Tapimas mama mūsų šeimos komandoje suteikia mums pagrindinį vaidmenį. Tarsi tampame tais centriniais krepšininkais, ant kurių laikosi visa komandos sėkmė. Tampame nepaprastai svarbios, reikalingos ir net nepakeičiamos. Tai nuostabu. Bet ir nelengva. Todėl kartais verta apsvarstyti, ar šeimos komandoje mama tikrai yra nė akimirkai nepakeičiama žaidėja? Apie tai kalbame su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene, knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ autore.
Ką mamai duoda ir ką iš jos atima įsitikinimas, kad ji vaikui yra nepakeičiama?
Pirmiausia tai duoda didžiulę atsakomybę. Kuri gali ir įgalinti bei suteikti prasmės vaikų auginime, bet ilgainiui tokia ant mamos vienos pečių nusileidusi atsakomybė ima slėgti. Gali atsirasti vidinis konfliktas tarp savo pačios poreikių ir norų, pavyzdžiui, noro atsiskirti, grįžti į darbą, turėti erdvės sau bei atsakomybės nuolat būti su vaiku (jei jau esi nepakeičiama), atrodytų, su niekuo negalint ta atsakomybe pasidalinti. Taip kyla kaltės jausmas, kursi gali sustabdyti nuo rūpinimosi savimi, nepasitenkinimo, atsiranda pyktis dėl slopinamų savo poreikių ir dar labiau augančio noro patirti savo laisvę, savo atskirumą ir autonomiją. Kartais ši didžiulė artumo prievolė bloškia mamas į kitą kraštutinumą – atsiplėšti, atsitraukti bet kokia kaina. O praktiškai tai pasireiškia kaip didžiulis nuovargis bei vienišumas.
Kaip išmokti dalintis pareigomis su kitais šeimos nariais, kaip mažinti šį nepakeičiamumą?
Čia svarbūs keli aspektai, kuriais žiūrime į šią situaciją, – asmeninis, poros/šeimos/artimųjų bei visuomeninis. Išmokti keisti nuostatą, jog mama yra nepakeičiama, manau, svarbu visais šiais aspektais.
Kalbant apie visuomeninį, ko gero, lėtai, bet judantys ledai, susiję su tėčių įsitraukimu į vaikų auginimą (ne pagalbą auginant vaikus, bet realiai lygiavertį, partnerišką auginimą), yra ta kryptis, kuria svarbu judėti.
Poroje ar artimiesiems svarbu išsakyti, ko reikia. O jiems – svarbu išgirsti ir atsižvelgti. Bet kartais prašyti įsitraukimo, atsakomybės prisiėmimo nėra paprasta, nes čia sugroja visa krūva mums nepadedančių įsitikinimų ir nuostatų, pavyzdžiui: turiu viską daryti pati; jei sakysiu, kad man sunku, – būsiu pralaimėtoja; vyras sunkiai dirba, jam reikia pailsėti ir išsimiegoti (lyg mama nedirbtų sunkiai visą dieną su vaikais); kad darbas darbe yra sunkesnis ir atsakingesnis už vaikų auginimą ir t.t. Poroje svarbu kalbėtis ir planuotis – įvairius darbus ir pareigas bei atsakomybes – nuo buities iki finansų ir vaikų auginimo. Ieškoti visiems tinkamo taško. O dėl nepakeičiamumo – kuo labiau nuo kūdikystės įsitraukia tėtis ar kiti artimieji, tuo glaudesnį ryšį mezga su vaiku, jie tampa vaiko aplinkos dalimi, svarbia ir saugia dalimi būti, augti, tyrinėti ir pasilikti net ir be mamos.

Mama ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba – kada ateina tokios akimirkos? Galbūt ką pastebėjote iš savo, dviejų vaikų mamos, patirties?
Tokios būsenos yra labai subjektyvios – jos priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualaus santykio su realybe, kurioje yra. Viena mama su keturiais vaikais, darbu ir magistriniu gali išlaikyti pakankamą energijos, resursų lygį, o kita mama gali sugriūti, ir labai greitai. Fizinis ir emocinis išsekimas – pavojinga būsena, tad raginu stebėti signalus dar kur kas anksčiau. Energijos ir motyvacijos stygius, depresyvumas, nuotaikos nebuvimas, svorio, mitybos, miego pokyčiai, nenoras bendrauti, noras atsiriboti, apatija, pasikartojantys skausmai ar kiti fiziniai simptomai – visa tai sako, jog kažkas vyksta, kažkas negerai. Kažko per daug, kažko per mažai, į tai svarbu atsižvelgti, reaguoti ir keisti.
Man asmeniškai sunkiausias motinystės etapas iki šiol buvo laikas, susilaukus antrosios dukters, kai pirmoji dar irgi buvo mažutė – dvejų su puse. Mane išsekino ne tiek pati objektyvi realybė, kiek mano pačios lūkesčiai sau – duoti vaikams po 100 procentų savo dėmesio ir rūpesčio. Tai buvo tiesiog neįmanoma, bet su tuo susitaikyti ir priimti savo ribotumą užtruko.
Nepakeičiamumas ar noras savintis vaiką, savotiškas pavydas, kad kiti su juo nebūtų tokie artimi. Ar pasitaiko tokių situacijų?
Žinoma, pasitaiko, ir tai, apie ką jūs kalbate, labiau primena nerimastingų, nesaugių mamų elgesį. Tas savinimasis gali kilti iš nerimo, kad kiti negalės gerai pasirūpinti vaiku, kad nuskriaus, galbūt iš neįsisąmoninto sunkumo ir pačiai atsiskirti su vaiku kad ir trumpam laikui. Tuomet mama save, kaip žmogų, supranta tik per mamos vaidmenį, niekaip kitaip.
Kaip mamai įveikti sąžinės graužimą, kad ji šiuo metu darbe\kelionėje\ svečiuose, o ne su vaiku?
Vieno vaisto nuo kaltės nėra, šis jausmas duotas mums ne veltui, tai tarsi savotiškas kompasas pasitikrinti – kiek mūsų veiksmai atitinka mūsų norus, poreikius, vertybes ir įsitikinimus.
Reikia sutelkti dėmesį ne tik į mintis apie tai, kaip mano vargšas vaikas jaučiasi be manęs, bet ir priminti sau, kad su juo esantys suaugusieji yra pajėgūs pasirūpinti jo fiziniais ir emociniais poreikiais. Jūsų sprendimas vykti į darbą, kelionę ar svečius turi funkciją ir vertę mamai, o tada – ir visai šeimai. Atsitraukimas padeda pasiilgti ir būti džiaugsmingiau drauge. Tai reikalinga kiekvienam.
Ar ryšį su vaiku kuria tik nuolatinis fizinis buvimas šalia jo?
Vien tik fizinis buvimas nėra pakankamas, svarbu, kad būtų ir emocinis įsitraukimas, – reaguojama į vaiko jausmus, elgesį, poreikius. Kad suaugusysis rūpintųsi jo ne tik fiziniais, bet ir emociniais poreikiais, gebėtų suprasti, įsigilinti, kas slypi ir už netinkamo vaiko elgesio. Tuomet vaikas jaučiasi saugus, svarbus, matomas, girdimas, suprastas – jis patiria save kaip pagarbos ir supratimo vertą žmogų, taip mokosi elgtis ir su savimi pačiu, vėliau ir su kitais.
Ar kartais mamos nebijo, kad auklė pakeis, užims jos vietą?
Kartais mamos (ir ne tik mamos, o taip pat ir tėčiai) ne tik su auklėmis bet ir su kitais artimaisiais ima konkuruoti dėl ryšio – tarsi jei vaikas užmegs artimą ryšį ir su kitu žmogumi, tai grės pavojus jos, mamos, ryšiui su vaiku. Toks manymas nėra tiesa, vaikas kuria ryšių tinklą, kiekvienas santykis yra unikalus ir savitas, nė vienas jų netrukdo kitam santykiui augti ir stiprėti, nekelia grėsmės, o tik papildo, pripildo.
Kokiu atveju vaikas lengviau išgyvena išsiskyrimą su mama, o kada – labai sunkiai? Kad ir pradedant lankyti darželį?
Sunku pasakyti iš pirmo žvilgsnio, nes tiek saugiai, tiek nesaugiai prisirišęs vaikas gali sunkiai išgyventi išsiskyrimą iš pradžių: daug verkti, liūdėti, nenorėti atsiskirti ir prieštarauti. Tačiau saugiai prisirišęs vaikas po truputį pradės domėtis aplinkiniu pasauliu, megzti ryšį su kitais, pasitikėti. Tai ir yra svarbiausia sąlyga – ryšys užtikrina vaiko saugumą pasiliekant su kitu, su nauju žmogumi. Ir naujo ryšio mezgimu turi būti suinteresuoti visi suaugusieji – tiek pati mama turi pasitikėti kitu suaugusiuoju bei savo vaiku ir jo galimybėmis, tiek ir auklė, darželio auklėtoja ar mokytoja. Kurti ryšiui reikia nusiteikimo bei pastangų: suprasti, pažinti vaiką, prieiti prie jo jam tinkamu būdu. Išsiskyrimui reikia ruoštis laipsniškai: pažindintis su nauja aplinka, pavyzdžiui, su darželiu, kalbėti apie būsimą pokytį, žaisti žaidimus, fiziškai lankytis toje vietoje ir pažinti žmones, kurie vaiku rūpinsis. Būtina prisitaikyti prie individualaus vaiko ritmo – taip bus lengviau visiems.
Ugnės Poloudinos nuotrauka
Susiję straipsniai