Didelės permainos mažame gyvenime

permainos

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Sakoma, kad vaikystėje kaip niekad svarbu pastovumas, tam tikri ritualai, gyvenimo ritmas.

Kai kurios pedagoginės sistemos ir pagrįstos nuolatiniu ritualų kartojimu, gamtos ciklų sekimu.

Kai vaikas nejaučia pastovumo, jis nesaugus.

Tačiau gyvenime neišvengiamai tenka susidurti su permainomis.

Ką galima patarti tėvams, kurių gyvenime vyksta pokyčiai? Ar kiekviename pokytyje reikia ieškoti pozityvumo ir apie tai kalbėti su vaiku?

Konsultuoja psichologė Kristina Vainienė.

Psichologė Kristina Vainienė

Permaina: mamai metas išeiti į darbą, vaikučiui – į darželį

Ar ruošiantis šiam gyvenimo pokyčiui verta apie tai su vaiku daug kalbėti, ar galima truputį „pameluoti“, kad darželyje bus nepalyginamai įdomiau ir geriau, nei namuose?

Darželis – puiki vieta 3-5 metų vaikui išmokti susidraugauti, bendrauti, sugyventi su vienmečiais, pratintis prie nustatytos dienotvarkės, drausmės, auklėtojos nurodymų. Čia vaikai įgyja daugybę svarbių gyvenimo įgūdžių. Be auklėtojos, vaikai darželyje susipažįsta ir su kitais darželyje dirbančiais vaikų ugdymo specialistais, gali gauti jų konsultacijas ar pagalbą, pavyzdžiui logopedo.

Darželyje vaikai pasiruošia mokyklai.

3-5 metų vaikai paprastai jau būna pasiruošę atsiskirti ilgesniam laikui nuo tėvų, jie jau gali lankyti darželį ir išbūti jame visą dieną.

Pradedant pratinti vaiką prie darželio, jei yra galimybė ir leidžia darželyje nustatyta tvarka, iš pradžių būtų gerai kartu su vaiku grupėje pabūti kelias valandas. Po kelių dienų ar net kitą dieną, priklausomai nuo vaiko, galima bandyti jį vieną palikti darželyje pusdieniui, o vėliau – ir visai dienai. Paliekant vaiką darželyje svarbu su vaiku atsisveikinti ir pasakyti, kada grįšite jo pasiimti. Kai tėvai, nieko nesakę, išeina nemačiomis – „kad tik vaikas neverktų“ – mažylis gali jaustis nesaugiai.

Išėjimui į darbą pirmiausia turėtų pasiruošti pati mama. Jei ji pati nenori atsiskirti nuo vaiko, tam dar nėra pasiruošusi, o į darbą eiti nėra būtina, tai ir mamai, ir vaikui kol kas geriausia bus nieko nekeisti.

Kai mama tvirtai apsisprendusi, tuomet ir vaikui būna paprasčiau pasilikti darželyje. Taip pat svarbu, ar mamą palaiko tėtis, ar jis pritaria mamos grįžimui į darbą. O ar patys tėvai žino, kodėl jų vaikui svarbu eiti į darželį? Kokia pačių tėvų patirtis? Ar patys yra darželį lankę, ar ir dabar su siaubu prisimena jame praleistas dienas? Jei tėtis drebančia širdimi palieka vaiką darželyje, nepatikliai pašnairavęs į auklėtoją, vargu ar galima tikėtis, kad paliekamas vaikas džiugiai žingsniuos į grupę. Na nebent norėdamas padrąsinti tėtušį, kad pastarasis ramiai savo dienos darbus galėtų nudirbti.

Ruošiant vaiką darželiui, daug kalbėti neverta, meluoti taip pat nepatartina. Vaikui svarbu paaiškinti, kas yra darželis ir ko vaikai ten eina, ką veikia, ką ten nuėję randa, kiek ten būna, ko gali tikėtis. Tam tiktų trumpos pasakėlės apie vieną mergaitę ar berniuką, meškutį ar triušiuką, kuriam atėjo laikas pradėti lankyti darželį. Tokią pasakėlę gali sukurti patys tėveliai arba pasiieškoti jau šiam reikalui sukurtų. Pavyzdžiui, lietuvių kalba išleistos Marios Molickos „Terapinės pasakos“, kurią dar galima rasti knygynuose, Cornelios Nitsch knygelė „Netrukus viskas bus gerai“.

