Vakare kūdikio neįmanoma užmigdyti? Kartais, nepaisant to, kad vaikutis yra visiškai sveikas, linksmas ir guvus visą dieną, vakarais prasideda nepaliaujamas ir nenuraminamas verkimas. Kokia galėtų būti to priežastis, pasakoja kūdikių ir vaikų miego specialistė Dovilė Šafranauskė.
Painiava dėl pavadinimo
Ieškodami informacijos apie staiga prasidedančius nenuraminamo verkimo epizodus, kurie dažniausiai pasireiškia pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, tėvai dažnai susiduria su terminų, priežasčių ir pavadinimų painiava.
Dažniausiai minimi pilvo diegliai, kurių pavadinimas tarsi sufleruoja, jog mažyliui pilvuką diegia arba skauda. Tačiau dažnai objektyvių tokio skausmo įrodymų nėra. Juk nepaklausime kūdikio, ar jam skauda! O atlikti medicininiai nenuraminamai verkiančių kūdikių tyrimai įprastai tik patvirtina, jog fiziškai kūdikis visiškai sveikas. Juolab kad visą dieną kūdikis būna geros nuotaikos, guguoja, reaguoja į kalbinimą ir nebūna matyti net mažiausios skausmo užuominos.
Kartais minimas vertinys iš anglų kalbos kolikinis verksmas (ang. colic). Įprastai toks verksmas yra diagnozuojamas, jei atitinka aiškius kriterijus, pirmasis kurių, jog verksmas trunka 3 ir daugiau valandų, dažniau nei 3 kartus per savaitę, ne trumpiau nei 3 savaites.
Kiti tokio verksmo požymiai gali būti:
Verkimas primena riksmą ar net lydimas į skausmą panašios veido išraiškos;
Verksmas prasideda be jokios paaiškinamos priežasties ir nenurimsta patenkinus akivaizdžius poreikius: pakeitus sauskelnes, patikrinus kūdikio temperatūrą, paėmus ant rankų, pasiūlius krūtį ar buteliuką;
Verksmas prasideda panašiu, nuspėjamu laiku;
Nepadeda įprastos nuraminimo praktikos: nešiojimas, supimas;
Dažniausiai pasireiškia vakare, nors gali būti ir nakties metu;
Verksmo metu dažnai išrausta veidas, pasireiškia kūno įtampa, sugniaužti kumštukai, išriesta nugara.
O kas, jei verksmas stiprus ir nenuraminamas, tačiau neatitinka visų išvardintų kriterijų? Trunka trumpiau ar pasireiškia rečiau? Tikrai būna ir taip. Kol kas nėra aiškaus ir vieningo sutarimo, ne tik kaip tokį verksmą vadinti, bet ir pakankamai informacijos, kaip elgtis, jei mažylis nenumaldomai verkia, su kuo toks verkimas gali būti susijęs ir svarbiausia – jog toks verkimas yra kūdikio raidos etapas, kurį reikia tiesiog kuo ramiau pralaukti. Kad būtų aiškiau, pavadinkime jį tiesiog nenuraminamu ir nepaaiškinamu verksmu.
Nepaaiškinamas verksmas skiriasi nuo pilvuko pūtimo pirmiausia tuo, jog nenurimsta pasišalinus dujoms ar vaikui pasituštinus. Jo nelydi padidėjęs irzlumas dienos metu, karščiavimas, pakitusios išmatos ar kiti ligas signalizuojantys simptomai. Kaip jau supratote, tai laikas, kai iš pažiūros visai sveikas kūdikis staiga ima stipriai ir nenumaldomai verkti, ir toks verksmas kartojasi bent kelis kartus per savaitę. Deja, dažniausiai toks verksmas prasideda vakare, kuomet ir patys tėvai jau yra pavargę ir todėl jautriau reaguoja į vaiko verksmą.
Ar verksmas pavojingas kūdikiui?
