Nebemylime vienas kito, pykstamės, bet gyvename kartu „dėl vaikų“

Mamos laiškas:

Su vaiko tėvu mes negyvename kartu. Kai pastojau, jis mus paliko ir atsirasdavo tik kartais. Kai kūdikis gimė, rūpintis juo nepadėjo, tik kartais užsimanydavo pamatyti ir reikalaudavo, kad leisčiau jį kažkur išsivežti (nors vaikelis vos poros mėnesių). Daviau vaikui savo pavardę ir gimimo liudijime tėvo nenurodžiau. Neseniai vaiko tėvas padavė mane į teismą dėl tėvystės nustatymo ir pavardės suteikimo. Jis man grasina, gąsdina susidorojimu, bet baisiausia, kad grasina nuteikti prieš mane vaiką, neleisti niekam jo auklėti, nes tik jis yra vaiko tėvas.

Bandžiau tartis su juo dėl vaiko auklėjimo, nes žinau, koks bus teismo sprendimas, tačiau „tėvelis“ nenori tartis, sakė, darys taip, kaip jam reikia. Akivaizdu, kad iki teismo tėvelį nunešė tik ambicijos, ir jis visai nesirūpina, kaip toks jo elgesys paveiks vaiką. O jis jau ir taip gimė jautruolis po mano pralietų ašarų ir sugadintų nervų. Kas bus su vaiku, kai jis atsidurs tokio karo lauke? Aš linkusi nusileisti, bet jei per daug nusileisiu, tai galiu visai netekti vaiko. Kaip man paruošti vaiką tokiam gyvenimui? Kaip jį auklėti? Vaikui kol kas metukai.

Ačiū, Jurga

Tema skaudi ir nemaloni, tačiau turime atimerkti ir pripažinti, kad daugybė šeimų „draskosi“, skiriasi, keršija vieni kietiems, vaikus pasitelkę kaip manipuliavimo įrankius, kaip ginklus. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

Kaip elgtis, kai tėtis „atsiranda“ kaip Pilypas iš kanapių ir pradeda reikšti teises į vaiką?

Nors aprašyta situacija labai skaudi mamai, negaliu šiuo atveju su ja sutikti. Visų pirma tėvų skyrybos nereiškia, kad kuris nors iš tėvų skiriasi ir su vaiku. Kad ir kaip skaudu buvo, kai mamą paliko besilaukiančią (tiesą sakant, joks laikas tokiam veiksmui nėra palankus), tai dar nereiškia, kad tėvas nenorėjo vaiko. Žinoma, net pastojimas gali būti skyrybų priežastis, juk mes detalių nežinome, tačiau ir vėl noriu priminti, kad apie vaiko ir tėvo santykį tai dar nieko nesako, tai tik suaugusiųjų santykiai ir audros.

Jei Jus paliko sutuoktinis ar draugas, nuoširdžiai užjaučiu, tikrai žinau, kad tai – didžiulė trauma. Tačiau nepaisant visų skaudulių, mamos dalia tokia, kad kartais tenka daryti ne tai, ką norėtųsi, o tai, kas geriausia tavo vaikui. Laiške rašoma, kad tėvas su vaiku matytis norėjo beveik nuo jo gimimo, tačiau taip ir nepanoro grįžti pas jo motiną. Žiauru, tačiau to nepakanka, kad vaiką atskirtume nuo tėvo. Kad ir kaip susiklostė Jūsų santykiai, kad ir koks nerūpestingas buvo Jūsų vyras Jums, iš laiško galima spėti, kad jis vis dėlto rodė iniciatyvą ir gal net atsakomybę, norėdamas su vaiku kartu leisti laiką. Dviejų mėnesių kūdikis dar nedaug teikia malonumų, jam reikia globos ir priežiūros. Nemanau, kad vaikelio tėvas tikėjosi pasišnekučiuoti su sūnumi prie alaus… Galbūt Jums nesaugu, ar vyras galės pasirūpinti tokiu mažu kūdikiu. Galite reikalauti, kad Jūs būtumėte šalia.

Tačiau nemanau, kad turite teisę spręsti – ar atimti iš vaiko tėvą, ar ne. O ką jis vaikui tokio blogo padarė? Jei jis – grėsmingas vaikui, tada sutinku, reikia apsaugoti, tačiau apie tai laiške neužsimenama. O vien tai, kad tėvas vaiku per mažai rūpinosi, gali pasiguosti nemažai mamų, su kuriomis vaikų tėvai gyvena kartu. Nejau visiems jiems reikėtų atimti teises į vaikus?