Taip pat galima kartu su vaiku žaisti ruošimosi, ėjimo į darželį, laiko leidimo jame ir grįžimo namo žaidimą. Darželinio amžiaus vaikai geriau supranta pasakų ir žaidimų kalbą, o ilgi pokalbiai ir aiškinimai juos lengvai gali supainioti, kelti nerimą. Net ir „baltai pameluoti“ vaikui nėra gerai. Bet koks melas kaip yla iš maišo anksčiau ar vėliau išlenda. Tikrai nė vienas iš tėvų nenorėtų, kad vaikas nustotų jais pasitikėti, nusiviltų, pamanytų, jog vaikai tėvams yra per sunki našta ir jiems kur kas smagiau darbe nei drauge su savo atžalomis.

Permaina: gyvenamosios vietos pakeitimas

Psichologė Kristina Vainienė

Psichologė Kristina Vainienė

Vaikas, atrodo, pripratęs prie kiekvieno savo namų kampelio, kieme turi draugų, pamėgtas žaidimo vieteles, o staiga tėvai ima ruoštis persikraustyti.

Kaip pozityviai vaikui pateikti tą faktą? Galbūt naujuose namuose bent kurį laiką reikėtų sukurti panašią aplinką, kokia buvo senajame bute ar name? Neišmesti senų žaislų, baldų, daiktų?

Jei persikraustymas neišvengiamas, geriau būtų kuo anksčiau vaikams pasakyti apie gresiančius pokyčius, kad dar liktų užtektinai laiko jiems prie tos minties priprasti.

Tokiu metu patys tėvai pilni visokių minčių ir jausmų, kuriais gali su vaikais pasidalyti, tuo skatindami juos išsakyti savuosius rūpesčius. Gal tėvai nerimauja dėl būsimų kaimynų, liūdi dėl paliekamų draugų. Kita vertus, svarbu pastebėti ir teigiamas persikraustymo puses, naujas atsiversiančias galimybes.

Pavyzdžiui, į persikraustymą galima pažiūrėti kaip į nuotykį. Vaikai gali dalyvauti, padėti ieškoti naujo buto, apžiūrėti pasirinktus, pasidalinti savo nuomone skirstant bei apstatant kambarius.

Galėtų nuspręsti, kokius daiktus nenorėtų pasilikti, kokius galbūt norėtų pakeisti, kurių atsisakytų.

Apsigyvenus naujoje vietoje, smagu pasižvalgyti, ištyrinėti aplinką, nustatyti atstumus, paskaičiuoti, kiek laiko trunka nueiti ar nuvažiuoti iki parduotuvės, darželio, mokyklos, tėvų darbo. Iš pradžių vaikams gali būti labai ilgu senų draugų. Gerai, kai yra galimybė jiems parašyti laiškutį, paskambinti, aplankyti ar pasikviesti į svečius. Persikraustymo sumaišties metu svarbu vaikų nepalikti vienų su jų rūpesčiais, baimėmis, nuogąstavimais. Tokiu metu jiems ypač reikia dėmesio, išklausymo, palaikymo, padrąsinimo, kartais patarimo ar pagalbos.

Permaina: darželio ar mokyklos pakeitimas

Kaip tam reikėtų ruošti vaiką? Kokius etapus išgyvena naujokai bet kokiame kolektyve?

Kaip vaikui seksis pritapti naujame darželyje ar mokykloje, labai priklauso nuo jo paties charakterio ypatumų, emocinės patirties, bendravimo įgūdžių. Kaip ir kitais būsimų pokyčių atvejais, apie darželio ar mokyklos pakeitimą vaikui svarbu pasakyti iš anksto. Tuomet liktų užtektinai laiko apsiprasti su būsimais įvykiais, atsisveikinti su draugais, galbūt net susipažinti su vienu kitu naują darželį ar mokyklą lankančiu vaiku. Svarbu, į kokią aplinką vaikas patenka: ar į palankią, draugišką, ar į atšiaurią, pilną įvairiausių išbandymų. Geriau, kai naujokų keletas. Tuomet jie vienas kitą gali pagloboti.