Laikotarpis, kai kur literatūroje vadinamas „raganų valanda“ ar „purpuriniu verksmu“, dažniausiai prasideda nuo antrosios gyvenimo savaitės, dažnai pasiekia piką apie 6–8 savaitę ir pamažu išnyksta trečiąjį ar ketvirtąjį gyvenimo mėnesį. Retais atvejais užsitęsia iki šeštojo mėnesio. Jo pasireiškimo dažnumas nepriklauso nuo kūdikio lyties bei nuo to, ar kūdikis žindomas, ar maitinamas pieno mišiniu. Ir jis visiškai nereiškia, jog žindomam kūdikiui trūksta pieno. Nenuraminamas verkimas būdingas 10–15 proc. visiškai sveikų kūdikių, todėl nenuostabu, jog dalis tėvų ir senelių niekada nėra su juo susidūrę ir gali sutrikdyti tokiais komentarais, kaip: „Kūdikiai taip neverkia.“, „Niekada nesu mačiusi taip verkiančio kūdikio“. Žinoma, jei kyla abejonių dėl kūdikio sveikatos, visuomet pasikonsultuokite su pediatru.
Pats verksmas, jei jo metu kūdikiu yra švelniai rūpinamasis, kūdikiui yra visiškai nepavojingas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, kūdikiai vystosi įprastai ir nėra pastebėta jokio ryšio tarp jų sveikatos, elgesio ar gebėjimo valdyti emocijas vėlesniame amžiuje, lyginant su kūdikiais, kurie nepatyrė tokio verkimo. Įprastai, netikėtai prasidėjęs, toks verksmas visai netikėtai ir baigiasi.
Daugiau „pavojaus“ tėvams
Tačiau nenuraminamo ir nepaaiškinamo verksmo laikotarpis yra ypač sunkus tėvams ir kitiems kūdikius prižiūrintiems žmonėms. Būdami su verkiančiu kūdikiu, tėvai ir globėjai išgyvena itin stiprius jausmus: nerimą dėl jo sveikatos, savo nuovargį ir susierzinimą, stiprų vidinį poreikį tą verksmą nuraminti, nepasitenkinimą savo ar partnerio veiksmais, net abejones dėl savo, kaip tėvų, gebėjimų. Ir tai visiškai natūralu. Mūsų smegenų emociniai centrai yra užprogramuoti visu savo pajėgumu reaguoti į kūdikio verksmą.
Vis dėlto svarbu, jog kūdikius prižiūrintys tėvai ar globėjai suprastų, jog nenuraminamas verksmas yra kūdikio raidos etapas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis, ir išliktų kuo ramesni. Būtina apie tai kuo daugiau kalbėti, nes JAV atlikti tyrimai teigia (Lietuvoje tokios statistikos nėra), jog būtent verksmas, kurio tėvai negali nuraminti, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios kūdikiai išgyvena supurtyto vaiko sindromą – būseną, kuomet stipriai sukratyti kūdikiai ir maži vaikai patiria negrįžtamus smegenų pažeidimus. Išvarginti verksmo, pervargę tėvai gali prarasti savikontrolę.
Todėl tokiu laikotarpiu be galo svarbus aplinkinių palaikymas bei paskatinimas tėvams pasirūpinti ir savimi, kad jie galėtų kuo ramiau pasirūpinti savo kūdikiu.
Kas gali pagelbėti?
Kol kas trūksta mokslinių įrodymų, kokia gi tikroji tokio verksmo priežastis ir kokios priemonės galėtų jį palengvinti. Kadangi šis verksmas nesusijęs su fiziniu skausmu, manoma, kad pirminė jo priežastis yra vaikų emocinė būsena ir galimai jautresnė nervinė sistema. Nors tokie verkimo epizodai pasireiškia tik mažai daliai vaikų, pastebėta, jog anksčiau gimusiems ar kūdikiams, kurie patyrė itin sunkius gimimus, toks verkimas pasireiškia santykinai dažniau.
Keli geri nuraminimo patarimai, jei vakare kūdikio neįmanoma užmigdyti:
Belaukdami, kol bus atrasta patikima priemonė, nuraminanti šį nepaaiškinamą verksmą, galime bandyti sušvelninti šiuos verkimo periodus. Kadangi toks verksmas siejamas su jautria nervų sistema bei emocine vaikų būsena, pirmiausia turime galvoti, kaip sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, ramūs ir tinkamai pailsėję. Ir daryti tai visos dienos metu, ne tik tada, kai jau prasideda vakarinis neramumas.
Užtikrinkime, kad dienos metu mažylis nepervargtų ir neviršytų amžiui tinkamo būdravimo laiko.
Dienos būdravimo metu iki minimumo sumažinkime stimuliaciją, leiskime laiką su kūdikiu kuo ramiau. Venkime svetimų žmonių, sausakimšų erdvių, kuriose būtų daug garsų, kvapų, spalvų (pvz., prekybos centrų).
Bendraudami su mažyliu niekur neskubėkime, sulėtinkime savo judesius ir visuomet perspėkime kūdikį prieš jį paimdami ar stipriai pasikeičiant aplinkai. Tarkime, prieš panardinant į vandenį.
Vakarop priblankinkime namuose šviesas, pritildykime garsus, išjunkime televizorių. Visa tai labai stimuliuoja ir vargina kūdikius.
Kuo daugiau laiko praleiskime nešiodami kūdikį, pagal galimybes laikykimės kontakto oda prie odos. Pastebėta, kad šalyse, kur kūdikiai praleidžia daug laiko nešiojami, nepaaiškinamo verkimo atvejai labai reti arba jų iš viso nebūna.
Išmėginkime įvairius raminimo būdus, tačiau neturėkime per didelių lūkesčių dėl jų efekto. Dažnai tai, kas nuramina vieną kūdikį, gali nebeveikti kito, tad tiesiog nusiteikime ramiems eksperimentams. Dažnai tėvai teigia, jog vaikus nuramina važiavimas mašina. Tik prieš pasirinkdami tokį raminimo būdą, kritiškai įvertinkime savo nuovargį, nes pavargę tėvai ir vairavimas nėra saugiausia kombinacija.
Išeikime trumpam su kūdikiu į lauką. Net jei tai nenuramins jo verksmo, grynas oras pagelbės nusiraminti patiems ar leis atgauti jėgas namuose likusiam mamai ar tėčiui.
Kvieskimės pagalbos. Šiuo periodu tai ne prabanga, o būtinybė. Jei neturime galimybės sulaukti fizinės pagalbos, kreipkimės bent jau emocinio palaikymo.
Išlikime kiek įmanoma ramesni. Kelias valandas beklausant kūdikio verksmo, išlikti ramiems nėra paprasta, tačiau turime prisiminti, jog taip labiausiai padedame savo kūdikiui nurimti ir jaustis saugiam. Išmėginkime gilų kvėpavimą, laikydami priglaudę kūdikį, tai padės nurimti ir mums, ir kūdikiui. Jei matome, kad raminimas nepadeda, tiesiog įsitaisykime su verkiančiu kūdikiu jaukioje vietoje, priminkime jam ir sau, jog esame saugūs, ir išbūkime tiek, kiek kūdikiui reikės, kad nurimtų.
Žinokime, kad tai fenomenalus kūdikio raidos etapas, kuris visai neturi nieko bendro su tuo, kokie tėvai esame ar kaip prižiūrime kūdikį. Ir tai, jog šis etapas tikrai praeis ir pasibaigs.
Jei jaučiame, kad sunku valdytis, kyla nerimas ar pyktis, perduokime kūdikį partneriui. O jei neturime, kas ramiai pasirūpintų kūdikiu, palikime kūdikį saugioje vietoje, tarkime, jo lovelėje ir grįžkime nusiraminę.
Nors verkimas užtrunka ilgai, dažniausiai jis tiesiog netikėtai baigiasi. Kūdikis nurimsta ir tiesiog ramiai užmiega. Tiesa, tėvams nurimti užtrunka kur kas ilgiau. Tad jei šiuo metu išgyvenate tokį laikotarpį, priminkite sau, jog turite jį tiesiog išgyventi ir netrukus tai liks tik slogiu prisiminimu.
Išgirdę, jog jūsų draugai išgyvena šį periodą, – skubėkite į pagalbą. O jei vakare girdite kaimynystėje nepaliaujamą verksmą, jokiu būdu nebelskite į sienas, geriau pasiūlykite panešioti kūdikį ar išvirti raminančios žolelių arbatos. Juk kartais taip trūksta gerojo kaimo, padedančio auginti kūdikius.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
