Pats nuostabiausias, nors ir kupinas iššūkių, – Mamos laikas, ir ji į nieką kitą jo nekeistų

Nelabai dažnai dalinamės mamų kūryba, o be reikalo. Ar atpažinsite šiame pasakojime save? Galbūt jūs – tai JI.

Teksto autorė Aistė Lukaševič, mama, tekstų autorė, vaikiškų knygelių kūrėja.

07:16 Ausis pasiekia nuo gretimos pagalvės sklindantis „niam niam, niam niam!“ . Ji praplėšia akis – 07:16. ,,Dar nors minutėlę…‘‘ – mintyse prašo, bet greitai savo minčių nebegirdi, nes vėl pasigirsta šįkart daug kategoriškesnis „niam niam“. „Gerai gerai, tik tyliai, kad nepažadintume sesės“, – mėgindama pasiekti kitą lovos galą, nusileidžia Ji.

Bet prašymams per vėlu – visas kambarys jau prisipildė kūdikio verksmo. „Šiandien bus dar viena prasmingiausia diena mano gyvenime‘‘, – tvirtai tuo tikėdama, o gal save guosdama, balsu ištaria Ji.

Kas sako, kad moteris vienu metu gali atlikti šimtą darbų, turbūt nematė tos, kuri žindytų kelių mėnesių kūdikį ir tuo pačiu metu rengtų, šukuotų ir gamintų pusryčius dvimetei. Nematė, nes tokios moters nėra. Ir kaip nejausti kaltės kažkurios iš dviejų atžalų atžvilgiu, kai tam tikri jųdviejų poreikiai negali būti patenkinti tuo pačiu metu?

09:23 Fizinis pojūtis tarsi nubėgus pusmaratonį, bet geroji dalis ta, kad rytinės procedūros beveik baigtos, išskyrus tai, kad Ji pati dar su pižama ir nesivaliusi dantų. Nesišukavusi ir nepusryčiavusi.

Nuvijusi šią mintį į šalį, prisimena, kad reikia užregistruoti jaunėlę pas ortopedą. Įjungia garsiakalbio funkciją. Po šešiolikos minučių laukimo su kūdikiu rankose (mat ši streikuoja prieš gulėjimą lovelėje), kažkuri operatorė pagaliau atsilaisvina ir mėgina padėti Jai rūpimu klausimu.
Tuo metu vyresnėlė užsigeidžia sulaužyti susitarimą netriukšmauti ir visa gerkle rėkia „Olio! Oliooo!“.

Ji atsiprašo operatorės už triukšmą ir akimirką pasigaili dešimčiai minučių mergaitei neįjungusi filmukų, tačiau iškart veja šią mintį šalin, nes žino, kad dešimties minučių nebūtų gana. Ir dvidešimties neužtektų. Bet kokia kaina vengia tos priklausomybės nuo „spoksojimo mašinos“.

Televizorių mergaitei buvo įjungusi tik kartą.

Laimė, operatorė supratinga, sako pati turinti vaikų. Baigiantis pokalbiui ima zirzti jaunėlė. Turbūt vėl išalko.

Daugiau nei pusvalandis žindymo ir knygelių skaitymas vyresnėlei. Tiesa, Ji jau seniai nebeskaito, nes moka tekstus mintinai, todėl pasakoja mergaitei verčiant puslapį po puslapio. Nevalia praleisti nė menkiausios smulkmenos, nes Jai būtinai bus apie tai priminta.

10:37 Būtų gerai išeiti į lauką, tad Ji pradeda įkalbinėti dvimetę padėti knygeles į šalį. Pati, sulaikiusi kvėpavimą, skrupulingai mėgina paguldyti į lovelę užsnūdusią mažylę. Jai pavyksta. Tada žaibo greičiu užkaičia vandens kavai ir peršoka iš pižamos į dieninę aprangą.

Iki išėjimo į lauką veiksmas kambaryje vyksta chaotiškai, Ji susizgrimba nesupratusi, ar šiandien valgė, ar dar ne. Vyresnėlė mindžikuoja ant kulnų primindama apie lauką, atsibunda jaunėlė ir ima verkti. Kombinezono vilkimasis dar labiau įplieskia jau ir taip kurtinamą mažylės klykimą.

Ji žino, kad verksmas nesibaigs, kol jos neatsidurs lauke ir neįveiks bent 400 metrų vežimėliu. Tad kol rengiamas kitas vaikas, mažoji ir toliau verkia. Dar reikia apsirengti ir pačiai. Ji visa suplukusi, bet 11:18 jos jau lauke.

11:18 Vyresnėlė jau žino, kad išėjusios į lauką jos pirmiausia eis iki kryžkelės ir atgal. Per tą laiką ji nuskina mamai visas pakelėje augančias dar nenušalusias gėlytes, kelis kartus sustoja apžiūrėti šliaužiančios kirmėlytės, pastebi, kad žiogeliai pievoje jau nebešokinėja kaip vasarą, ir nusimena.