Vaikui naujame kolektyve sunkiausia pirmus pora mėnesių. Iš pradžių svarbu apsižiūrėti, apsiprasti naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis. Šiuo laikotarpiu labai gali padėti ryšių palaikymas su senais draugais – laiškais, žinutėmis, pokalbiais telefonu, susitikimais. Gerai, kai tėvai skatina vaiką išsikalbėti, pasipasakoti apie tai, kaip jiems sekasi, kokių turi rūpesčių, klausimų, ko baiminasi, kuo džiaugiasi, dėl ko liūdi ar pyksta. Šiuo laiku vaikui svarbu žinoti, kad tėvai jį myli, rūpinasi juo, yra prieinami ir pasiruošę išklausyti bei padėti, jei prireiktų.

Simonos Tiškės nuotr.

Permaina: gimsta broliukas ar sesutė

Kaip kalbėtis su vaiku? Ar teisingai daro tos šeimos, kurios vyresniajam vaikui perka dideles dovanas „sesutės gimimo proga“, kad daiktai nors kiek kompensuotų „skriaudą“?

Gana dažnai labai jautriai į sesučių ar broliukų atsiradimą reaguoja pirmagimiai. Pirmagimio padėtis šeimoje išskirtinė. Jam vieninteliam yra tekę pabūti vienturčiu, pasimėgauti nedalomu tėvų dėmesiu.

Atsiradus sesutei ar broliukui, vyresnėlis jaučiasi tartum karalius, nuverstas nuo sosto. Oi nepatinka jam, kad visi tupinėja aplink mažylį ir juo džiaugiasi. Tuomet vyresnėliui tenka nesąmoningai griebtis visokiausių gudrybių ir bandyti prarastą dėmesį susigrąžinti. Tai puikiausiai vaikščiojęs vaikutis ropinėti pradeda, tai čiulptuko prašo, tai į kelnes pridaro. Vyresni vaikai tampa jautresni, dažniau pradeda ašaroti, jaučiasi nelaimingi, bijo, kad dabar tėveliai jų nebemylės, jais mažiau rūpinsis, apleis. Labai gerai, kai vaikai aiškiai išsako savo nuogąstavimus, tuomet visus jų rūpesčius galima aptarti, padrąsinti juos, patikinti, kad jie tėvams ne mažiau svarbūs ir brangūs. Tik pradėję vaikščioti mažiai, o dažnai ir priešmokyklinukai, žodžiais aiškiai nusakyti savo būsenos nepajėgia. Apie jų būseną byloja elgesio pokyčiai, ašaros, įvairiausi skundai.

Jei vaikas pokyčiams šeimoje iš anksto ruošiamas, jam prisitaikyti naujoje situacijoje kur kas lengviau. Žinoma, ir šiuo atveju, kartkartėmis gali kilti įvairiausių klausimų, netikrumo, noro pasitikrinti, kiek tėveliams svarbus, ar mylimas ir reikalingas yra.

Tikrai kartais liūdna, kai tenka su broliais ir seserimis tėvų dėmesiu dalintis. Kita vertus, vaikai šeimose ne tik pešasi, bet ir išmoksta drauge žaisti, dalintis, padėti vienas kitam, pamokyti, užstoti kieme, jei kas kėsinasi nuskriausti. Vaikai, augantys su sesutėmis ir broliukais nesunkiai namuose išmoksta bendrauti, jiems lengviau pritapti mokykloje, o jei atsitinka, kad klasėje draugų nėra, jų visuomet ras namuose.

Labai šaunu, kai pats sesutės ar broliuko gimimas yra vaikui didžiausia dovana. Kokių dar dovanų bereikia? Na, nebent, kai artimieji ir šeimos draugai ateina kūdikio pažiūrėti ir jam dovaną neša, tai tuomet svarbu ir vyresnėlių nepamiršti, ir juos dovanėlėmis pamaloninti.

Smagu, kai visa šeima laukia į pasaulį ateinančio mažylio. Vyresnėliai žino, kur ir kaip vaikutis auga, dalinasi savo įsivaizdavimais, klausinėja, kaip buvo, kai jo laukėsi, o kai gimė, kai mažiukas buvo. Smagu visiems drauge pavartyti knygeles apie vaiko vystymąsi, priežiūrą po gimimo. Vaikai lengvai prisitaiko prie brolių seserų atsiradimo, kai gali prisidėti prie rūpinimosi mažyliu, kai su tėvais pasidalina būsimais darbeliais. Didesni vaikai gali padėti įrengti mažylio kampelį, pakloti lovytę, padėti išmaudyti mažių ar net sauskelnes pakeisti. O kaip gali būti smagu vežimėlį lauke stumti. Skyrus vyresnėliui dėmesio, leidus prisidėti prie šeimos rūpestėlių, netrunka vaikas apsiprasti su vyresniojo brolio ar sesers statusu, atranda naują vietą šeimoje.

Permaina: tėvų skyrybos

Čia, ko gero, sunkiausia rasti ką nors pozityvaus, bet su vaiku reikės kalbėti ir apie tai. Kaip pateikti tą faktą, kad vaikas patirtų kuo mažiau streso?

Tėvų skyrybos vaikams labai skaudi patirtis. Jos neišvengiamai į vaikų gyvenimą įneša daug pasikeitimų ir neaiškumų, net ir tais atvejais, kai buvę sutuoktiniai po skyrybų puikiai sutaria, abu rūpinasi savo vaikais, daug su jais bendrauja. Vaikas išgyvena skausmą, liūdesį, kartais užsidaro savyje, nustoja bendrauti su draugais, nebesidomi anksčiau patikusiais užsiėmimais, gali pradėti skųstis galvos ar pilvo skausmais. Pyksta ant tėvų, pyksta ant savęs. Gali tapti agresyvus, nepaklusnus namuose, darželyje ar mokykloje. Bijo dėl savo ateities, bijo būti paliktas ir kito tėvo. Baiminasi, kad juo besirūpinantis nesusirgtų ir nenumirtų. Ilgisi palikusio. Gali jaustis kaltas dėl tėvų skyrybų, manyti, kad tai dėl jo atsitiko.

Išgyvena gėdą, bejėgiškumą, jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas, nevykęs. Kita vertus, kartais šalia visų išvardintų nemalonių jausmų, vaikas gali jausti ir palengvėjimą ar net džiaugsmą, jei ilgai kentėjo nuo tėvų barnių, nuolatinės įtampos, grėsmės namuose.

Apie būsimas skyrybas vaikui reikėtų pranešti dar joms neįvykus. Tai leistų jam geriau suvokti situaciją, prisiprasti, pasikalbėti su abiem tėvais, paklausti rūpimų klausimų. Svarbu vaikams suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Pasakyti, kad skyrybos yra suaugusiųjų reikalas, kad jis tikrai čia nieko dėtas, tai vyksta visai ne dėl jo. Tikrai ne dėl to, kad neklausė, ką nors ne taip pasakė ar padarė. Būtina vaikui padėti susivokti savyje, savo prieštaringuose jausmuose, leisti saugiai išreikšti ir ištverti jo pyktį, neviltį, skausmą. Svarbu, kad vaikui nebūtų puoselėjamos mintys apie tai, kad tėvai susitaikys ir vėl gyvens kartu. Vaikui bus lengviau, jei jis žinos, kad gali susitikinėti, susirašinėti, kalbėtis telefonu su atskirai gyvenančiu tėvu ir dėl to nesijausti kaltu. Nors gali būti labai sunku, tačiau nė vienam iš tėvų nereikėtų vaikui girdint nepagarbiai kalbėti apie kitą.

Skyrybų proceso metu svarbu, kad tėvai vaikams skirtų daug dėmesio, kad ir kiek rūpesčių patys turėtų.

Nederėtų pamiršti ir artimų žmonių, kurie nori ir gali pagelbėti ištikus bėdai. Kartais būna svarbu paprašyti pagalbos, o kartais svarbu siūlomą pagalbą priimti. Stengdamiesi brandžiai spręsti gyvenime iškylančias problemas, tėvai rodo pavyzdį savo vaikams, tartum sako: „Kad ir kas nutiktų – išeitis yra“, ir dažniausiai ne viena.

Psichologo pagalba reikalinga, jei vaikas po skyrybų ar po kitų gyvenimo sukrėtimų ilgam pasikeičia, tampa užsidaręs, niekuo nesidomi, nesugeba išsakyti savo jausmų, skundžiasi įvairiais kūno negalavimais, jei atsiranda rimtų mokymosi sunkumų, sutrinka elgesys: vaikas dažnai įsivelia į vaidus, muštynes, pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais, bėga iš namų ar mokyklos.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ penki = 7

Kitos temos: