Gydytoja vaikų gastroenterologė Ilona Choliavskaja
Vaikų gastroenterologai rudenį ruošiasi didžiajam pacientų srautui, nes į darželius ir mokyklas po atostogų grįžę vaikai pradeda skųstis… pilvo skausmais. Psichosomatiniai pilvo skausmai – tik dalis problemų, kurias sprendžia „pilvuko gydytojai“ (taip gastroenterologus vadina vaikai). Konsultuoja gydytoja vaikų gastroenterologė Ilona Choliavskaj.
Medicinos klinika 1005, www.medicinosklinika1005.lt
KŪDIKIAI
Kokia dažniausia kūdikių pilvo skausmų priežastis?
Kūdikių problemos – atpylinėjimas, pilvuko pūtimas, tuštinimosi sutrikimai. Taip yra dėl nebrandaus kūdikio virškinamojo trakto, alerginio fono, mamos valgomo maisto. Mes žindančiai mamai rekomenduojame valgyti visko po truputį, tačiau, jei vaiko pilvukas jautresnis, reikėtų riboti žalias daržoves, pilvo pūtimą skatinančius produktus, o įtariant alergiją, – išsiaiškinti, kokie produktai ją gali provokuoti.
Daugumą šių problemų gali padėti išspręsti šeimos gydytojas, nes kartais užtenka pakoreguoti mamos ar vaiko maitinimą ir… nuraminti mamą. Juk dabar, kai informacija lengvai prieinama, mamos prisiskaito ir prigalvoja pačių įvairiausių diagnozių. Kaip ir mes, būdami studentai, „persirgdavome“ visomis ligomis, apie kurias mokėmės (juokiasi). Nors lyg ir savaime aišku, kad dauguma kūdikių turi vienokių ar kitokių „pilvuko“ problemų, mamas labai sunku įtikinti, kad vaikutis išaugs, kad rimtos patologijos nėra, kad tai normalu. O rimtus dalykus nuo paprastų atskirti nėra labai sunku – jeigu kūdikio svoris auga, jei mažylis gerai valgo ir šlapinasi, jeigu bendras kraujo tyrimas geras, vaikas geros nuotaikos, judrus, tikėtina, problema nėra didelė.
Beje, nesutikčiau, kad kūdikių pilvo diegliai trunka tik pirmus 3 mėnesius. Jie gali tęstis ir iki pusės metų, ir ilgiau. Juokauju, kad lengviausia dieglius atskirti pagal tai, ar kūdikis nurimsta vežamas automobiliu.
DARŽELINUKAI IR MOKINIAI
Kad kūdikiams būna pilvo dieglių, visi įpratę. Tačiau kaip reaguoti, kai už pilvo griebiasi 2–3 metų vaikas?
Kai ateina tokio amžiaus pacientai, pirmiausia klausiame – o kaip vaikas tuštinasi? Mama turėtų stebėti, kada vaikui labiau skauda, gal prieš tuštinimąsi, o gal ko nors užvalgius? Dažna pilvo skausmų priežastis – vidurių užkietėjimas. Vaikai nelabai moka įvardinti norą tuštintis, jie sako „skauda pilvuką“, pasituština, ir viskas vėl gerai. Šeimos gydytojai vidurių užkietėjimo per daug nesureikšmina, mamos net išgirsta „nieko tokio, išaugs“. Iš tikrųjų nereikia bijoti vaistų nuo vidurių užkietėjimo, kuriuos skiria gydytojas. Prie jų vaikas tikrai nepripras, o problema bus išspręsta.
Būna, kad tėvai nė nesupranta, ar vaiko viduriai užkietėję. Jie kreipiasi į gydytojus dėl to, kad vaikas išmatomis tepa kelnaites. Ši būklė, vadinama enkopreze, yra vienas iš vidurių užkietėjimo požymių, tačiau vaikas dėl to dažniausiai nusiunčiamas pas psichologus. Tėvai vaiką mėnesius vedžioja pas psichologą, į akupunktūras, o reikia tik pasikonsultuoti su vaikų gastroenterologu. Per mano darbo praktiką pasitaikė tik vienas atvejis, kai enkoprezė buvo dėl psichologinių priežasčių, visais kitais atvejais vaiko viduriai buvo užkietėję.
