Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Rašau ne vien todėl, kad taip lengviau ištverti skausmą. Rašau, nes tikiu, kad padėsiu kitoms moterims, išgyvenančioms panašias gyvenimo situacijas.
Mano vyrui nepasisekė
Mano sūnui jau dveji. Gyvenom sau ramų ir laimingą gyvenimą. Taip maniau aš… Kai vyras išėjo iš namų, viskas nusidažė įvairesnėmis spalvomis.
Nevaidinau stiprios moters. Neturėjau jėgų vaidinti. Ir nemanau, kad tai turėjau daryti. Išgyvenau didelį skausmą, nes viskas nutiko labai netikėtai. Po eilinio buitinio nesutarimo vyras išvažiavo močiutei šiltnamio taisyti ir… negrįžo. Jau ketvirtas mėnuo taiso šiltnamį…
Gaila man jo – jam gyvenime labai nepasisekė… Linkiu, kad iš savo nevykusių sprendimų jis pasimokytų… Nebuvau ideali žmona ir nesiekiau ja būti. Bet esu gera mama, moteris, ir dariau labai daug, kad išsaugočiau šeimą. Manau, kad su manimi, vis dėlto, gera gyventi.
Jausmai, nuo kurių nepasislėpsi
Kai mano sūnus ryte nerado savo tėčio, jis labai nuliūdo. Netikėta tai buvo ir man. Sunku buvo tramdyti savo ašaras, kai verkė sūnus, šaukdamas „tėėėti“ ir ieškodamas jo po visus namus. Klaikus vaizdas. Mačiau nebylų mažylio liūdesį ir sutrikimą, kuris buvo toks triukšmingas mano motiniškai sielai, kad skausmas temdė protą. Tačiau kažkaip kėliausi iš lovos ir bandžiau gyventi taip, kaip anksčiau. Sunkiausios buvo pirmos dienos, pirmosios savaitės. Būdavo dienų, kai verkdavau apsikabinusi medį. Būdavo dienų, kai verkdavau sekmadieninių pusryčių metu, maudydama vaiką. Ašaros buvo ir savęs gailėjimo, ir vaiko gailėjimo, ir nuovargio, ir baimės, ir pykčio, ir didelio ilgesio išdava. Tokie sumišę jausmai tikrai kėlė įvairius cunamius smegenyse. Supratau, kad tai patirti būtina, nes kitos išeities nėra. Niekur nuo nemalonių jausmų nepasislėpsiu. Teko gyventi čia ir dabar, teko išgyventi visus nemalonius jausmus. Bet tik taip aš atradau vidinę ramybę.
Mano pamoka Nr. 1: Kuo greičiau priimsiu ir išgyvensiu visus kylančius jausmus, tuo greičiau palengvės ir atsiras vietos maloniems jausmams.
Kada reikia patylėti?
Labai dažnai. Ypač tuomet, kai ketinate su kuo nors aptarti savo nenaudėlio vyro elgesį. Aš ne visada susilaikiau. Kalbėjau ne su tais žmonėmis, su kuriais turėjau kalbėti. Ir kalbėjau per daug. Deja… Bet aš išlošiau labai daug. Tokioje kritinėje mano gyvenimo situacijoje labai gerai pasimatė tikrieji žmonių veidai. Likau emociškai viena. Bet atsikračiau nereikalingų santykių. Draugai, kitaip tariant, išsigrynino. Jų liko vos keli. Bet taip gerai. Neturiu laiko bet kokių draugysčių puoselėjimui. Turiu rūpintis vaikeliu, savimi, dirbti, ilsėtis, miegoti ir bandyti atrasti ramybę pasikeitusiomis aplinkybėmis. Ir žinot, ką dar supratau? Kai kitiems skųsdavausi dėl savo vyro, jie vertino jį, bet be meilės. O su didele neapykanta.