Panašu, kad tėvo reikalavimas visiškai pagrįstas, o mamos draudimas tėvui matytis su vaiku neturi jokio pagrindo. Jei tėvas rodo interesą matytis su vaiku, o vaikui tai nėra grėsminga, atimdama šią galimybę iš vaiko keršijate tėvui, o vaiką nuskriaudžiate.

Kuo motyvuotas vyrų elgesys, kai jie palieka nėščias moteris, nesidomi kūdikiais, o kai šie paauga, pradeda reikšti teises?

Negalime rasti vieno atsakymo, kodėl vyrai palieka nėščias moteris. Visų pirma niekada už poros santykius nėra atsakingas vienas kuris nors partneris. Taip, skirtis sprendimą dažniau priima vienas, tačiau jų santykiai buvo kažkokie ir vystėsi kažkaip jau iki sprendimo. Tuose santykiuose dalyvavo abu partneriai. Jei vyras palieka moterį ir šiai tai absoliuti staigmena, tai reiškia tik tai, kad moteris arba nenorėjo, arba negalėjo kažko suprasti jų santykiuose iki skyrybų momento. Deja, kartais pasaulį matome tokį, kokį norime, o ne tokį, koks jis yra.

Žinoma, nėščia moteris jaučiasi nesaugi, ir nėštumas su skyrybomis sunkiai suderinamas.

Tačiau nėštumas – rimtas išbandymas poros santykiams, ir gali būti, kad partneriams nepavyksta šio išbandymo įveikti pozityviai. Kitais kartais nėštumas būna neplanuotas, kol pora dar nebuvo nusprendusi ar pasirengusi gyventi kartu ir kartu auginti vaikus. Tada partneriai turi priimti sprendimą, gyventi kartu ar ne, o jei ne – kaip kartu rūpintis vaiku. Neplanuotas nėštumas nedarnius poros santykius gali paversti tikru košmaru, kyla įtarimas, nepasitikėjimas, pasipila kaltinimai.

Skyrybų metu mąstome ne visai „tvarkingai“, verda aistros, viduje ir išorėje siaučia jausmų audros, tad nenuostabu, kad pridarome klaidų.

Tačiau po kurio laiko viskas bent jau šiek tiek nurimsta ir galime pagalvoti apie kitus, ne tik apie save. O tai reiškia, kad turime pagalvoti apie vaiko interesus ir poreikius, atrasti būdą, kaip padėti vaikui augti pilnaverte asmenybe. Jei tik po kelerių metų vaikui atsirado šansas susitikti su tėvu, bus sunku, nes nei tėvas, nei vaikas neturės realistinio vienas kito vaizdo, vadinasi, bus pasmerkti tam, jog įsivaizduotą žmogaus ir santykių paveikslą teks palikti ir kurti tikrus santykius. Jiems (o jau ypač vaikui) reikia paramos, o ne mamos draudimų susitikti su tėvu, kaltinimų arba tyčiojimųsi. Jei nuolat juodinsite vaiko tėvą, vaiko savęs vaizdo dalis ir bus tokia – niekšiška, nevykėliška ir t.t. Jei auginate berniuką, jam bus ypač sunku, nes tai – jo, kaip vyro dalis. Jam bus ypač sunku priimti ir pripažinti savo vyriškus bruožus ir vyriškumą. Galbūt jis net svajos būti ar tapti moterimi, nes būti vyru, vadinasi – būti niekšu. Juk tikrai nenorite, kad Jūsų vaikas taip apie save manytų.

Ar yra kokia nors skyrybų etiketo abėcėlė, kaip elgtis su vaikais, kurią turėtų žinoti visi besiskiriantys žmonės?

Visi besiskiriantys žmonės turi gerai žinoti, kad vaikams jie buvo ir bus reikalingi. Jei skiriatės su sutuoktiniu ar partneriu, nebūtina ir net negalima skirtis su vaikais. Vaikams BŪTINA pasakyti ir parodyti, kad tėvas ir motina niekada nedings, visada juos mylės, visada bus pasiekiami. Labai svarbu ir jokiu būdu nejuodinti buvusio vyro ar partnerio vaiko akivaizdoje. Augantis vaikas supras ir atskirs, kas gera, o kas bloga, tačiau užbėgdami už akių ir juodindami vaikui jo tėtį ar mamą, tik kenkiate vaikui ir traumuojate jį dar labiau.

