
Nuo pat paauglystės buvau tokia mergaitė, kuriai reikėjo veiksmo: žurnalistikos būrelis, teatro pamokos, scena, renginių vedimas. Atrodo, kad dalyvavau visur, kur kas nors vyko.
Buvau aktyvistė tikrąja šio žodžio prasme universitete, savo grupėje, tarp draugų – mėgavausi dėmesiu.
Buvau ta, kuri nušluosto ašarą, kai kas nors verkia, apkabina, kai trūksta žmogiškumo, padeda mokytis ir kartu įkvepia siekti daugiau.
Buvau labai laimingas vaikas, vėliau – mergina, tad turbūt natūralu, kad kaip ir kiekvienai, taip ir man atėjo laikas, kai vien draugų ir aktyvaus laisvalaikio neužteko. Į širdies duris pasibeldė ji – Meilė!
Kai sutikau JĮ, jaučiausi kaip pasakoje nuo pirmųjų pažinties dienų. Tas žmogus buvo be galo stiprus, visada besišypsantis ir su dideliu cinkeliu akyse – tai man atrodė stebuklinga. Tik su juo atradau daugybę nepatirtų jausmų, išbandžiau daugybę naujų dalykų. Drugeliai skraidė pilve vien pagalvojus, kad po paskaitos, už valandėlės, jau lėksime pietauti, paskui – į kiną, vėliau – vakarienės… ir taip kasdien! Nepavargdavome vienas nuo kito – begalinis ilgesys apimdavo net nepraėjus valandai po pasimatymo. Įsimylėjau! Jausmas buvo pasakiškas: jis man buvo pirmas vyras ir šventai tikėjau, kad suradau savo žmogų – vienintelį!
Po beveik metų draugystės mano svajonių vyras be galo romantiškai pasipiršo. Grįžo iš komandiruotes gruodžio mėnesį, vidurnaktį išsivežė mane pasivaikščioti po naktinį miestą: kopėme į Gedimino kalną, žiūrėjome į dangų ir priėję „Stebuklo“ plytelę Katedros aikštėje stabtelėjome. Mano būsimasis pasidarė itin rimtas ir priklaupė pasipiršti. Koks neapsakomas jausmas! Kokia romantika! Turbūt net nereikia sakyti, kad atsakymas buvo: „Taip!“. Po pusės metų mes susituokėme – su nuostabia priesaika, dideliu būriu draugų ir įsimintina švente.
Vyras labai norėjo vaikučių, tad jau išvažiavę medaus mėnesio pradėjome planuoti savo pirmagimį. Po beveik penkių mėnesių pasijutau nėščia. Ir vėl pilni namai džiaugsmo! Bendras gyvenimas vėl spalvinosi skirtingomis spalvomis, o ruduo mums atnešė laukto derliaus pradžią. Birželio gale gimė svajonė – sūnus Vėjas. Gimdymas nebuvo lengvas, bet mes buvome kartu – visą laiką nuo pradžios iki galo, visas dienas ligoninėje ir namuose. Mano vyras rūpinosi sūneliu, globojo ir slaugė mane.
Ašaros jo veide gimus Vėjui atrodė tokios šiltos, tokios tikros.
Labai greitai nusprendėme, kad norime antro vaikelio – pametinuko. Ir mums pavyko – gimė dukrytė Goda, labai laukta, labai planuota ir iš didelės meilės… Nebuvo lengva ir sūnų auginti, ir lauktis tuo pat metu antro vaikelio, bet buvo taip gera žinoti, kad mūsų šeima auga, stiprėja. Vis sėdėdavome su vyru ir kalbėdavome, kaip būtų gera, jei taip visą gyvenimą – sėdėtume kartu prie židinio savo dideliame name ir lauktume atvykstančių anūkų. Kartu, senatvėje, susikibę už rankų, įsimylėję ir labai laimingi…
Net negalėjau pagalvoti, kad gali būti ne taip – juk net po ketverių su puse metų kartu vis gaudavau dovanų, gėlių be progos.
Tiesiog už tai, kad esu namuose su vaikučiais, kad šypsausi. Ar tai ne pasaka? Rašau ir pati galvoju – kaip meksikietiško serialo herojė: vyras viską daro dėl moters, ji beprotiškai jį myli… Ar tai viskas? Nejau šiais laikais dar būna pasakų su laiminga pabaiga? Jei kalbėsime apie šeimyninę laimę, be abejo, būna. Jei kalbėsime apie šios sekamos pasakos ir jos pagrindinės veikėjos, manęs, gyvenimą šeimoje, tada – ne. Neįtikėtina? Bent jau man tikrai taip.
Atėjo diena, šviesi ir pilna gerų emocijų – mano gimtadienis. Ar įdomu, ką gavau dovanų iš savo bangiausio žmogaus? Dovana buvo… skyrybos! Jis išėjo. Išėjo pas kitą moterį, jauną merginą, nepavargusią nuo namų rutinos ir pametinukų vaikų. Tiesiog atsisveikino, pasiėmė daiktus ir išėjo… Ilgai nesuvokiau šito fakto, netikėjau. Atrodė, kad mylimiems žmonėms pasakoju kito žmogaus istoriją – ne savo. Nesuvokiau ir negalėjau įsisąmoninti to, kas įvyko. Vis laukiau savo vyro sugrįžtančio iš darbo namo. Bemiegės naktys, o jei ir užmigdavau, vien košmarai galvoje, sapnuose.
Sudužo svajonės pasenti kartu… bet žinot ką? Aš nesudužau! Aš įskaudinta, mano jausmai sutrypti, gyvenimas per vieną dieną pasidarė kitoks, bet negaliu pasakyti, kad jis sudužo. Ašaros kažkada išsenka ir ateina laikas pakelti galvą ir eiti pirmyn.
Dėl savęs, dėl nuostabiausių pasaulyje „Sipo ir Drugelio“ – mano vaikų. Tvirtai tikiu, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais! Kai lieki viena su dviem pametinukais, kai savarankiškai ir į parduotuvę išeiti praktiškai neįmanoma, turi keltis ir gyventi toliau. Verkti negali – vaikai maži, bet jie mato, jaučia. Turiu nuostabius tėvus, o kaip pamačiau dabar – ir tokias pat nuostabias drauges, kurios apkabino, patarė, neleido pasinert į pilką ilgesį. Būti viena bijojau. Likti namuose, kuriuos kūriau šeimai – taip pat. Bet vieną rytą supratau, kad gana. Juk pasaulis nenustojo suktis.
Kodėl apie tai rašau? Kam šita pasaka? Ne tam, kad pasakyčiau, koks mano vaikų tėvas yra blogas ir kokia aš vargšė. Ne tam, kad demonstruočiau nešvarius skalbinius ir juodinčiau, o tam, kad Jūs, mielosios, pasimokytumėte iš mano istorijos. Gal viena iš Jūsų atkreips dėmesį į tai, kad net tada, kai viskas šeimoje atrodo gražu, išties gali taip tik atrodyti. O kita galbūt jaučiasi panašiai kaip aš, gal yra palikta ne tik su dviem vaikais… Juk daug istorijų šitame margame pasaulyje.
Mielos moterys, vyrai yra medžiotojai, jie mus myli, bet dažniausiai tol, kol siekia. Mes visuomet turime išlikti savimi. Turime skleistis kaip gėlės tam, kad sau būtume nuostabios – ne jiems. Išmokime gyventi iš naujo net tada, kai lyja lietus ne tik už lango, bet ir širdyje. O aš iš naujo matau, kaip žydi obelys pavasarį, užuodžiu alyvų kvapą ir matau praskrendančius paukščius. Mano pasaulis gražus. Ir aš keliuosi aukštai iškelta galva, nes turiu vaikučius, kuriems manęs reikia stiprios ir pasitikinčios savimi. Vienas lapas gyvenime užsivertė, laikas atversti naują – baltą, švarų, su naujais tikslais. Su dideliais tikslais!
Šiandien esu laiminga, kad sugebėjau užaugti šiek tiek didesnė. Kad pati įspyriau sau į užpakalį ir atgaivinau savo aistrą rašyti. Nuo šiol rašysiu Jums nuolat – apie savo ir Jūsų gyvenimus, apie džiaugsmus ir nusivylimus. Apie tai, kad nereikia savęs gailėtis, nereikia būti aukomis. Ir prisiminkite – jei nebuvo laimingos pabaigos, tai dar nereiškia, kad nebuvo laimės…
Su meile Edita
„Mamos žurnalas“
Mano žmona mane paliko, aš jos neatsisakiau. Esu labai dėkingas Adui, kuris sujungė mano santuoką, pakvietė kunigą Adu, kuris padarė meilės burtą, kad mano žmona atšauktų skyrybas ir grįžtų į mūsų santuoką su gailesčiu. Jei tu tikrai myli ką nors, nematau jokios priežasties, kodėl tu pamiltum žmogų, kurį myli iš visos širdies. Susisiekite (priestadu@gmail.com) {solutiontemple.info}, kad atkurtumėte santuoką ir pasidalintumėte savo liudijimu. Dėkoju
Kunigas Adu savo galingu meilės burtu padėjo man susigrąžinti buvusį vyrą. buvau pasimetusi ir prislėgta, kai vyras paliko mane dėl kitos moters. kunigas adu sugebėjo sugrąžinti jį namo greičiau nei per (septynias) dienas. Jis naudoja savo meilės burtus, kad mano vyras atšauktų skyrybas, kurias jis pateikė, susisiekti su juo internetu (solution.temple@mail.com) ir pamatyti jo šventyklos galią.