Monika Tekutienė sako, kad ji toli gražu ne dailininkė ir nemoka piešti tikroviškai. Bet jos vedamų užsiėmimų metu piešiama ant didelio formato lapo ir kalbama. Meno terapijos ypatybė – kurdami mes perkeliame savo pasąmonės turinį į kūrybinį produktą, o reflektuodami su terapeutu, nutiesiame tiltą tarp sąmonės ir pasąmonės. Taip kur kas lengviau įsisąmoninti, suprasti save.
Monika yra dailės terapeutė, o dabar antrus metus studijuoja kognityvinę ir elgesio psichoterapiją. Su Monika kalbamės apie tai, kuo meno terapija gali padėti nėštumo metu ir auginant vaikelį.
Monika, viena iš jūsų veiklos krypčių – motinystės terapija, užsiėmimai besilaukiančioms, pagimdžiusioms moterims. Kodėl tai įdomu jums pačiai? Ar tai susiję su asmenine motinystės patirtimi?
Kai prieš aštuonerius metus tapau mama, supratau, kad šis virsmas yra tiesiog neišsemiamas. Jei moteris jam visiškai atsiduoda, leidžiasi tyrinėti atsiveriančių pažeidžiamumo, silpnumo klodų, ji gali neįtikėtinai stipriai paaugti, atrasti ir naujai sukurti save.
Motinystėje turime galimybę patirti pačią įvairiausią jausmų paletę, nuo stingdančio siaubo iki euforijos ir antgamtinės meilės išgyvenimo, nuo visiško nuobodulio iki stingdančio pavydo. Nemiegotos naktys, sunkūs vaiko jausmai, kitoks kūnas, gimdymo patirtys, pasikeitęs santykis su vyru, kartais priverstinė socialinė izoliacija iškelia labai įdomių asmenybės šešėlinių aspektų, kuriuos natūraliai norisi slopinti, slėpti, nes tai labai „neinstagramiška“.
Vis dėlto, tyrinėjant savo šešėlinę pusę, galima labai nustebti, nes pasirodo, kad viskas, ką mes jaučiame, yra tarsi rodyklės į tam tikrus poreikius ir geresnę gyvenimo kokybę. Tik svarbu ne slopinti, o įsiklausyti. Pavyzdžiui, nuolatinis pyktis dažnai signalizuoja, kad vyksta neteisybė, pažeidžiamos ribos, todėl galima savęs klausti, kaip galiu situaciją keisti, kad jausčiausi geriau?
Dažnai sakau, kad kiekviename iš mūsų gyvena skirtingi personažai, – vidinės mūsų dalys: vaikas, norintis žaisti, būti saugus, paauglys, trokštantis nuotykių, išmintingoji – suaugusioji mūsų dalis ir pan. