Sigitos Žilinskienės sūnūs – Titas (14 m.), Aidas (11 m.) ir Erikas (4 m.) – miegoti eina 20 valandą. Jokiu būdu ne prievarta. Jie tiesiog mėgsta eiti miegoti anksti. Ar taip gali būti? Pasirodo, gali, jeigu mama yra miego specialistė.
Apie Sigitą ir „Sleep Sense™“ skaičiais:
- Programą 2003 metais sukūrė Dana Obleman, per 20 metų programa padėjo daugiau kaip 100 000 mamų ir tėčių išspręsti jų vaikų miego problemas.
- Šios programos pasaulinių konsultantų yra 320.
- Sigita konsultuoja šeimas iš Lietuvos, Afrikos, Olandijos, Belgijos, Švedijos, Norvegijos, Airijos, Anglijos, Portugalijos, Kanados.
- Nors programa sukurta Amerikoje, ji populiari Indijoje, Filipinuose, Kinijoje, kur nešiojimo, prieraišiosios tėvystės tradicijos dar gilesnės, nei pas mus.
- Per 3 metus Sigita padėjo beveik 300 šeimų, o konsultacinių skambučių, kurių kartais visiškai pakanka padėti šeimai, buvo daugiau kaip 1000.
- Pagal pasaulinę statistiką, taikant šią metodiką, net 98 proc. atvejų yra sėkmingi.
- Vyriausias Sigitos klientas 4 metų.
- Jauniausias – kelių dienų.
- „Sleep Sense™“ programa tinkama vaikams iki 10 metų, vyresniems taikomas tarpinis ir adaptuotas variantas tarp vaikų ir suaugusiųjų programos.
Sigita prisistato gero miego eksperte, o jos taikoma JAV sukurta metodika „Sleep Sense™“ populiari visame pasaulyje. Paprašėme bendro pobūdžio konsultacijos ir mūsų skaitytojų vaikučiams.
Sigita, leiskite spėti – vaikų miegu susidomėjote dėl to, kad blogai miegojo kuris nors jūsų vaikas? Papasakokite.
Esu baigusi Verslo administravimo magistro studijas Kauno technologijos universitete – tai visiškai nesusijusi su miegu sritis. Nors svajonės dirbti didelėje kompanijoje arba turėti savo verslą išsipildė, vis dėlto viduje jaučiau, kad esu ne savo vietoje, man reikia kažko kito.
Prieš 4 metus mūsų šeimos gyvenimas stipriai pasikeitė: pakeitėme gyvenamąją vietą, iš Kauno persikraustėme į Alytų, iš buto – į namą, susilaukėme trečio vaikučio, kurio labai norėjau. Gimus Erikui, pradėjau daugiau domėtis vaikų miego tema (nors, palyginus su pirmuoju vaiku, Erikas miegojo labai gerai).
Nors Erikas buvo gana geras miegotojas – nesunkiai užmigdavo maitinamas, naktį keldavosi valgyti 3 kartus ir greitai grįždavo į miegelį, bet… Gyvenome naujame mieste, vyriausiajam berniukui pasikeitė mokykla, antrasis vaikas buvo pirmokas, jiems labai reikėjo manęs. O aš buvau „prilipusi“ prie savo naujagimio. Kai tik vakaras, aš migdau leliuką, kai tik rytas, aš keliuosi sulaužyta, neišsimiegojusi ir pavargusi. Nuolatinis maitinimas, supimas ir sąžinės priekaištas buvo geras spyris man ieškotis informacijos, kaip greičiau ir kitaip, ne nuolat maitinant, užmigdyti vaikutį.
Informacijos, patarimų interneto platybėse buvo tikrai daug. Bet man pavieniai patarimai nepadėjo. Ir dabar žinau, kodėl. Nes miegas – kaip dėlionė, su daug daug detalių. Vieniems užtenka atrasti tą vienintelę trūkstamą, ir miegas susitvarko, kitiems reikia kelių. O kai kurioms šeimoms (esu tokių turėjusi) dėlioti dėlionę pradedame nuo pradžių.
Taigi mano atveju mums reikėjo kompleksinio sprendimo, kad mano mažylio, o ir mano pačios miegas stipriai pasikeistų. Ir beieškodama tų „stebuklingų patarimų“, atradau programą „Sleep Sense“.
Programą užsisakiau paprasčiausią, be individualių konsultacijų, nes ji tikrai pasirodė man brangi (1000 dolerių), o ir viduje tas kitas Aš su savo dvejonėmis: „Taip negali būti, nesąmonė, apgaus ir pan.“ Juokinga, bet dauguma šeimų, su kuriomis jau dirbau, iš pradžių galvojo būtent taip. Esu tikra, kad tos šeimos, kurios po pažintinio skambučio taip ir nesiryžta pokyčiams, galvoja taip pat.
Pirmasis migdymas pagal programą man buvo labai sunkus emociškai. Džiaugiuosi, kad nepalūžau, tikriausiai viduje labai tikėjau ta programa. Ir ji padarė perversmą mūsų mieguose jau per pirmąją naktį. Žinoma, susidūrėme su visokiais iššūkiais, darydami pokyčius savarankiškai, tai normalu: kai ko nesupranti, kai ką praleidi. O net menkiausia smulkmena kartais būna labai svarbi.
Maždaug po 2 savaičių nuo programos pradžios mes susidėliojome kone idealų savo miegelių variantą. Ne tokį, koks galėjo būti, jei būtų buvę papildomai ir konsultacijų, bet tada atrodė mums, ko dar norėti, ir taip jau nuostabu. Po kelių dienų pamačiau informaciją, kad renkama nauja grupė mokytis apie „Sleep Sense“ metodą, bei kvietimą tapti komandos nariu. Susigundžiau, ir štai kas išėjo.
Ar nebaisu buvo imtis visai naujos, nežinomos veiklos?
Pirmas pojūtis ir vizijos buvo labai geros, tokių nemiegančių šeimų yra tikrai daug, norėjosi joms padėti. Vėliau, įsijungus protui, pasidarė baisu: o kas jeigu niekam mano konsultacijų nereikės? Esu be galo dėkinga savo vyrui už palaikymą, motyvavimą, pagalbą. Jis buvo tas, kuris drąsino žengti šį žingsnį, kaip galėdamas padėjo buityje, su vaikais, kad tik galėčiau mokytis.
O mokytis teko tikrai nemažai: įvairūs vebinarai, knygos, pokalbiai. Viskas anglų kalba (teko atgaivinti savo žinias). Kovidas paskutinėmis dienomis pakeitė visus suplanuotus mokymus gyvai, Amsterdame, viskas persikėlė į nuotolinį mokymą. Kaip ir užsidariusios mokyklos bei vyresnėlių mokslai namuose įnešė tam tikros įtampos. Pradžia tikrai nebuvo lengva, su iššūkiais.
Jūsų atstovaujamos programos esmė – kad kūdikiai greitai išmoksta užmigti patys, reikia tik jiems padėti (bet netrukdyti). Tačiau pirmus vakarus vaikutis tikriausiai verkia. Kaip buvo jums?
Esu iš tų mamų, kurios labai jautrios verkimui. Vyras visada sakydavo – paverks ir užmigs, kur jis dėsis. O man vien nuo tos minties būdavo negera. Jeigu kur nors išvažiuodavau ir vyrui palikdavau mažylį, skubėdavau grįžti kuo greičiau, kad tik vyras neleistų verkti. Kai pradėjau mokymus, vyrui daug nepasakojau, kas kaip, programą įgyvendinau viena. Tai nebuvo lengva.
Todėl kai pradedu dirbti su šeimomis, pirmiausia pabrėžiu, kad geriausia dirbti komandoje. Vyro dalyvavimas procese labai svarbus, kartais užtenka tiesiog apkabinimo ir pasakymo, kad viskas bus gerai, kad mama nusiramintų emociškai. Kartais užtenka tiesiog žinojimo, kad tave palaiko, o būna ir taip, kad tėčiai perima visą procesą pirmąjį vakarą, norėdami padėti mamai, nes mama be galo jautri verkimui, kurio, deja, neišvengsime.
Pirmoji naktis nebūna lengva, su tėveliais visada ruošiamės sunkiausiam variantui, nes bet koks pokytis vaikui sukelia nepasitenkinimą, o tai reiškia – verkimą. Vis dėlto dažniausiai ji būna daug lengvesnė, nei tėveliai tikisi, ir tai sustiprina jų motyvaciją tolesniam darbui.
Kalbant apie šią miego metodiką, yra dvi stovyklos – vieniems ji tinka, kitiems ne, o norėdami tarsi įžeisti pastarieji šią metodiką vadina vaiko dresūra. Aš neįsižeidžiu, palinkiu gero miego ir diskusijų tikrai netęsiu. Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, mums tai gali patikti arba ne, vieniems gali tikti, kitiems ne. Mano tikslas – padėti tiems tėvams, kuriems mano pagalba reikalinga, bet nebandyti visus auklėti ir aiškinti, kad mano atstovaujamas metodas pats geriausias. Tikrai ne, mes visi skirtingi. Svarbu, kad vaikutis miegotų, ir visa šeima gerai pailsėtų.
Taigi verkimas – pati jautriausia mokymo miegoti dalis. Tėvams dažnai sakau: jeigu kūdikis neverktų, mano pagalbos jums nereikėtų, jūs patys puikiai susitvarkytumėte. Vaikučiui stipriai ir ilgai verkiant, tėvai dažniausiai ir suklumpa, nebežino, ką daryti, kaip užbaigti procesą. Tada viskas sugriūna.
Kaip vyksta tokie mokymai?
Kartais aš tėvams būnu paskutinis šiaudas – iki manęs jie būna išbandę įvairiausius internete rastus ar draugų dalinamus patarimus, konsultavęsi su specialistais (šeimos gydytojais, neurologais), išklausę kitų įvairių mokymų.
Tik tada, kai viskas išbandyta, bet vaikutis vis tiek nemiega, o tėvai nežinia kiek kartų naktį prie jo keliasi, jie susiranda mane. Sako: „Daug nesitikime, kaip bus taip bus. Bandom“. Ir labai gerai, kad ryžtasi, nes absoliuti dauguma po pirmos nakties pamato, kad situacija keičiasi į gerąją pusę.
Mokymus su šeimomis pradedame nuo nemokamo pažintinio skambučio, kurio metu susipažįstu su šeimos situacija, būna, kad iš karto ir patariu, nurodau priežastis, kodėl taip vyksta, papasakoju apie programą, kokie miegeliai galėtų būti, kaip vyks procesas. Kai šeima apsisprendžia miego pokyčių programai, siunčiu klausimyną, tada pasiruošimą, kaip aš vadinu – „namų darbus tėveliams“. Ir rašau dienos miego planą vaikučiui, jį aptariame vaizdo skambučiu (per kovidą bene visi buvome priversti išmokti naudotis vaizdo skambučiais, ir tai tapo gana paranku).
Toliau vyksta mano palaikymas, t.y. miegelių sekimas, susirašinėjimas, skambučiai. Ši dalis nepaprastai svarbi, gal net svarbesnė nei pats individualus miego planas. Nes šeimos, kurios kreipiasi į mane, dažniausiai jau būna išbandžiusios ne vieną patarimą, vadinasi, trūkstamų miego dėlionės elementų ne vienas ir ne du. O eigoje tenka ir pakitimus daryti, į kolegas kreiptis, ką praleidžiu, ko nematau. Visko būna. Džiaugiuosi, kad labai retai pasitaiko, jog po pirmosios nakties šeimos sako – ne, mums nepavyks, ir toliau nebetęsia. Aš tikrai žinau, kad ir koks sunkus atvejis būtų, tai tik dienų klausimas, kol viskas pradės keistis. Kartais pokyčiai būna labai staigūs, kartais tenka paplušėti savaitę, kol pokyčiai juntami stipriau.
Tai kokia ta sėkmės tikimybė, kad pavyks?
Pasaulinėje praktikoje išskiriama 98 proc. sėkmės tikimybė. Panašų skaičių galėčiau įvardinti ir aš. Sėkmė labai stipriai priklauso nuo tėvelių, nuo jų noro, pasirengimo pokyčiams, nuo nusiteikimo. Tikrai ne vienai mamai reikėjo „perlipti“ per savo įsitikinimus, labai jomis didžiuojuosi, nes žinau, kad tai nėra lengva.
Jau pačioje pradžioje mokymų galiu dažniausiai nuspėti, kaip čia mums seksis, vieni tėvai labai atsakingai į tai pasižiūri, kiti patiki turbūt, kad padarysiu stebuklą, o jiems nieko nereikės daryti. Deja, burtų lazdelės neturiu, stebuklą vis dėlto tenka susikurti patiems tėvams, o jų veiksmus, kad jie būtų tinkami, aš pakontroliuoju.
Papasakokite, kaip vedate link to kuriamo stebuklo ir išmokote kūdikius miegoti?
Mano darbas – padėti tėvams suprasti, kokias vietas jiems reikia pakoreguoti, ar daryti visai kitaip. Dažniausiai pokyčius pradedame nuo tamsos. Nors labai daug kalbu apie tamsą paskyroje „Miego pasaka“ feisbuke ar instagrame, tačiau beveik kiekvienai šeimai turiu pastabų šioje vietoje.
Dienotvarkė – tai dar viena vieta, kuriai kartais reikia minimalių pokyčių, o kartais už galvos griebiuosi, kokioje sumaištyje tėveliai gyvena.
Na ir svarbiausia dalis – įpročiai. Jei vaikutis užmiega, turėdamas tam tikrus įpročius (supimas, nuolatinis glostymas, čiulptukas, maitinimas ir pan.), vargu ar jam pavyks susitvarkyti naktį su visais pabudimais pačiam, jis šauksis tėvų pagalbos. O įpročiai – toks jau dalykas, lengvai, greitai ir neskausmingai nepasikeičia.
Apie vaikų miegą šeimos papasakoja neįtikinamų dalykų.
O taip, kaip šeima – taip nauja istorija. Pamenu, dvynukų mama pasakojo, kaip vienas dvynukas miegodavo ramiai, o kitas naktį tiesiog pašėldavo – prabusdavo daugybę kartų. Tam, kad nusiramintų, jis reikalaudavo banano, kadangi pabudimų naktį būdavo keli, jis suvalgydavo jų ne vieną. O ir kai užmigdavo, mamai reikėdavo gulėti šalia dvynuko ir laikyti jo rankytę.
Kitoje šeimoje vaikutis prieš kiekvieną miegelį ir naktinių pabudimų metu išsireikalaudavo pienelio „Miau“, be jo tėveliams nesisekdavo užmigdyti.
Būna šeimų, kurios naktimis kūdikius vežioja po miestą. Paprastai tai daro tėveliai, nes mamos jau būna visiškai pervargusios. Važinėjasi kartais ir valandą, tada atsargiai perneša į lovytę – iki kito prabudimo.
Kita mama pasakojo, kad vaikas užmiega tik sukdamas jos plaukus.
Džiaugiuosi, kad po miegelio mokymų šeimoms tai lieka vien tik juokingi atsiminimai.
Kokias dažniausias klaidas daro tėvai, migdydami vaikus?
Tėveliai sukuria įvairiausių pagalbų savo vaikučiui, kad šis užmigtų. Tai daroma nuo pirmųjų dienų. Ir taip, iš pradžių pagalbos tikrai reikia, nes retai kuris naujagimis geba nusiraminti pats.
Tačiau… Ateina momentas, apie 3–4 mėn., kai vaikučiui jau galima pradėti ugdyti savarankiško užmigimo įpročius. Parodyti, jog tam, kad jis užmigtų, nereikalinga mamos ar tėčio pagalba. Ir vaikai gana greitai mokosi, deja, tėvai būna jau labai išvargę, jautrūs verkimui ir nori tik vieno, kad jų mažylis kuo greičiau užmigtų, kišasi toliau į užmigimo procesą ir taip stiprina turimą įprotį arba jį pakeičia nauju.
Ar visiems tinka toks būdas? Gal tėvai paskambina ir sako – grąžinkite pinigus, ta metodika ne mums?
Buvo atvejų, kai po pirmos nakties drastiškai teko keisti pirminį planą, nes tėvai buvo per daug jautrūs ir negalėjo leisti vaikučiui nė kiek suverkti. Tada ieškome tarpinio varianto, kad kūdikis gautų miego pokytį, bet šiek tiek švelnesnį, kad į priekį judėtume ne šuoliais, o mažais žingsniukais. Kitaip tariant, ieškome su tėvais būdų, kaip atliepti vaikučio poreikius, bet kartu ir leisti jam mokytis užmigti savarankiškai. Užtruko ilgiau, bet pavyko.
Esu turėjusi kelis atvejus, kuomet po pirmosios nakties tėveliai pasidavė ir nebetęsė. Jie atgavo dalį sumokėtų pinigėlių.
O kas lemia tėvų pasidavimą?
Dažniausia priežastis – tėveliai būna nepasiruošę. Kad būtų per anksti vaikučiui, esu turėjusi tik vieną atvejį, kai po kelių dienų sakiau – stop, darome pertrauką, grįšime po mėnesio. Ir po mėnesio viskas buvo kuo puikiausiai. Gal nuskambės keistai, bet didžiausias darbas būna su pačiais tėveliais, jų jautrumu, įsitikinimais, turima klaidinga informacija.
Ar visiems vaikams reikia tiek pat miego?
Ne, tikrai ne. Toks akivaizdus pavyzdys kiti mano dvynukai, mergytės, kuomet viena galėdavo išmiegoti didžiausią per parą reikalingų valandų kiekį, o kitai reikėjo rekomenduojamo minimumo.
Pati auginu tris vaikus, esu ta pati mama, esame ta pati šeima, o vaikų miego poreikis skiriasi. Tai rodo, kad vaikai yra asmenybės, skirtingi jų temperamentai, skirtingi fiziologiniai virsmai (vieni patiria diegliukus, kiti ne, skiriasi skausmo slenkstis dygstant dantukams ir t.t.), skiriasi ir šeimos gyvenimo tempas. Vieniems nuo 3 metų nebereikia pietų miego, o kiti iki 5-erių ar net ir vyresni vis dar nori miegoti pietų miegelio.
Jūsų vaikai tikriausiai dabar miega kaip angelėliai?
Būčiau bloga specialistė, jei mano pačios vaikai nemiegotų. Žinoma, būna blogų naktų ir mums. Bet jos būna vienkartinės arba kai kažkuris suserga. Kiekvienas vakaras ir ėjimas miegoti mūsų šeimoje yra laukiamas dienos momentas (bent jau tėvams tai tikrai). Ramybės metas mūsų namuose prasideda 20 valandą, su mažuoju atsibučiuojame, uždarome duris ir jis pradeda migdytis, o didesnieji, žinoma, miegoti nueina 21 val. Iki tol savo kambaryje skaito knygas, bendrauja tarpusavyje.
Anksčiau, kol dar neturėjau tiek informacijos apie miegą, vyresnieji berniukai eidavo miegoti apie 23.00 val., keldavosi pikti, neišsimiegoję. Dabar rytai fantastiniai, vaikai švyti, o į mokyklą eina gerai pailsėję.
Kabant apie vyresnių vaikų miegą, labai svarbios yra taisyklės ir ribos, kurių turime laikytis visi. Žinoma, ateis laikas, kai turėsime jas šiek tiek pakoreguoti.
Susiję straipsniai