Man nebuvo malonu girdėti negražius žodžius apie žmogų, kurį mylėjau. Supratau, kad apie savo vyrą galiu pasikalbėti ir dūšią išlieti bene vienam žmogui, kuris nepasmerks nenaudėlio. Nes irgi jį myli. Ačiū Tau, Daiva, už begalinę paramą! Taigi, mielos moterys, nerodykite savo purvinų apatinių savo draugėms, pažįstamoms. Jei turite šeimoje žmogų, kuris gali išklausyti ir daugiau nieko nedaryti, pasikalbėkite su juo. O jei ne, geriausi klausytojai yra profesionalai.
Mano pamoka Nr. 2: Kai sakau žmonėms vieną ar kitą informaciją, visuomet pagalvoju, ką jie su ja darys ir ar man to reikia.
Kada reikia užsikimšti ausis?
Nors sudėtingomis gyvenimo akimirkomis mums visiems labai reikia artimųjų palaikymo, mamos, būkite budrios. Pasaugokite savo asmenines ribas, savo sielos ramybę, neforsuokite įvykių ir neleiskite kitiems tvarkyti savo gyvenimo. Reikia išgyventi ir išjausti viską pačioms. Tik tuomet ateis brandus sprendimas, kaip toliau gyventi. Jūsų asmeninis sprendimas bus visada Jums geriau nei kitų patarimai. Taigi aš užsikimšau ausis, kai mano dėdė man pareiškė, jog turėčiau atsiklaupti prieš vyrą ant kelių ir maldauti, jog sugrįžtų.
Anot jo, su 2 metų vaiku ir dar kaime – prapulsiu. Aš užsikimšau ausis, kai mano mama man sakė, jog aš pražūsiu viena, todėl būtinai turiu nuomotis butą mieste ir palikti SAVO namus kaime. Aš užsikimšau ausis, kai išėjęs iš namų vyras telefonu man žėrė „nuostabius“ mano širdį draskančius žodžius. Visada klausiau širdimi. Stengiausi tai daryti. Supratau, kad tiek mano dėdė, tiek mano mama labai nusigando. Jiems baisu dėl manęs. Kai žmogus padėti negali, bando brukti, jo manymu, patogesnį gyvenimo būdą. Kad padėti mažiau reikėtų. O vyras… Kalbėjo ne jis, o jo pyktis, pasimetimas, alkoholio paveiktos smegenys. Po 2 mėnesių išgirdau tam patvirtinimą: „Esu nelaimingas be jūsų, tačiau dar nežinau, kaip toliau gyvensiu“. Kadangi dažnai negirdėjau man sakomų dalykų, išgyvenau.
Mano pamoka Nr. 3: Kai tenka išgyventi sudėtingą situaciją, geriau yra bendrauti mažiau nei nelikti vienai ir išgyventi dar didesnį skausmą dėl artimųjų pasmerkimo ir abejingumo.
Mamos, atsisukite į vaiką visa savo širdimi
Nurimus cunamiams smegenyse, pradėjau vėl atrasti savo vidinę ramybę. Nejučiomis tarsi ramesnis pasidarė ir mano stebuklas. Patikėkite, turiu sau labai daug priekaištų dėl savo elgesio su mažyliu. Net 2 kartus per 2 mėnesius pliaukštelėjau vaikui per minkštą vietą. Už ką? Vieną kartą, kai kepiau blynus, o jis norėjo būtinai visą procesą stebėti nuo mano rankų. Mano raumenys to neatlaikė. Neatlaikė ir mano smegenys. O kitą kartą nesusivaldžiau, nes norėjau kambaryje išplauti grindis tuo metu, kai vaikas norėjo su manimi pažaisti. Mano vaikas nenusipelnė nė vieno sudavimo! Jis tik norėjo iš manęs meilės patvirtinimo, saugumo, švelnumo ir dėmesio. Laimei, laiku sustojau. Atsisukau į savo vaiką visa savo širdimi. Ir mano mažylis po truputį pradėjo atrasti sielos ramybę.
Nori ant rankų? Prašom. Nori pieniuko? Prašom. Nori, kad žaisčiau kartu? Prašom. Nori pašokti? Prašom. Dariau tai, kas man ir jam buvo gyvenimiškai svarbu.
Mano pamoka Nr. 4: Kad ir kaip būtų sunku, niekada nenusisuk nuo vaiko, nes jo mažai sielai skausmas gali būti per didelis. Suprask – jis be tavęs daugiau nieko neturi. Gydydama vaikelio žaizdas, nejučiomis gydysi ir savąsias.
Sunkiausia buvo neturėti laiko sau
Beveik 2 mėnesius kasdien girdėjau ne tik mažylio juoką, bet ir nuolatinius „mamamamamamamama“, kai bandydavau nueiti į tualetą ar tiesiog truputį atsiriboti nuo visko. Supratau, kad mano laikui su savimi – dar ne laikas. Skaudžiausia buvo, kai sūnus pradėjo kandžiotis. Intuityviai supratau, kad turiu kažkaip iškęsti didelį skausmą ir nereaguoti. Nes jis kanda tikrai ne todėl, kad nori suteikti man skausmo. Jis kanda man, nes jam skauda širdį. Jį kankino ir vis dar kankina beprotiškas tėčio ilgesys. Sunku buvo tyliai iškęsti jo visai nenormalias reakcijas į bet kokį diskomfortą. Iškenčiau. Bet ne visada tyliai. Meldžiau mažylio atleidimo už pakeltą balso toną, kai mano smegenyse žemė su dangum maišydavosi.
Galėčiau šokti dabar pergalės šokį. Nes mano sūnus daug ramesnis, jis jaučiasi saugiai, „išleidžia“ mane į tualetą. Jis ramiai išgyvena mažus išsiskyrimus su manimi. Aš žinau, kad jam dabar viskas gerai. Man irgi.
Mano pamoka Nr. 5: Suaugusiam žmogui tiesiog privalu ne tik išmokti protingai reikšti savo nemalonius jausmus, bet ir pakančiai reaguoti į vaiko reakcijas, kurios atsirado dėl patiriamo skausmo, nerimo ir baimės. Apsikabinimas ir žiūrėjimas į akis visuomet padeda.
Nevykęs tėvas yra labai baisu
Labai gailiuosi, kad tuomet, kai įsimylėjau, galvojau tik apie save. Negalvojau, kad su tuo žmogumi, su kuriuo buvo gera linksmintis, būti dviese, mylėtis, turėsiu auginti vaikus. Tiksliau, nepasigilinau į tai laiku. Aš su savo mamos vaidmeniu susitvarkiau nuo pirmųjų nėštumo savaičių puikiai.
O mano vyras… Kai vaikas buvo šalia, buvo lengva būti geru tėčiu. Jau ketvirtas mėnuo gyvename su sūnum dviese. Mažylis labai ilgisi tėčio. Gyvena laukimu jį pamatyti. Klausosi kiekvieno automobilio garso lauke. Ir šaukia iš laimės tikėdamasis, kad atvažiavo JIS. Realybė žiauri: per keturis mėnesius biologinis tėvas mano sūnų aplankė 3 kartus ir skyrė jam 2 dienas su puse. Kai buvo sūnaus antrasis gimtadienis, JIS irgi nepasirodė. Net nepaskambino. Atvažiavo po 6 dienų. Smirdintis, riebaluotais plaukais, purvinais drabužiais. Su kažkokia ne nauja, per didele striuke ir žaisliniu traktorium dovanų. Pamoką gavau žiaurią: kitą kartą, kai įsimylėsiu, galvosiu, ar norėčiau su šituo vyru kartu auginti vaikus. Ir supratau dar kitą svarbų dalyką: iš savo nevykėlio vyro gerą tėtį padariau aš. Kai mūsų nebeliko šalia jo, jis nėra nei geras tėtis, nei geras žmogus. Bet tik dabar jis yra tikras.
Mano pamoka Nr. 6: Niekas kitas niekada prie jokių aplinkybių nepakeis žmogaus, jei pats žmogus nepasikeis. Tai galioja ir vyrų perauklėjimo kontekste.
Kaltės jausmas ir baimė dėl ateities
Dabar manau, kad niekada sau neatleisiu, jog taip nevykusiai išsirinkau gyvenimo partnerį. Kartais susimąstau, ką reikės pasakyti sūnui, kai jis paklaus, kodėl tokį vyrą įsimylėjau? Juk jis tikrai ne tik blogas tėvas, bet ir nedoras žmogus – melagis. Ir apgavęs ne tik mane, bet ir daug kitų žmonių. Dažnai pasvajoju, kad iki tos dienos man pavyks susipažinti su vyru, kuris norės su mumis pasidalinti šeimos džiaugsmais ir vargais. Ir mano nuostabus sūnus tikrai turės nuostabų tėtį. Ir nesvarbu, kad tai nebus kraujo ryšiu grindžiami santykiai. Iš kitos pusės, aš buvau laiminga santuokoje. Bet ji buvo ne mūsų santuoka, o mano vienos. Džiaugiuosi, kad dabar su sūnumi gyvename darnų gyvenimą. Nėra žmogaus, nėra konflikto. Ir pykdavau aš dažnai dėl labai normalių dalykų. Gėda pripažinti, bet mano vyras niekada nebūtų geras vyro pavyzdys mano sūnui ir kitam vaikui.
Mano pamoka Nr. 7: Moteris, pasirinkdama savo gyvenimo partnerį, turi pagalvoti, ar tai tinkamas pavyzdys jos vaikams.
Išskirtinis ačiū „babai Zojai“
Kai mano mažylis dar jautėsi visai nesaugus, man baigėsi mano išsvajotos vasaros atostogos ir teko eiti į darbą. Išgyvenau didžiulį stresą: jaučiausi klaikiai, nes buvau priversta palikti nuo manęs nenueinantį mažylį kažkam kitam. Provincijoje auklių pasirinkimas nėra didelis. Draugė pasiūlė paskambinti vienai moteriai, kuri galbūt sutiktų pasirūpinti mano sūnum, kai aš dirbu. Vaikai jaučia gerus žmones, ar ne? Sunkesnės man ir vaikui buvo pirmos trys dienos, tiksliau – rytai. Sūnus dar bandydavo desperatiškai verkti. Galbūt tikėjosi, kad aš persigalvosiu ir pasiimsiu jį kartu su savimi. Tačiau tik tie trys kartai ir buvo drėgni. Laimei, mano sūnaus gyvenime atsirado dar vienas pastovus, jį gerbiantis ir mylintis žmogus – mūsų brangi „baba Zoja“. Liūdžiu tik dėl vieno: visai šalia gyvenanti mano mama nesinaudoja savo močiutės privilegija ir labai retai pradžiugina mano sūnų. O šis, pravažiuojant jos namus, krykštauja.
Mano pamoka Nr. 8: Nieko nesitikėkite iš savo artimųjų, mažiau nusivilsite. O kai gausite pagalbos, palaikymo, paramos be jokio lūkesčio, gyvenimas vėl ims šypsotis.
Drąsa gyventi toliau
Aš nebebijau gyventi toliau. Jau nebijau. Džiaugiuosi, kad man pavyko išlaikyti blaivų protą neapsimetinėjant prieš pačią save. Netramdžiau savo ašarų prieš vaiką. Vaikai turi žinoti, kad ir tėvams skauda. Tačiau mano sūnus nebuvo mano išklausytojas. Nusprendžiau, kad jis turi teisę į savo laimingą vaikystę. Tėvai neprivalo būti visada stiprūs. Bet tėvai tikrai privalo mylėti savo vaikus ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Aš atradau savo ramybę vaike, gamtoje ir savo širdyje. Nekėliau sau jokių reikalavimų, išskyrus vieną: padaryti viską, kad vaikas atrastų savo sielos ramybę. Gavau nerealų atlygį už tai. Gavau vaiko ramybę, kuri leido man atsipūsti. Tik tokiu besąlyginiu meilės įrodymu ir nuolatiniu meilės patvirtinimu galima padėti mažam vaikui. Sūnaus šypsena ir juokas man to neleidžia pamiršti. Aš ir dvimetis sūnus nepastatėme naujo namo, bet, pasodinę ąžuoliuką ir pavadinę jį Albertu gero kaimyno garbei, tikrai esame pasiruošę tęsti savo laimingą gyvenimą toliau.
Mama Eleonora
„Mamos žurnalas“
