktas…
Vėtrės-Antanavičiūtės nuotr.
Tėvai irgi ne geležiniai, būna momentų, kai pratrūksta, į pyktį atsako pykčiu. Jei tėvas ir mama yra sąmoningi, jie suvokia, kad pyktis yra vaiko būdas tvarkytis su esama situacija, net ir aprėkę vaiką po kiek laiko jie ras jėgų atsiprašyti sūnaus ar dukros, užmegzti ryšį. Reikėtų pabandyti išsiaiškinti ir pratęsti pokalbį. Jeigu negalvoji, kad vaikas yra blogas ir tik apsunkina man gyvenimą savo prastomis nuotaikomis, tada lengviau atitaisyti ir savo klaidas, kurias padarome bet kokio konflikto atveju.
Kartais tėvams irgi reikia pagalbos. Reikėtų nebijoti kreiptis į specialistus, jei vaikas ir mokykloje ar darželyje nuolat reiškia savo pyktį, jei tampa nevaldomas, ir pedagogams sunku susitvarkyti. Reikėtų ieškoti ir specialistų pagalbos, jei vaiko pyktis labai užsitęsė (keletą mėnesių, pusę metų) ir stiprėja, veiksmai darosi pernelyg agresyvūs, yra rizika, kad vaikas sužalos kitus ar save.
Jei pykčio protrūkiai pasireiškia tik retkarčiais, panikuoti neverta. Visada svarbu pabandyti suprasti vaiką, kodėl jis taip elgiasi? Pykčio reakcijas gali sukelti elementarios pasikeitusios situacijos – kad ir pablogėjusi finansinė šeimos padėtis, kai mama ar tėtis vaikui nebegali nupirkti to, ką pirkdavo anksčiau, kai atsiranda apribojimų planuojant laisvalaikį, atostogas, pramogas. Reikia kalbėtis, vaikui paaiškinti – jis dažniausiai supranta ir tai priima be nuoskaudų.
Tikriausiai tėvai savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikšti pyktį?
Jei rodome, kad realybėje yra tokie dalykai, kaip nesitvardymas, nepagarba, – vaikas tikrai gali perimti tokį bendravimo modelį. Didelis pykčio srautas iš vieno suaugusiojo kitam sukelia vaikui daug sumaišties, klausimų… Kai du suaugę žmonės skiriasi, vaikui jie vis tiek lieka tėtis ir mama, todėl jų tarpusavio nepagarba palieka dideles nuoskaudas širdelėje.
Galima pasidžiaugti, kad dabar tėvų sąmoningumas yra toks, jog kartais jie ateina pas psichologą dar prieš skyrybas pasitarti, kaip mažiausiai traumuoti vaiką griūvant santuokai. Žinoma, suaugusiųjų santykiuose daug lemia temperamentas, vertybės, tam tikra santykių kultūra. Juk net nereikia skyrybų – ir taip šeimoje dažnai pasitaiko situacijų, kai būna pykčio proveržių, po kurių normalu susitaikyti. Bet kai vyksta arši tėvų kova, ir ji trunka ilgai, vaiką nuolatinis konfliktas labai alina. Jis atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių, jis nuolatos yra kovos lauke, kurio suvokti ar suprasti pats negali. Ir kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau suvokia to karo taisykles… Jis jaučia, kad vyksta kažkokie blogi dalykai, bet nelabai žino, ką jam daryti. Nesaugumo jausmas, ramybės nebuvimas verčia vaiką ieškoti savo išeičių, bet tos išeitys gyvenime ne visada paskui būna palankios.
Ar priimtina į vaiko pyktį reaguoti griežtumu?
Nereikėtų painioti griežtumo su ribų nustatymu. Ribas tėvai turėtų visada išlaikyti, nes tvarką namuose nustato jie. Tačiau neleisti vaikui jausti pykčio, galvoti, kad vaikas visą laiką turi būti geras, paklusnus, nesukeliantis problemų, – čia jau kita auklėjimo pusė. Bausti vaiko už tai, kad jis pyksta, jokiu būdu negalima. Psichologai siūlo atskirti, kur yra elgesys, o kur jausmas. Už jausmus vaiko negalima bausti ar barti. Bausti galima už elgesį, bet tai ir pabrėžti: tavo elgesys yra netinkamas. Elgesys, o ne tu.
Galima pamokyti, kaip geriau išreikšti pyktį, kad jis kuo mažiau žeistų kitus. Kai mažas vaikas kandžiojasi, tėvai turi kantrybės aiškinti: negalima, negalima, kol vaikas supranta, kad kitam kąsti į žandą nepriimtina. Išaiškinti, išmokyti vaiką tinkamo elgesio – kantrybės reikalaujantis darbas. Tam tikra niekam nežalinga neigiamų jausmų iškrova gali būti per sportą, judrius žaidimus, fizinį aktyvumą.
Ar vaiko pyktį galima sušvelninti dovanomis, „papirkinėjimais“?
Tiesiogiai skatinti vaiką, kai jis pasielgė blogai, nėra pats geriausias būdas. Vaikai tada supranta pasekmę – būsiu blogas, gausiu dovanų arba verksiu ir ožiuosiuosi, tada mama nupirks saldainį. Dovanomis galima paskatinti gerą vaikų elgesį. Arba įteikti jas kokia nors proga, neutraliomis aplinkybėmis. Kartais tėvai bando dovanomis išpirkti savo kaltę, kai per mažai bendrauja su vaiku ar kai jaučiasi juos neteisingai nubaudę. Tik nupirktas daiktas ar pramoga jokios magijos neturi. Vaikas to nesupras kaip auklėjimo priemonės ir daiktą priims tiesiog savaime. Geriau, kai dovana yra paskata arba kai ji leidžia stiprinti bendrumo jausmą, gilinti tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, jei tėvai ne tik dovanoja bilietą į čiuožyklą, bet ir patys čiuožia kartu ar su vaiku pažiūri jo mėgstamą filmą, kartu žaidžia stalo žaidimus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