Kokios yra klasikinės besiskiriančių tėvų klaidos?

Klasikinė klaida parašyta mamos laiške – partnerių santykius perkelti į vaikus, keršyti vienas kitam per vaikus. Elgtis taip, kad vaikas norom ar nenorom tampa įkaitu tėvų santykiuose. Tai ne tik klasikinė, bet ir pati žiauriausia klaida vaiko atžvilgiu. Tačiau noriu pasakyti, kad net ir geriausiems tėvams nepavyksta visai išvengti klaidų. Nenusiminkite, jei paslydote, jei užleidote vietą jausmams, tačiau priminkite sau, ko norite savo vaikui, ir kitą kartą pasitaisykite.

Kokio amžiaus vaikus tėvų skyrybos paveikia labiausiai, o kokio amžiaus – mažiausiai? Gal geriausia išsiskirti, kol vaikas nieko nesuvokia – iki kokių 2 metų? Kita vertus, teko girdėti istorijų, kaip vaikas dramatiškai išgyveno ir iki šiol išgyvena tėvų skyrybas, nors kai tėvai išsiskyrė jam buvo vos 2 metai, o po skyrybų praėjo jau 10 metų.

Tokį klausimą pateikia tėvai, kuriems vaikų likimas ir jausmai yra svarbūs. O tai – svarbiausia sąlyga ir kriterijus, kaip vaikai išgyvens skyrybas.

Iš tiesų palankaus meto skyryboms nėra. Skyrybų trauma vaikams neišvengiama, net jei vaikas dar negimęs.

Tik tokiu atveju ji bus išgyvenama daug vėliau, kai vaikas suvoks, kad jo šeima kažkokia kitokia, nei dauguma kitų. Jei nesiskirsite, nes šiuo momentu nepalanku, o šeimoje būti bus tikras pragaras, tai argi tai sprendimas? Yra vienintelis būdas, kaip nesiskiriant apsaugoti vaikus – tai ne sprendimas nesiskirti, o darbas su santykiais (beveik neišvengiamai padedant specialistams), kol praeina noras skirtis. Kartais tai neįmanoma, poros santykiai pernelyg toli nukeliavę skirtingais keliais.

Tačiau jei nusprendėte nesiskirti dėl vaikų, to nepakanka, turite norėti būti kartu su partneriu ar sutuoktiniu. Jei to nebus, vaikai bus traumuojami labiau nei būtų traumuojami Jūsų skyrybomis. O jei jau nusprendėte skirtis ir norite apsaugoti vaikus nuo gilių traumų, konsultuokitės su specialistais, o ne atidėliokite ar skubinkite sprendimą.

Koks tipiškas vaikų elgesys besiskiriant tėvams? Kokius vaiko elgesio, sveikatos, nuotaikų pakitimus reikėtų laikyti norma?

Vaikų elgesys tiesiogiai priklauso nuo tėvų elgesio. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo karus, vaikas iš to siaubo, kad turi plėšytis tarp dviejų karo stovyklų, gali demonstruoti begalę problemų: tai ir naktinis šlapinimasis, atsiribojimas nuo kontaktų, elgesio problemos darželyje ar mokykloje, prastas mokymasis, apetito, miego sutrikimai ir kt.

Jei tėvai sugeba vaikus atriboti nuo tarpusavio nesutarimų, per skyrybas vaikai parodys ne tiek jau daug pasikeitusio elgesio.

Daugiau emocijų galite tikėtis tik tuomet, kai vaikai sužinos patį faktą. Vėliau, jei padėsite vaikams suprasti, kad juos abu tėvai myli ir nuolat matysis (ir tai kartosite kaip užsikirtusios plokštelės), vaikai nurims ir nelabai ką demonstruos. Kai praūš pirmosios santykių krizės audros, ir Jūs šiek tiek priprasite prie naujos padėties, tada reikia laukti vaikų reakcijos. Vaikai neretai į tėvų skyrybas reaguoja vėliau, tada, kai tėvai aprimsta. Argi ne nuostabu? Kiekvienam savo eilė. Reakcija gali šiek tiek varijuoti, tačiau dažniausiai pasireiškia pykčio priepuoliais tėvų atžvilgiu (pasireiškia labai individualiai – atžarumu (nenoru susitikti su tuo iš tėvų, kuris negyvena kartu; konfliktiškumu ir pan.); didesniu uždarumu tiek nuo tėvų, tiek nuo bendraamžių; mažesniu interesu bendrauti su kitais vaikais; socialinių kontaktų sumažėjimu; baimių paaštrėjimu; retesniais atvejais – apetito ir miego įpročių pakitimais; problemomis mokykloje ar darželyje. Ši reakcija gali tęstis apie pusę metų ar net ilgiau.

Ar prasminga klausti vaiko nuomonės, su kuriuo tėvu jis norėtų gyventi? Nuo kokio amžiaus vaikas gali atsakyti į šį klausimą?

Jei tėvai negali nuspręsti, su kuriuo iš jų vaikas turi gyventi, tuos klausimus padeda spręsti teismas. Tam atliekamos teismo psichologų ekspertizės. Paprastai vienu klausimu neapsiribojama. Jei tėvai to klausia vaiko, iš šono atrodo gražu, tačiau jei vaikui mažiau nei 14 metų, tai man panašiau į atsakomybės nusimetimą nei į pagarbą. Vaikui dažniausiai geriau pasilikti su tuo suaugusiuoju, kuris jį augino iki metų, nes su juo sukurtas bazinis ryšys, taip galima sumažinti vaiko traumą – išlaikant nesujudintą bazinį ryšį. Tačiau jei tėvai negali susitarti, kiekvienas nori gyventi su vaiku, verta iš pradžių pasitarti su psichologu.

Gal jis galės padėti tarp aistrų ir ambicijų pamatyti vaiko poreikius ir tikruosius tėvų siekius. Jei ne, teks pasitikėti teismais. Ypač nepatarčiau šio klausimo numesti vaikui. Ar įvertinate, kokią atsakomybę užkraunate vaikui šiuo klausimu? Juk dabar jam „atviros durys“ jaustis kaltu dėl visko, kas vyksta po skyrybų. Jau ir taip skyrybų metu ir po jų vaikai jaučiasi kalti dėl dalykų, su kuriais nieko neturi bendro, pavyzdžiui, neretai vaikai jaučiasi kalti (beje, to tėvams nesako), kad tėvai išsiskyrė. Ar to nepakanka? Pirmiausia vaikui reikia padėti atsikratyti šio jausmo, o ne kurti galimybes jį padidinti.

Iki kokio amžiaus vaikai lengvai pasiduoda manipuliacijoms pavyzdžiui, geresniu laiko tą tėvą, kuris dovanoja daugiau žaislų ar saldumynų?

Vaikai pasiduoda papirkinėjimams būdami bet kokio amžiaus, kaip ir suaugusieji. Juk neretai galima išgirsti istorijų, kaip geras specialistas susivilioja geresniu atlyginimu ir išeina į konkurencinę įmonę. Ar teko girdėti istorijų, kad po kurio laiko jis gailisi?

Taigi žmogumi būti yra žmogiška. Taip ir vaikus galima papirkti dovanomis, saldumynais, bet kuo. Tačiau tikrasis jausmas su suaugusiuoju matuojamas ne dovanomis. Tai ypač svarbu suprasti tam, kuris nenori vaiko papirkti ir turėti kantrybės parodyti šilumą, paramą ir tikrą rūpestį vaiku, nejuodinant papirkinėjančios pusės. Jei vienas iš tėvų nuolatos kuria konkurencinę situaciją, nelengva, tačiau suraskite jėgų nepasiduoti manipuliacijoms patys ir neįsitraukti į beprasmius vaikų perpirkinėjimus ar į konkurentų juodinimus.

Kaip vertinate vaikų papirkinėjimą? Tai beveik šimtaprocentinis skyrybų palydovas. Tas tėvas, kuris negyvena su vaiku, jį mato retai ir apipila dovanomis, todėl tampa „geresnis“.

Taip, taip atsitinka labai dažnai. Realiai vaikui tai tik geriau. Jei tėvas, kuris negyvena kartu, dar sukuria ir tinkamą emocinį ryšį, vaikas nieko nepraranda. O jei tesugeba papirkinėti, tai tėvas „geresniu“ tampa tik laikinai, tad tiek daug nesijaudinkite. Svarbu išlaikyti ramybę, žinant, kad ir tai praeis. Širdyje kiekvienas vaikas žino, kuris tėvas iš tiesų juo rūpinasi, šio jausmo neapgausi jokiais papirkinėjimais, tad nesirūpinkite ir ramiai džiaukitės, kad jums nereikia kažko pirkti. Pajauskite naudą sau, ji tikrai nėra žalinga vaikui. Beje, neretai vaikų papirkinėjimas yra slaptas ginklas santykiuose, kuris sako: „Matai, vaikai mane labiau myli, vadinasi – aš esu geresnis nei tu“. Tiesiog atsisakykite tuo patikėti, pasakykite sau, kad tai – jūsų buvusio partnerio iliuzija, ir ji niekaip nesumenkina nei jūsų meilės vaikams, nei jūsų, kaip žmogaus.

