Dalinamės istorija, kaip noras būti tobula 4 vaikų mama Nomedai atėmė gyvenimo džiaugsmą, jėgas ir verslą. O paskui viskas grįžo su kaupu.
Skaitykite Nomedos istoriją ir nekartokite jos klaidų.
Nomeda Sabeckienė
Mąstymo pokyčio ambasadorė
„The Work“ of Byron Katie specialistė
www.savityra.lt
Esu Nomeda
Esu Nomeda Sabeckienė, sertifikuota psichoterapinio metodo „The Work“ of Byron Katie specialistė. Per pastaruosius metus padėjau sau ir daugeliui žmonių įveikti įvairius sunkumus – nuo nerimo ir streso iki santykių problemų. Mano profesija – mokytoja. Su vyru auginame tris dukras ir sūnų.
Papasakosiu apie tai, kokia tobula mama norėjau būti, kokie įsitikinimai neleido man džiaugtis motinyste ir kaip išėjau iš savo pačios susikurto košmaro.
Svajonių atvirukas
Visada svajojau apie gražią šeimą, norėjau daug vaikų. Apie tai, kad, pagal gydytojų verdiktą turėjome būti bevaikiai, – kita tema. Šį kartą dalinsiuosi, kaip noras būti tobula mama išsekino mane ir kas man padėjo.
Gimus vaikams labai norėjau būti tobula: sveikas maistas, sveikas gyvenimo būdas, su vaikais būti nuolatos, dalyvauti šventėse, drauge siūti, megzti, kepti sausainius ir t.t. Skamba gražiai.
Atidaviau save visą, sau savęs nepasilikau ir išsekau – emociškai ir fiziškai. Pasidariau pikta, irzli, be kantrybės. Įkritau į aukos vaidmenį. Priėjau liepto galą, nes atėjo toks momentas, kad ištisinis nuovargis pradėjo imti viršų.
Prasidėjo bemiegės naktys, pasidarė sunku rytais išlipti iš lovos, kūnas būdavo kaip sudaužytas. Atsidūriau ties bipolinės depresijos riba. Praradau gyvenimo džiaugsmą, nors turėjau gražią išsvajotą šeimą. Praradau verslą. Tada nežinojau, kad po visu tuo slypi mano pasąmoninis noras įtikti savo mamai, gauti iš jos ženklelį „gera mergaitė, gražiai ir tinkamai elgiuosi“.
Pradėjau daug domėtis, skaityti, ieškoti būdų, kaip padėti sau. Radau sau tinkamą metodą.
Tyrinėjau mintį po minties, įsitikinimą po įsitikinimo, kol pakilau iš lovos, tapau energingesnė, mano mąstymas tapo blaivesnis ir aiškesnis. Tai buvo prieš karantiną, kurį mūsų šeima išgyveno lengvai, bet didelių stresų. Vaikams juokavau: „Džiaukitės, kad dirbti su savimi, tyrinėti stresines mintis ir užsiimti savityra aš išmokau daug anksčiau, nei į duris pasibeldė karantinas, priešingu atveju būtumėt uždaryti „saugiai“ į spintas su džiūvėsėliais ir WC popieriumi“.
Pamačiusi puikius rezultatus, panorau tapti specialiste.
Štai toks trumpas mano patirties aprašymas, o dabar panagrinėsiu plačiau, kodėl taip nusialinau.
Beprasmiai iššūkiai sau
Vienas iš labiausiai slegiančių dalykų buvo tvarka. Kai dabar pati konsultuoju, matau, kad dažnoje šeimoje tvarka yra esminis konfliktų ir nepasitenkinimo šaltinis.
Taigi tuo metu man labai svarbu buvo švara namuose ir kad vaikai tvarkingai atrodytų. Kiek daug išnaudojau savo energijos tvarkai ir švarai palaikyti! Kaip sako Byron Katie „tvarka buvo tapusi mano religija“.
Eidama saviugdos keliu supratau, kad toks požiūris nėra tinkamas, ir palikau tvarką vaikų kambariuose jų reikalui. Reikėjo nemažai padirbėti su savimi, kol supratau, kad tvarkos reikalavimas tik gadina mūsų santykius, o ne artina. Vaikai mato tvarką ir jaučiasi netvarkoje visai kitaip, nei tai matome ir suvokiame mes, suaugusieji. Jei patyrinėji tokias situacijas, pamatai, kad giliai pasąmonėje tūno baimė, kad tik užaugę vaikai būtų tvarkingi. Nes juos juk auklėju aš! Iš tiesų tai mūsų ego. Aš! Aš! Aš moku auklėti vaikus. O kas bus, jei jie vis tiek užaugs ir nesitvarkys? Kaltės jausmas, kad juos blogai auklėjau. Bet ar tai tiesa? Ar tikrai viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų? Ar visu 100 proc. galime būti tikros, kad vaikų auklėjimas priklauso tik nuo mūsų? Čia kiša koją mūsų mamiškas ego, kad taip, taip, visas vaikų auklėjimas priklauso nuo mūsų, bet juk tai nėra visiška tiesa.
Kaltinimai sau
Daug metų gyvenau jausdama blogos mamos kaltę. O tai irgi nekuria artimo ir glaudaus ryšio su savo šeima. Kuo daugiau jaučiausi kalta, pati kabinėjausi prie savęs, tuo nelaimingesnė jaučiausi. Nelaiminga mama, nelaiminga šeima.
Labai gerai pamenu vieną atvejį. Išsiruošėme kažkur išeiti, ir viena dukra apsirengė ne pagal mano tvarkos įsivaizdavimą. Labai supykau, pakėliau balsą, liepiau persirengti. Tik po kurio laiko suvokiau netinkamai pasielgusi. Pradėjau kaltinti save, nes taip lengviausia.
Kai vėliau, jau mokydamasi Byron Katie, aš šią situaciją ištyrinėjau (kad negyvenčiau amžinoje savigraužoje), supratau, kad vis dėlto aš nebuvau kalta. Tiesiog nesuvokiau, kad galima gyventi ir kitaip, nes pati taip buvau užauginta. Kad tvarka labai yra svarbu.
Labai svarbu mokėti atleisti sau, o ne būti užstrigus savigraužoje.
Negalėjau kitaip, nes tuo metu nemokėjau ir nežinojau, kaip tai padaryti. Savityros metodas „The Work“ leidžia pamatyti savo pačios nekaltumą.
Mes dažnai net ir nesusimąstome, kad tam tikri įsitikinimai ir jų laikymasis kelia didžiulę įtampą: vaikai neturi išmėtyti žaislų, vaikai privalo padžiauti rankšluosčius, aš privalau pagaminti vakarienę – klysti negalima. Mamos nesibara ant savo vaikų, mamos turi turėti kantrybės, tėvai atsakingi už vaikų sveikatą, tėvai atsakingi už vaikų ateitį, tėvai žino, kas geriausia yra jų vaikui, ir kitos įvairios mintys bei įsitikinimai. Tai – viso labo TIK įsitikinimai, kuriuos ištyrinėjus, atsiranda daugiau laisvės ir ramybės.
Tobulos mamos užburtas ratas
Tyrinėdama savo pačios mintis, pamačiau, kiek daug stresą keliančių įsitikinimų aš turiu, kurie nekuria artimo santykio ir ryšio su vaikais. Išeina užburtas ratas – kuo daugiau noriu būti tobula ir atiduoti save šeimai, tuo labiau netenku kantrybės, prarandu ryšį, o su juo – ir energiją.
Pozityvaus mąstymo pavyzdys
Byron Katie metodas „The Work“ susideda iš keturių pagrindinių klausimų.
1. Ar tai, kuo tu tiki, yra tiesa?
2. Ar gali visiškai užtikrintai žinoti, kad tai tiesa?
3. Kaip reaguoji, kai tiki ta istorija?
4. Kas tu būtum be tos istorijos?
Mūsų mintys turi galią kurti ir griauti. Esame tai, kuo tikime save esant. Gyvenimas yra toks, kokį tikime jį esant.
sidalinsiu vienu juokingu nutikimu iš karantino laikotarpio. Pavasaris. Gamta bunda. Šilta. Panorau išjudinti šeimyną pasivaikščioti gryname ore. Vaikai apsivelka šortais, marškinėliais, o aš užsimaunu plonas ilgas kelnes. Išvykstame į Kulautuvos parką. Vaikštome ir mano protas fiksuoja, kad vaikai „burba“ (taip aš tuo metu girdėjau jų žodžius): „Kiek daug uodų miške“. Kadangi šio žygio iniciatorė buvau aš, man tai pradėjo skambėti kaip priekaištas, kad jie kaltina mane, jog be reikalo atvežiau juos į mišką, kuriame pilna uodų. Jie nepatenkinti ir nusivylę manimi kaip mama.
Pagavau save, kad pagal seną mąstymo modelį jau mąstau „į pievas“. Tai pastebėjusi, iškart savęs paklausiau:
„Ar tai tiesa, kad jie mane kaltina?“. Man atrodė, kad tai tiesa. Tuo aš tikėjau.
Tada paklausiau savęs antro klausimo: „Ar galiu visiškai užtikrintai žinoti, kad tai tiesa? Kad jie tikrai mane kaltina?“ Daviau sau šiek tiek laiko šiam atsakymui išplaukti į paviršių ir gavau atsakymą, kad tai, kuo aš tikiu – visai netiesa. Jie tiesiog konstatuoja faktą, kad miške daug uodų. Štai ir viskas. Visa kita yra mano pačios interpretacijos.