Bevaikščiojant Ji leidžia sau nuklysti į praeitį, kai su vyru dar nebuvo sukūrę šeimos, kai gyveno kitoje šalyje, buvo apkeliavę pusė pasaulio, o norėdami išvengti nebūtinų darbų leido sau teisintis laiko neturėjimu. „Koks absurdas neturint jokių fizinių įsipareigojimų niekam, tik vienas kitam, dėtis, jog neturi laiko!“ – dabar mąsto Ji.

Anuomet į jų rūpesčių bagažą sutilpo atostogų rezervavimas darbovietėse, laiku užsakyti skrydžių bilietai, kelionių maršrutų sudarymas. Uždaviniai buvo keliami mėnesiams, metams į priekį. Dabar Jos tikslai pasikeitę. Jų abiejų troškimu, viskas tapo orientuota pirmiausia į vieną, po to – į du naujus jų gyvenime atsiradusius žmones.

Viskas pasidarė šimteriopai prasmingiau. Dabar Ji gyvena mažesniais, o kartu ir pačiais didžiausiais bei kur kas vertingesniais norais. Nubudusi ryte, Ji pirmiausia trokšta dienos be staigmenų – kad jaunėlei nepakiltų temperatūra, o vyresnėlė nenuvirstų ar ant savęs ko nors neužsiverstų. Mintyse Ji prašo sklandžios dienos su kuo mažesniais mergaičių ašarų upeliais ir kuo darnesniais susitarimais dantų valymo ar pietų miego klausimais.

Suvokdama laiko negailestingumą, Ji sąmoningai neleidžia dvimetės į darželį, nes nori skirti mergaitei kuo daugiau tokio dėmesio, kokį gali skirti tik Ji. Taip pat jaučiasi nepasiruošusi iš darželio į namus parnešamų ligų antplūdžiui.

Dienų būna visokių. Kartais jau po pietų Ji jaučiasi taip, tarsi būtų nudirbusi ne pusdienio, o savaitės darbus ir išgyvenusi visas įmanomas emocijas. Ji ima reguliariai dirsčioti į laikrodį nekantriai laukdama 18 valandos – vyro grįžimo į namus meto. Staiga pasijunta kalta, nesąmoningai trokšdama paskubinti laiką, – juk vaikai taip greitai auga ir rytoj jau nebus tokie, kokie yra šiandien, tad reikia pasiimti kuo daugiau iš dabarties. Tad Ji ir ima. Tik viena diena būna dosnesnė už kitą. Galbūt tai normalu.

11:43 Ją į dabartį grąžina dukrelės prašymas paskraidinti aitvarą. Nesvarbu, kad vėjas ne pakankamai stiprus, – mergaitei gražiausia, kaip plazda ilga aitvaro uodega, kad ir žemai, Jai tiesiog laikant aitvarą rankose. Tos spindinčios akelės ir nuoširdus krykštavimas atperka viską.

12:26 Ji pamėgina įkalbėti vyresnėlę grįžti į kambarį, ši nesutinka, o vežimėlyje jau vis labiau ima siautėti jaunėlė. Atsiranda šansas panaudoti septyniose apie vaikų auklėjimą skaitytose knygose įgytas žinias. Bet norint žinias panaudoti, visų pirma reikia prisiminti, kas buvo rašoma. Priimti vaiko jausmus, kalbėti su vaiku jo akių lygyje, mėginti žaidimo forma jį palenkti savo pusėn, derėtis…

Galų gale viskas susimaišo, ir grįžimas į kambarį virsta tikra drama. Dvi klykiančios burnos ir Jos viltis neišprotėti. Tačiau Ji žino, kad viskas priklauso nuo požiūrio, ir iš visų jėgų stengiasi susitelkti, kad malšinant vaiko emocijas netektų gailėtis ir dėl savųjų protrūkio. Apkabinimai. Jie dar nė karto nenuvylė. Ji stipriai glaudžia vyresnėlę prie savęs ir paima į glėbį. Pamažu mergaitė rimsta, o jai nurimus ateina jaunesniosios eilė. Žinoma, viskas užtrunka, juk ir vandenynų atoslūgiams reikia laiko. Pagaliau pietums pašildomas iš vakaro pagamintas maistas.

13:09 Žindydama jaunėlę, Ji vyresniajai tradiciškai seka dvi pasakas, o į sapnų karalystę galutinai palydi mergaitės pasirenkama Jos dainuojama daina. Pastaruoju metu tai ,,Ant palangės tupi katinėlis“, bet mergaitė paprašė vietoj ,,katinėlis“ dainuoti ,,šuniukas“. Vidutiniškai Ji šią dainą sudainuoja maždaug trisdešimt kartų, kol mergaitė užmiega. Šįkart užteko aštuoniolikos.

13:54 Akys užklysta už kūdikio lovelės ir Ji nusigąsta neišvydusi ten saviškio, bet po akimirkos atsikvepia susivokusi, jog mažylė jos rankose. Benešiojant ši užsnūdo, ir dabar Ji stengiasi paguldyti ją į lovelę. ,,Gal jutube yra specialių kūdikių guldymo į lovytę technikų“, – topteli.

Pasąmonėje nusijuokusi iš savo minčių absurdiškumo, o gal genialumo, Ji sėkmingai paguldo mergaitę ir kelias minutes žvelgia į jos tobulumus.

Abiem mergaitėms miegant, Jai nušvinta, kad galbūt dabar yra Jos laikas sau. Supranta nežinanti, ko griebtis: eiti valyti vonią ar pradėti skusti bulves vakarienei? O gal paskaityti knygą ar įsijungti laidą? Dar nenusprendusi, ką veiks, paima į rankas telefoną žinutėms atsakyti.

Beatrašinėjant pasigirsta vyresniosios kvietimas ,,Mamaaaa“. Nuskuba raminti, kad vėl užmigtų. Prigulusi prie vyresnėlės išgirsta jaunėlės verksmą, tad reikia skubėti raminti ir ją. Ir šitaip pakaitomis, o tarpais ir kartu – vieną migdydama, o kitą supdama ant rankų – Ji praleidžia beveik valandą. Kol vyresnėlė galutinai atsibunda ir atsikelia, o jaunėlė linksma būdrauja.

15:22 Dvimetė užsiraičiusi megztuką ima visus savo žaislus nuo lovos ir pakaitomis „žindo“. Pirmą kartą tai pamačiusi Ji nesupranta, ką mergaitė daro, ir tik paskui praregi, kad dukra atkartoja Ją pačią. Dabar jau įprato ir žavisi dukrelės rūpestingumu.

Laikas iki 18 valandos užpildomas knygelėmis, eilėraščiais, dainomis ir dėlionėmis. Ramesnėmis minutėmis Ji bėginėja į virtuvę mėgindama padaryti bent vakarienės užuomazgas, tačiau greitai supranta, kad geriau gaminimą atidėti iki vyro grįžimo. Vyresnėlė primena Jai apie žadėtus kepti sausainius.

16:48 Jai pavyksta paruošti sviestinę tešlą, į darbus kimba mažos rankytės, ant tešlos dedančios ir spaudžiančios sausainių formeles. Netrukus prisideda puoduko ir sauskelnių reikalai. Suskamba telefonas ir dvimetė puola prie jo, tikėdamasi, kad skambina močiutė ir ji galės pakalbėti. Skubėdama išverčia ant grindų visą naktipuodžio turinį. Telefonas skamba, kol nutyla. Tualete Ji praleidžia daugiau laiko, negu norėtų.

18:04 Magiškas laikas, nes sviestu kvepiantys namai skamba nuo dar didesnio vyresnėlės klegesio (juk grįžo tėtis!). Tada viskas daroma kartu: vakarienė, maitinimai, maudynės.

19:46 Vyras pasisiūlo pabūti su mergaitėmis kitame kambaryje, kad Ji turėtų laiko sau. Ji lieka viena ir žvelgdama į veidrodį susimąsto, kas gi galiausiai yra tas laikas sau. Akys užkliūva už vis daugiau apie laiko tėkmę primenančių žilų plaukų. Ji po pastarojo nėštumo ir gimdymo dar nesilankė pas kirpėją. Manikiūras irgi dulka reikiamų padaryti (arba ne) dalykų sąrašo gale. Jei labai sureikšmintų tokius nebūtinus dalykus, atimtų iš mergaičių tą laiką, kurį galėtų skirti joms, – konstatuoja Ji ir rami nueina nuo veidrodžio.

Ji anaiptol nesijaučia heroje. Be to, praėjusį mėnesį net nuėjo su vyru į spektaklį ir nuvyko masažo (tiesa, tai buvo labiau priverstinis laikas sau, nes pernai gautas dovanų kuponas ėjo į pabaigą).

Paima į rankas knygą. Įpusėja antrą puslapį, kai pasigirsta mažų pėdučių žingsniai. Rankose laikydama knygelę dvimetė prašo paskaityti. Sako, kad tėtis negerai skaito.

21:12 Iš vienos pusės lovoje guli vyresnėlė, o iš kitos, pristumtoje prie lovos lovelėje – jaunėlė. Abi miega. Kas galvoja, kad Ji išdalija save vaikams, labai klysta. Ji žino, kad dabar yra Jos laikas. Pats nuostabiausias, nors ir kupinas iššūkių, – Mamos laikas, ir Ji į nieką kitą jo nekeistų.