Ar vaikui sakyti tiesą apie santykius, garsiai reikšti savo mintis apie buvusią antrąją pusę? Ar vis dėlto sukandus dantis neišduoti tikrųjų emocijų?

Tiesa apie santykius viena – jie nepavyko. Galbūt teks sukąsti dantis ar prikąsti liežuvį, tačiau bet kokia sutuoktinio ar partnerio kritika kenkia vaikui, todėl valdykitės kiek tik galite, net jei nesivaldo kita pusė. Stenkitės, kad vaikas turėtų bent vieną salelę pasaulyje, kur gali jaustis ramus.

Jei jus juodina buvęs sutuoktinis ar partneris ir visa jo giminė, labai sunku, tačiau vaikas turi akis, ausis ir jausmus. Jis ne tik girdi kitų juodinimus, bet ir mato tikrą situaciją. Jūsų ramybė ir supratimas padės jam atrasti dvasinę ramybę. Galite tartis su kita puse, kad taip nesielgtų, tačiau ne visada tai įmanoma, tada belieka pasitekti savo gebėjimą stabilizuoti emocijas namuose, nesiimant kovoti. Tai ne tik padės vaikui nurimti, bet ir bus jam gera pamoka gyvenimui – kartais, kai kiti nori kovoti, protingiausia atsisakyti įsitraukti į kovą ir tam reikia daugiau pastangų ir valios nei trenkti atgal.

Kokie būdai įveikti savyje tą pyktį? Juk 90 proc. skyrybų lydi ši galinga emocija…

Nesu tikra, ar reikia jausmus įveikinėti. Gal juos reikia suprasti? Neretai „išjausti“, išgyventi ir išlaikyti sveiką protą, kad tie jausmai nežalotų kitų. Juk pykti galima ir nežeidžiant kitų.

Kiek laiko vaikams gyja žaizdos po skyrybų? Kiek turi praeiti laiko, kad vaiką jau galima būtų supažindinti su kitu „tėčiu“ ar kita „mama“?

Manyčiau, kad su pamote ar patėviu (noriu atkreipti dėmesį, kad kitas tėtis ir mama neegzistuoja, yra tik viena mama ir vienas tėtis pasaulyje), jei galima, reikėtų supažindinti tik tada, kai tai – apgalvotas suaugusiųjų sprendimas būti kartu. Paprastai skyrybų krizė suaugusiajam praeina per 3 metus, ir porų specialistai nepataria rimtai įsipareigoti dar krizės metais, nes santykiai pernelyg persipins su krizės emocijomis. Tad logiška būtų bent trejus metus palaukti su naujų „mamų“ ir „tėčių“ pristatymu. Tačiau ar supažindinti su draugu – kitas klausimas. Kol tai vaiko neliečia asmeniškai, jis gali jums leisti turėti draugų, juk ir pats turi, tik atminkite, jo draugai pas jį nuolatos negyvena, tad jei naujas partneris pradės gyventi kartu, o jūs aiškinsite, kad tai tik draugas, vaikui taip neatrodys.

Ilgainiui po skyrybų vaikai įgyja gerokai daugiau mylinčių žmonių: mama turi kitą vyrą, kuris turi vaikų iš pirmosios santuokos, tėtis turi kitą žmoną, kuri irgi turi vaikų, be to, jie visi susilaukia naujų bendrų vaikų, o kur dar pagausėjęs senelių būrys. Iš šono žiūrint, išsiskyrusių šeimų vaikams po streso ateina atpildo laikas – tiek daug mylinčių žmonių! Kaip šitame jaukiame chaose jaučiasi vaikas? Kaip turėtų elgtis visa ta kompanija suaugusiųjų, kad vaikas jaustųsi gerai?

Na gal tai šiek tiek idealus paveikslas, kur visi nauji žmonės myli vaiką. Žinoma, kad nuostabu, jei taip atsitinka, ir vaikai iš tiesų jaučiasi, kad bent jau tai – pozityvu. Jie nepamiršta skaudulio, tačiau ilgainiui ima matyti ir privalumus. Visai kompanijai žmonių svarbu neperžengti savo ribų ir nesiversti iš kailio. Vaikui gana to, kad abi naujos šeimos laiko jį pilnaverčiu nariu ir myli jį, kaip mylėjo iki tol. Labai svarbu, kad vaikas matytų, jog nauji santykiai, nauji sutuoktiniai, nauji vaikai neatima jo tėvų meilės, o tokių abejonių vaikas po skyrybų tikrai turi, net jei jų jums niekada nesakė. Tad naujų žmonių atsiradimas visada yra išbandymas vaikui. Leiskite vaikui pajausti, kad jūsų meilė niekur nedingo.

Teko girdėti pavyzdžių, kai išsiskyrę tėvai toliau draugauja šeimomis, kartu atostogauja. Ar tokia idilė atrodo įtikinamai? Kaip tai veikia vaiką?

Jei tokia idilė įmanoma, tai vaikui – geriausia išeitis. Tiesą sakant, vaikui nelabai svarbu, ar tėvai myli vienas kitą, jam svarbu, kad jie būtų fiziškai vienoje erdvėje, kad jam nereikėtų draskytis ir plėšytis, o galėtų būti su jam svarbiausias žmonėmis vienu metu ir vienoje vietoje. Jei tai įmanoma savęs neprievartaujant, nieko geresnio nesugalvosi.

Kodėl sakoma, kad išsiskyrusių šeimų vaikai užaugę taip pat dažniau skiriasi? Juk jei tėvų skyrybos būtų toks neigiamas patyrimas, žmonės jo sąmoningai nebenorėtų pakartoti, o stengtųsi sukurti idealią šeimą.

Išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau skiriasi todėl, kad jie praranda skyrybų baimę. Nors patyrimas skaudus, tačiau vaikai mato, kad žmonės po šio patyrimo išgyvena, o kartais ir visai neblogai. Tad užuot kentėję neveikiančioje santuokoje, jie drąsiai priima sprendimą daryti kažką visiškai kitaip. Kita vertus, teisingai pastebite, kad neretai išsiskyrusių tėvų vaikai turi iliuziją sukurti TOKIĄ šeimą, kurioje nebūtų jokių problemų, jokių konfliktų ir kuri gyvuotų ilgai ilgai. Aišku, kad tai – iliuzija. Visos poros turi krizių, tad išsiskyrusių tėvų vaikai susiduria su iliuzijų žlugimu ir dar giliau bei skaudžiau išgyvena nesėkmingą santuoką ar santykius.

Ar apie šeimos skyrybas reikėtų pasakyti darželyje, mokykloje, kad tai žinotų pedagogai?

Taip, jei tik galite ir drįstate. Neretai mokytojos ar darželio auklėtojos tada geriau supranta, kodėl vaikas liūdnas, uždaras ar piktas ir nesieja tai su mokyklos patyrimu, tad geriau gali priimti Jūsų vaiką. Jei mokytoja yra ir gera pedagogė, ji klasės valandėlės metu ar darželio susėdimo metu mokės pakalbėti apie skyrybas ir apie išsiskyrusių šeimų vaikus taip, kad jūsų vaikas nesijaus vienintelis pasaulyje (o šis jausmas, patikėkit, jiems labai būdingas).

Ką manote apie poras, kurios seniai nebemyli vienas kito, pykstasi, bet gyvena kartu „dėl vaikų“?

Pažįstu tokių tėvų suaugusius vaikus. Viena iš didžiausių jų gyvenimo naštų – kad dėl jų žlugo tėvų laimė ir galimybė gyventi geriau. Niekaip ir niekuo jie negali nei atsidėkoti, nei išpirkti šios aukos. Jei santykiai šeimoje tragiški, arba skirkitės, arba spręskit tarpusavio santykius, tačiau jokiu būdu negyvenkite dėl vaikų, nes iš tiesų taip tik perstumiate atsakomybę už savo santykius vaikams, o tokios dovanos, kuri ilgainiui virsta tragiška našta, tikrai jiems nereikia. Tai nereiškia, kad vaikas gali suprasti, ką jis gauna. Gali būti, kad vaikas maldauja jūsų gyventi kartu. Jis per mažas, kad suprastų savo norų pasekmes savo gyvenimui, tam jis turi suaugusius žmones, kurie gali mąstyti toliau nei ši diena.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai