
Skyrybos, pasak psichologų, tolygios artimo žmogaus netekčiai. Tikra tiesa. Tik tai – dar skaudžiau, nei mirtis. Gili žaizda niekaip negali užgyti pati, nes yra nuolatos draskoma priverstinių susitikimų. Dėl vaikų. O gyventi reikia. Atleisti reikia. Žaizdą užsigydyti reikia. Pačiai. Juk nori, kad tavo vaikai augtų laimingi? Tada turi būti laiminga ir tu.
***
Gyvenimas rūke. Pilka, liūdna, niekas neįdomu. Tai prisiminimai iš TO pavasario ryto, kai ruošiant pusryčius vyras tyliai ištarė: „Išeinu“. Nusišypsojau: „Kur išeini? Kada grįši?“. Nesupratau. Bet mintys greitos, greitesnės už žodžius. Akimirksniu akyse perbėgo jo pasikeitęs elgesys paskutinėmis dienomis, keistos užuominos paskutiniais mėnesiais, padažnėję barniai paskutinį pusmetį… Širdin įsėlino ledinis šešėlis. „Mes skiriamės“, – dar tyliau ištarė jis. Žemė atsivėrė po kojomis…
Negalėjau tuo patikėti. Atsitokėjusi kviečiau suremti pečius, susiimti rankomis ir išlipti iš šios duobės. Neperduoti skyrybų paveldo vaikams. Jis nieko negirdėjo. Atsakė kaip visada trumpai ir tyliai: „Aš įsimylėjau…“. Šeimos skiriasi, bet tik kitų, kažkur toli, tik ne mano… Juk mes taip nesenai pradėjome savo šeimos istoriją, net draugai ir kaimynai žinojo apie mūsų planą turėti keturis vaikučius, norėjome kuo daugiau keliauti (žadėjo: „Parodysiu tau Šveicariją“), mintys apie savo verslą.
Juk ką tik įsikėlėme į naują nebaigtą įrengti namą…
***
Dešimt dienų. Tiek laiko gyvenau visiškame rūke. Beveik nepakildavau iš lovos. Visiška apatija. Kadangi valgyti negalėjau, stengiausi bent jau gerti vandenį. Prisiversdavau vyriausiąjį pavėžėti iki mokyklos (mokėsi pirmoje klasėje), vidurinįjį į darželį nuveždavo vyras, mažasis glaudėsi prie egzistuojančios mamos. Galva ūžė nuo klausimų ir prisiminimų. Naktimis meldžiau mirties. Tai vyksta ne su manimi, juk negali taip viskas imti ir staiga sugriūti… Nebeištvėrusi pasiguodžiau draugei.
Kas dieną eidavau pas ją išsiverkti, pradėjau lankytis pas rekomenduotą psichologą. Pamažu pradėjau kalbėti, tiesiog per prievartą eiti „į žmones“, nes būdama tik su savo mintimis ėjau iš proto.
Sužinojo draugai, artimieji, kaimynai. Niekas negalėjo tuo patikėti. Mano vyras buvo puikaus sutuoktinio, idealaus tėvo pavyzdys. Šeima jam buvo gyvenimo tikslas. Labai daug dirbo, todėl visą savo laisvą laiką skirdavo mumis. Kartą labai apsipykome, pagrasinau: „Skirsiuosi“. Apkabino kojas, apsiverkė: „Aš negalėčiau be jūsų gyventi…“. Ramus, tylus, labai protingas, atsakingas, sąžiningas.
***
Pradėjau ieškoti darbo. Vyresniųjų vaikų lankytame darželyje įsiverkiau, kad priimtų ir mažiuką. Lopšelis buvo perpildytas, eilė – keleri metai į priekį, pagal gyvenamąją vietą nepriklauso. Direktorei pasipasakojau, nepatikėjo: „Juk jūsų tėtis pats geriausias iš visų mūsų darželio tėčių!“.
Kasdien po vieną, dvi valandėles mažąjį palikdavau lopšelyje, o pati tuo metu skubėdavau į pokalbius dėl darbo. Praėjo pusantro mėnesio, kai po TO pavasario ryto išėjau į naują darbą. Vyras dienomis tebegyveno namie, o vakarais, sumigdęs vaikus, visada išvažiuodavo pas savo naują mylimąją – bendradarbę. Anksti ryte jis jau vėl būdavo namuose, keldavo vaikus, rengdavo, maitindavo, išvežiodavo „į darbelius“. Tai buvo nenupasakojamas košmaras. Net dabar tarsi girdžiu, kaip jis tyliai išsliūkina iš vaikų kambario, dar tyliau leidžiasi laiptais, uždaromų mašinos durelių garsas, užvedamas variklis…
Išėjo po pusmečio. Kukliai susidėjo savo drabužius į bananų dėžes, pasakė vaikams, kad mamos nebemyli ir nuo šiol gyvens kitur. Ir išvažiavo. Vyriausiasis klykė: „Tėti, mylėk mūsų mamą!“. Mažieji nieko nesupratę išėjo į kiemą važinėtis triratukais.
Jam pačiam ašaros sruvo veidu, bet… jis nesustojo. Nes jis jau nusprendė. O mums beliko vykdyti jo valią.
***
Žmogus pasielgė maksimaliai gražiai, kiek įmanoma tokioje situacijoje. Išėjo kaip stovi. Perrašė mano vardu namą su visa 30 metų paskola, savo dalies nepaprašė, nors teisiškai galėjo, moka alimentus, labai dažnai pasiima vaikus į savo naująją šeimą, daug bendrauja, rūpinasi jais, kartais ir nedarbingumo lapelį ima vaikams susirgus. Bendraujame tik vaikų klausimais, nors taip norėtųsi jo niekada nebematyti. Kaip sakoma, kai akys nemato, širdies neskauda. O čia nuolatos akyse. Be to, naujoji žmona stengiasi visur dalyvauti. Laikui bėgant vyrui pradėjo nebeįtikti vaikų drabužėliai, lankomos mokyklos, darželiai, užklasinė veikla. Prasidėjo grasinimai kreiptis į vaikų teisių apsaugą, sumažinti alimentus, atimti vaikus. Padariau tą pirmoji – nusiunčiau vaikų teisių apsaugos inspektorei laišką, kuriame aprašiau esamą situaciją ir paprašiau patarimo, kaip man apsisaugoti nuo moralinio teroro? Gavau labai gerus klausimus: „Ar jūs tikrai turite ko bijoti? Ar jūsų vaikai išties neprižiūrėti, neaprengti ir alkani?“. Ne, taip nėra. Kai kitą kartą telefonu pasipylė įprasti grasinimai, atsakiau, kad jis turi visas teises kreiptis į jo norimas institucijas ir manęs apie tai įspėti nereikia. Kaskart nusišypsau prisiminusi šį pokalbį.
Grasinimai liovėsi. Kokia pažeidžiama buvau, bijojau net pati savęs.

***
Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Labas rytas 4.30 val., gaminami ir į dėžutes dėliojami pusryčiai, pietūs, pavakariai, tarpuose susitvarkau plaukus, apsirengiu, tada prie durų išrikiuojamos kuprinės, būrelių krepšeliai, sauskelnių dienos norma, dėžutės su maistu, gertuvės ir batukai. 6.00 val. lovose pradedu rengti miegančius vaikus. Kokie jie saldūs! Išbučiuoju visus kojų pirštelius, jie tokie mažučiai, dar putlūs, skanučiai. Rengiu ir ašaros rieda. Protas nesuvokia, kaip galima tokias akimirkas iškeisti į… Rengiami mano džiaugsmeliai net nepabunda. Aprengiu ir striukes, tada guldau į specialiai tam nupirktus miegmaišiukus ir po vieną sunešioju į mašiną. Prisegu kėdutėse, ir toliau snaudžia. Sunešu likusius daiktus. Kad tik batukų nepalikčiau! Porą kartų pamiršau… Dar išleidžiu katę, išvežu šiukšlių konteinerį prie gatvės, įjungiu signalizaciją. Ekipažas sukomplektuotas, leidžiamės į kelią.
Vaikai bunda. Labas rytas, Lietuva! Išdalinu dar šiltas pusryčių dėžutes, didieji valgo patys, mažąjį maitinu aš – visada labai noriu, kad būtų kuo daugiau raudonų šviesoforo signalų. Išvežiojusi vaikus skubu į darbą. Kokia laimė, kad naujasis darbas man ir labai patinka, ir sekasi gerai. Laikas prabėga nepastebimai, vėl sėdu į automobilį ir kartoju savo rytinį kelią, tik priešinga kryptimi. Miegame naujoje didelėje lovoje. Telpame visi keturi. Ir katė. Palaiminu sugulusius. Vaikai vieni kitiems linki susapnuoti arkliuką, katytę, žalią debesėlį, aš palinkiu vidurinėliui susapnuoti mėlyną traktoriuką. „Mama, aš norėčiau Žaibo Makvyno“, – atsako. Mamai linkima susapnuoti tėtį… Ir vėl išdavikė ašara skruostu. Gerai, kad tamsu. Prisimenu šiandienos piešinį – jame visa šeima kartu. Tik tėtis nebesišypso. O mama su dideliu pilvu. „Ten lėliukas“, – paaiškina sūnelis. Baigėsi dar viena diena. Labanakt.
***
Kaip pasisekė sekmadienį! Ryte su vidurinėliu susiruošėme į miestą maisto, po kelių valandų rinksis jo draugai, gimtadienis. Įsėdome į automobilį, bandau užvesti, jokių gyvybės ženklų. Po velnių… Turiu mėgstamą mintį – išeitis yra visada. Skambinu už poros kilometrų gyvenantiems draugams, ar neišvažiavę, ar gali paskolinti mašiną? Namie, dar lovose. Rytinis krosiukas ir mudu jau važiuojame. Bėgdama vėl verkiu. Kiek galima? Kartais toks beviltiškumas suima. Ir dar tas žvarbus vėjas, o vaikas nepasiėmė pirštinėlių… Iki alkūnių užmaukšlinau savąsias. Minties pasiduoti nebuvo. Aš sveika, gyva, turiu rankas ir kojas, galiu matyti ir girdėti, ir tai jau beprotiškai daug. Visa kita priklauso tik nuo mano pačios minčių. Paguodžiau pati save, nusišypsojau pilkam dangui, suėmiau stipriau sūnų už rankutės ir bėgome toliau. Tik važiuojant šiltoje mašinoje pagalvojau, kaip mums pasisekė. Jei tai būtų įvykę pirmadienio rytą, būtų buvę milijoną kartų blogiau. Dabar jau žinojau, kad mašina sugedusi, iš vakaro susitariau su tais kaimynais, kuriems pakeliui į darbą mūsų ugdymo įstaigos, kad pavėžėtų maniškius, ir pati ryte ramiai, išvedžiojusi vaikus, pamažėle nupūškavau į servisą. Aplinkui tiek gerų žmonių! Jie ne kažkur, jie šalia.
***
Dabar nenoriu mirti. Atleisk man, Dieve, už tokias mintis silpnumo akimirką. Gyvenimas yra gražus. Vaikai paaugo, kiekvienas išsiskirstė į savo kambarius. Savarankiškėja. Nori lankyti būrelius, esančius už mokyklos ribų. Sutarėme, kad lankyti galės, jei nuvažiuos patys. Taigi vieną savaitgalio dieną skyrėme mokymuisi: nuvažiavome prie mokyklos, išlaipinau stotelėje, daviau talonėlį ir pasakiau, kokio numerio troleibuso laukti, kiek stotelių reikės nuvažiuoti ir kaip atrodo ta vieta, kur reikia išlipti. Pati važiavau troleibusui iš paskos. Operacija pavyko. Tą patį pakartojome su kitu saviveiklininku, ir šiandien vaikai drąsiai jaučiasi tiek mieste, tiek visuomeniniame transporte
Aš įgyvendinau savo seną svajonę – pradėjau magistrantūros studijas. Taip, sesijos metu tenka mokytis naktimis, bet pasirinktos srities įdomumas ir perspektyvumas atperka visą vargą. Jei šiandien nieko nedarysiu, tai mano gyvenimas ir nepasikeis. Mokymasis man yra „darymas kažko“, ir tai reiškia, kad atsiranda tikimybė man gyventi kitaip. Vadovaujuosi kažkada išgirsta mintimi – jei tave tenkina esama situacija, nieko nedaryk, jei nori pokyčių, pradėk judėti, viena ar kita linkme, bet judėk. Man pasyvumas tolygus mirčiai. Su vaikais keliaujame po Lietuvą, stovyklaujame, pramogaujame.
Šeimų stovykla Pakutuvėnuose –savaitė palapinėse, Minija, nauji draugai, ir tam tikrai nereikia daug pinigų. Skyrybų „dėka“ susiradome labai daug draugų, visoje Lietuvoje. Prekybos centruose kartais vyksta šventės, parodėlės, piešinių konkursai, nepraleidžiame jų. Kol vaikai piešia, lenktyniauja su Šreku, Pepe ar kitu personažu, aš paskaitau konspektus. Visi laimingi.
Kartais grįžta ir su prizais.
Dar viena mūsų šeimos mėgstama vietelė – knygynai. Šiuolaikiniai knygynai – super. Yra įrengti atskiri vaikų žaidimų kampeliai, čia gali ir visas knygutes vartyti, ir piešti, ir stalo žaidimų pažaisti. Net man, suaugusiai, ten įdomu. Ir vėl nieko nekainuoja. Gal dėl to vaikų dažnas gimtadienio dovanos prašymas – knygyno kuponas? Nepraleidžiame ir miesto švenčių.
Tik prieš važiuojant, dar namuose, susitariame, kad kiekvienas galės išleisti po 3 ar 5 litus savo nuožiūra. „Mama, ij as gajėsiu pats pijkti?“. „Galėsi, sūneli, galėsi“. Ožiukai ir ašaros dėl pirkinių švenčių šurmulio nesutrikdo. Nebent tarpusavy susipeša. O šis reiškinys, deja, dažnas…
***

Dabar supratau – mes pamiršome save. Visas gyvenimas sukosi tik apie vaikus ir namus. Mūsų, kaip poros, nebuvo. Tik tėtis ir mama. Aš, stokodama vyro dėmesio, tapau bambekle. O jis, savo ruožtu, nenorėjo skirti dėmesio bambeklei.
Taip ir sukosi uždaras ratas. Beje, aš ir vardo neturėjau, buvau Mama. Abudu nedarėme nieko. Paskendome kadienybės rutinoje. Naivu tikėtis, kad vyras, kad ir kaip jis laukia savo vaikučių, palauks ir tavo atsistatymo, nes tu nuolatos arba nėščia, arba žindai, komplikacijos ir t.t. Tai esminės mano šeimos griūties priežastys. Manau, kad šeimos, vyrų-moterų santykių pamokos turėtų vykti jau vidurinėje mokykloje. Norėdami sėsti prie automobilio vairo, turime išmokti griežtas taisykles, išlaikyti sunkius egzaminus, o stodami prie šeimos vairo, dauguma nemokame ir nežinome nieko, ateiname tik turėdami skaudžią tėvų skyrybų patirtį, kuria vadovaujamės kuriamoje šeimoje. Statome degtukų namelį, o jis vis byra, niekaip nesilaiko…
***
Skyrybų pradžioje lankiau išsiskyrusių šeimų centro organizuojamą grupę, šiandien lankau terapinę grupę, kurią veda psichologas. Ieškau savęs, pažindinuosi su savimi, auginu save. Savęs pažinimo kelias sunkus ir skausmingas, bet… naudingas. Taip aš ieškau atleidimo. Tai vienas iš mano gyvenimo tikslų ir svajonių. Atleisti mane giliai sužeidusiam žmogui.
Atleisti žmogui, kuris sugriovė mano svajones, įskaudino vaikus. Dabar mano vaikai kitokie. Jie – skyrybų vaikai, pažymėti visam gyvenimui. „Ne jie pirmi, ne jie paskutiniai“, – jo žodžiai išeinant. Skaudu. Susigalvojau, kad atleidimas išlaisvins mane nuo neapykantos. Nes nekęsti sunku… Man pavyks. Tikiu tuo.
Juk po lietaus visada būna saulė.
Rūta
P.S. Prisimenu, kaip sunku, net iki skausmo, buvo mokytis tarti „mano“. Nes visada buvo „mūsų“. Išmokau. Įdomu, ar kada nors vėl išmoksiu sakyti „mūsų“?…
„Mamos žurnalas“
Skaičiau ir graudinausi, nes pas mane viskas buvo taip pat. Tik vaikelis vienas. Aš seniai atleidau , atleisite ir Jūs.