„Kaip reaguoju, kai tikiu istorija, kad vaikai mane kaltina?“ – jaučiuosi įsitempusi, jaučiu pyktį, įtampą, apmaudą, nusivylimą. Jaučiu atskirtį tarp mūsų, jaučiuosi atsakinga už šitą žygį, už vaikus, kaip jie jaučiasi, jaučiuosi kalta, kad juos ištempiau, kad neperspėjau dėl aprangos ir t.t.
„Kas aš būčiau šioje situacijoje, jei negalvočiau, kad vaikai mane kaltina?“ Atmetus praeities ir ateities vaizdinius ir savo pačios interpretacijas, situacija yra puiki: aš stebiu vaikus, kurie kantriai eina ir konstatuoja faktą kad miške daug uodų. Matau jų kantrybę einant mišku ten, kur daug uodų. Pastebiu, kad šioje miško vietoje išties daug uodų. Džiaugiuosi mišku ir gražiu oru. Viskas yra gerai. Tiek man, tiek ir jiems.
Kai tai suvokiau, viduje atsirado šiluma. Nebeliko atskirumo ir vienišumo jausmo. Viduje pradėjau smagiai sau juoktis iš savęs ir savo interpretacijų.
Toliau Katie metodas siūlo pereiti prie apgręžtų teiginių ir rasti tam pavyzdžius.
Kadangi mano įsitikinimas buvo, kad vaikai mane kaltina, apgręžtas teiginys būtų „Vaikai manęs nekaltina“. Koks yra to įrodymas? Iš tiesų toje miško vietoje buvo daug uodų, ir vaikai konstatavo faktą. Kai tai pamačiau, aš pasiūliau vaikams išsirauti po rykštelę ir taip baidyti uodus nuo savęs, kol prieisime vietą, kurioje uodų bus mažiau. Konflikto išvengta, artimo ryšio vertybė palaikyta. Grįžome namo visi smagiai ir gerai nusiteikę. O kiek nedaug trūko, kad būtų įvykęs konfliktas! Juk tai aš pati interpretavau jų žodžius savaip.
„Aš kaltinu save“ – kitas apgręžtas teiginys, kuris yra atkeliavęs iš mano vaikystės, – daugeliu atveju jaustis kalta. Vaikai nė vieno žodžio nepasakė man, kad jie mane kaltina. Jie tiesiog išsakė savo nepasitenkinimą, kuris buvo teisingas.
Štai taip veikia 4 „The Work“ metodo klausimai ir jų apgręžti teiginiai.
Mūsų pasivaikščiojimas baigėsi sėkmingai, mes puikiai praleidome laiką visi kartu. Jei nebūčiau mokėjusi stebėti savęs ir iškelti sau klausimų bei giliau pamatyti apgręžtų teiginių, jau būtume įpuolę į konfliktą. Būčiau pradėjusi gintis ir teisintis: „Kokie jūs nekantrūs, o be to, reikėjo tinkamai apsirengti, juk žinojote, kad važiuojame į mišką!“
Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip savo minčių bei įsitikinimų tyrinėjimas gali pagelbėti kasdienybėje patirti daugiau laimės bei susigrąžinti energiją.
Kaip vyksta užsiėmimai
Dauguma mamų turi įsivaizdavimą, kad visas vaikų auklėjimas priklauso tik nuo jų. Jei gyvenime per daug kontrolės ir įsivaizdavimo, kad tik jūs viena už viską atsakinga, – tai jau yra raudona vėliavėlė, dėl kurios vertėtų kreiptis į specialistą.
Į specialistą verta kreiptis ir tuomet, kai santykiai netenkina, kai daug kaltinimų vaikui ar sutuoktiniui arba pati daugeliu atveju jaučiatės kalta.
Sesijos trunka 1–1,5 val. Jos vyksta arba nuotoliu, arba gyvai Kaune. Dažnai net ir kauniečiai renkasi nuotolines sesijas, nes taip patogiau. Ar užtenka vienos sesijos? Tai priklauso nuo klientės požiūrio ir poreikio. Jei moteris norėjo pamatyti savo situaciją iš šalies, įsivertinti savo elgesį, pamatyti tam tikrus šabloninius elgesio modelius, – užtenka ir vienos sesijos. Jei norime išspręsti tam tikrus konkrečius dalykus, pvz., kaltės jausmą ar santykių problemas, vienos sesijos neužteks. Tai – procesas, ne operacija, kur per vieną susitikimą įvyksta stebuklas, ir santykiai pasikeičia. Keičiasi požiūris į tam tikras situacijas, o keičiantis požiūriui, atrodo, kad ir aplinka keičiasi.