Papasakokite plačiau apie tuos jau minėtus rudeninius pilvo skausmus.
Kai vaikai pradeda lankyti darželius ir mokyklas, prasideda psichosomatiniai pilvo skausmai. Tėvai skundus, kad skauda pilvą, išgirsta vaikui atsikėlus ir besiruošiant į darželį, o savaitgaliais pilvuko nebeskauda… Kartais jautresni mokiniai, žinodami, kad ryt laukia kontrolinis, gali skausmais pradėti skųsti ir iš vakaro. Psichosomatika nėra vaiko ligos simuliavimas ar melavimas – vaikas gali net vemti, atrodyti kaip tikras ligonis. Paaugliams (ir ne tik) nuo streso skrandyje gali net atsirasti opų. Kodėl taip yra? Labai tamprus ryšys yra tarp vaiko smegenų ir žarnyno.
Mums, suaugusiesiems, kai jaudinamės, nerimaujame, ko nors bijome, skauda galvą. Vaikams – pilvą.
Tokius skausmus sunkiausia išgydyti, nes nėra jokios organinės patologijos. Atliekame tyrimus, ir jie rodo, kad vaikas sveikas. Tada siūlome reguliuoti mitybą, režimą, žiūrėti, kad vaikui pakaktų poilsio. Galima rasti priemonę, kuri padės vaikui, – ar tai bus kmynų arbata, ar linų sėmenų nuoviras, ar pilvuko paglostymas, ar šildyklė. Nepatariame tik agresyvaus „gydymo“, kai vaikams girdomos stiprios vaistažolių arbatos kiekvieną dieną. Bet kokiu atveju, dėl pasikartojančių pilvo skausmų reikia pasikonsultuoti su specialistu, ypač, jei skauda naktimis, jei tie skausmai sutrikdo vaiko kasdienę veiklą, jei krenta svoris, žemėja hemoglobinas.
Mums darbo netrūksta jokiais metų laikais, gal tik vasara ramesnė. Juk po rugsėjo–spalio, kai įvyksta adaptacija, laukia švenčių periodas, kai vaikų pilvukų laukia didžiulis iššūkis. Po Kalėdų netrunka ateiti Velykos, kai būna „permaitintų pilvukų“ savaitė (juokiasi).
„ŪMUS PILVAS“
Kaip atskirti pilvo skausmą, kuriam reikia skubios pagalbos?
Jeigu vaikui anksčiau neskaudėjo pilvo, o staiga jis sako, kad skauda (o jei nemoka kalbėti, – rodo, liečia), jei akivaizdžiai matote, kad skauda, vaikas kenčia, gulasi, – tai ūmi liga. Kartais skausmo gali nebūti, bet jei vaikas nei iš šio nei iš to pradeda gausiai vemti ar tuštintis su krauju, irgi laikoma ūmia būkle, kai nereikia nieko laukti, o tuoj pat kreiptis į medikus. Dažniausios vadinamojo „ūmaus pilvo“ priežastys – apendicitas, žarnų invaginacija (būklė, kai viena žarnos dalis sulenda į kitą).
Dabar tampa populiarios mediko konsultacijos telefonu, bet joks gydytojas, kuris išgirsta, kad vaikui staiga pradėjo stipriai skaudėti pilvą, kai nuo susirgimo pradžios skaičiuojamos valandos, o ne savaitės, nekonsultuos vaiko jo nepamatęs, o greičiausiai rekomenduos kreiptis į chirurgus. Kai įtariama ūmi chirurginė patologija, laikas tampa labai svarbus.
PILVO LIGŲ SIMPTOMAI
Laimos Druknerytės nuotr.
Ar visada tik skausmas, vėmimas, tuštinimosi sutrikimai rodo, kad vaikas turi virškinamojo trakto problemų?
Išvardinti požymiai yra tipiški, tačiau gana dažnai pas mus patenka vaikai, kuriems neskauda pilvo, bet jie, pavyzdžiui, kosėja dėl refliukso (kai rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę). Kosulys būna pagrindinis skundas, o atlikus tyrimus paaiškėja, kad vaikas kosėja dėl ezofaginio refliukso. Toks kosulys dažniau būna vaikui gulint, naktį ar paryčiais. Vaikai nesupranta sąvokos „rėmuo“, todėl bandome jų klausinėti suprantamai: Ar burnytėje nėra per daug seilių, neskanumo? Ar nėra blogo kvapo iš burnos? Jei abiems tėvams kyla rėmuo, tikėtina, kad taip bus ir vaikui.
Kartais kreipiasi paaugliai, kurie sako, kad skauda širdį, o tyrimai parodo stemplės ar skrandžio patologiją.
Kad vaikas turi virškinimo ligų, gali rodyti blogai augantis svoris, išpūstas pilvas (dėl celiakijos ar laktozės netoleravimo). Kartais tėvai nė nepastebi to išpūsto pilvuko, bet vaikas pats pasako, kad jam veržia kelnaičių guma arba atsisako mautis džinsus, nes jie jam „nepatogūs“, o iš tikrųjų spaudžia pilvuką.
TYRIMAI
Kokie yra skrandžio ir pilvo bėdų diagnostiniai tyrimai? Ar visada reikia „ryti žarną“ (ko tėvai labiausiai bijo), arba atlikti rentgeną, išgėrus kalkių?
Pastarasis metodas – rentgenoskopija – skiriamas gana retai, nebent tada, kai įtariamas rijimo sutrikimas, nepraeinamumas.
Jei vaikui skauda pilvą, pirmiausia pradedame nuo bendro kraujo ir šlapimo tyrimo. Kraujo tyrimas parodys, ar vaikui nesumažėjęs hemoglobinas (dėl kai kurių skrandžio ligų blogiau pasisavinama geležis), ar nėra uždegimo (vaikui skaudėti gali dėl inkstų ar kitų organų uždegimo), ar nėra alergijos. Vis daugiau kalbama apie ligą celiakiją, kurią įtariant pirmiausia atliekami kraujo tyrimai.
Daug informacijos suteikia pilvo organų ir inkstų echoskopija, kuri yra neskausminga ir nekenksminga. Yra tėvų, kurie mano, kad echoskopija kenkia vaikui dėl „spinduliuotės“. Iš tikrųjų atliekant echoskopinį tyrimą jokios apšvitos nėra. Atliekant echoskopiją, įvertinama pilvo organų ir inkstų struktūra, ar nėra akmenukų tulžies pūslėje ir inkstuose, ar nėra papildomų darinių, – tai labai svarbu, jei vaikas, neturėjęs polinkio į vidurių užkietėjimą, pradėjo juo skųstis. Echoskopija parodo, ar nėra ginekologinių problemų (mergaitėms).
Informatyviausias tyrimas tiriant skrandį yra endoskopija, kurios labiau bijo tėvai negu vaikai. Mažiems vaikams atliekant šį tyrimą taikoma sedacija (nuraminimas), panašiai, kaip taisant dantukus. Vaikas nepatiria streso, jam neskauda.
Ateinant pas vaikų gastroenterologą, reikėtų turėti vaiko medicininės kortelės išrašus, ūgio-svorio procentilių duomenis, bendrųjų tyrimų, kuriuos kasmet poliklinikoje atlieka profilaktiškai, atsakymus. Tada daug lengviau nustatyti, kodėl vaikas negaluoja.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
Susiję straipsniai
