Paradoksalu, tačiau Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių pirmauja ir pagal besituokiančiųjų, ir pagal besiskiriančiųjų skaičių. Tai kas gi slepiasi po šiais skaičiais?
Skyrybos – viena iš aktualiausių temų ne tik Lietuvoje, tačiau ir daugelyje pasaulio šalių. Remiantis Valstybės duomenų agentūros informacija, Lietuvoje per metus porų vis dar išsiskiria kone pusė tiek, kiek sudaroma santuokų. Jei šią informaciją išreikštume skaičiais, tai 2021 m. buvo užregistruota 16,8 tūkst. santuokų, tuo tarpu – net 7,8 tūkst. oficialių skrybų, ir pagal šiuos rodiklius Lietuva rikiavosi viena pirmųjų taip pat ir Europos Sąjungoje.
Iš pirmo žvilgsnio statatistika tėra tik sausi skaičiai, tačiau liūdnoji jos dalis ta, kad daugiau nei pusė oficialiai besiskiriančiųjų turi bendrų nepilnamečių vaikų, kurie neretai lieka gyventi nepilnoje šeimoje. Vien 2020 m. Lietuvoje beveik 6000 vaikų po skyrybų liko nuolat gyventi tik su vienu iš tėvų. O tai reiškia, kad tokie vaikai tėvams skiriantis dažnai išgyvena ne tik iki šiol buvusios tvarkos, egzistavusio šeimos pasaulio griūtį, tačiau ir daugybę pasikeitimų vienu metu: dažniausiai prarandama ne tik galimybė matyti savo tėtį ar mamą taip dažnai kaip anksčiau, tačiau neretai net tenka persikraustyti į kitą gyvenamąją vietą ar netgi miestą, pakeisti ugdymo įstaigą. išsiskirti su senaisiais draugais, vaikystės namais, įprastomis vietomis, augintiniais, seneliais, o kartais – net ir savo broliu ar seserimi.
Kaip nurodo tėvus konsultuojanti Aistė Dėdelė, viena iš svarbiausių rekomendacijų besiskiriantiems tėvams yra ta, jog vaikai tų pasikeitimų patirtų kuo mažiau, įskaitant tėvų bendravimą ir santykį su vaiku, gyvenamąją vietą, ugdymo įstaigą ir kt., o tai neretai tėvams tampa nemenku iššūkiu. Kalbant apie psichologinius vaiko išgyvenimus, kaip vieną iš naudingiausių gyvenimo po skyrybų būdų galima įvardyti „paukščio lizdo“ metodą (angl. birdnesting), kuris Lietuvoje dar gan neįprastas, tačiau BBC duomenimis, sparčiai populiarėjantis ne tik JAV bei Australijoje, tačiau ir tokiose Europos šalyse kaip Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, o Švedijoje bei Norvegijoje šį metodą šeimos taiko jau ne vieną dešimtmetį. Taigi, „paukščio lizdo“ visa esmė ta, kad vaikai lieka ir toliau pastoviai gyventi savo vaikystės namuose, o pamainomis keičiasi tik tėvai, t. y. išsikrausto ir atsikrausto į senuosius savo namus pagal skyrybų metu susitartą buvimo su vaikais grafiką. Kaip nurodo Psychology Today, šis į vaiką orientuotas konceptas suteikia vaikui daugiau pastovumo, saugumo, taip pat galimybę kokybiškai leisti laiką su kiekvienu iš tėvų, o įprastinė bei kasdienė rutina išlieka mažai pasikeitusi.
Vis dėlto, toks sprendimas reikalauja didesnių finansinių resursų ir ne visoms šeimoms yra prieinamas. Todėl verta paminėti dar vieną vaikams palankią alternatyvą, labai populiarėjančią Lietuvoje, o daugelyje Vakarų šalių jau tapusia norma – gyvenimas pakaitomis pas abu tėvus, arba vadinamasis 50/50 gyvenamosios vaiko vietos principas. Šiuo atveju vaikai taip pat nepraranda savo vaikystės namų, kambario, kuriame (už)augo, tačiau įgyja dar vienus, antruosius, namus, kuriuose (dažniausiai) gyvena pusę viso laiko. Idealiu atveju, išsiskyrę tėvai lieka gyventi netoli vienas kito, jog vaikams nereikėtų keisti mokyklos ar darželio, užklasinių veiklų vietos, o prireikus jie lengvai galėtų pasiekti abejus namus. Įdomu tai, jog norvegų mokslininko Kenneth Aarskaug Wiik atliktas tyrimas parodė, kad vaikų priežiūrą po skyrybų pasidalyti pusiau labiau linkę didesnes pajamas gaunantys ir aukštesnį išsilavinimą turintys tėvai, taip pat tie, kurie iki skyrybų gyveno kartu gan ilgą laiką, poroje buvo lygiaverčiai, bendradarbiaujantys partneriai ir mažiau konfliktavo.
Vis tik, jei besiskiriantiems tėvams nei vienas iš aukščiau paminėtų konceptų dėl tam tikrų aplinkybių nepriimtinas ar neprieinamas, ir vaikas vis tik lieka gyventi tik su vienu iš tėvų, konsultantė A. Dėdelė atkreipia dėmesį į tai, jog kad ir su kuo vaikas begyventų, vaikų psichologinei savijautai daugiausiai įtakos turi tėvų tarpusavio bendravimas skyrybų proceso metu ir tolesnis bendradarbiavimas, galintis tapti tiek vaiko saugumo, tiek rizikos faktoriumi. Todėl labai svarbu užtikrinti, kiek tai yra įmanoma pagal aplinkybes, kad vaikas ir toliau jaustųsi taip pat mylimas, kad nekiltų (arba kiltų kuo mažiau) trukdžių po skyrybų matytis su išeinančiu tėčiu ar mama, kad būtų laikomasi tų pačių taisyklių būnant tiek su tėčiu, tiek su mama, kad naujieji partneriai nekliudytų susitikti su vaiku, taip pat jokiu būdu vaikui girdint nebūtų žeminamas ir menkinamas buvęs partneris, t.y. vaiko tėtis ar mama. Tai turėtų būti vienas iš svarbiausių skyrybų proceso uždavinių, o jei jų nepavyksta tėvams patiems taikiai ir sklandžiai spręsti, pasitelkiama specialistų (mediatorių, psichologų, konsultantų ir pan.) pagalba.
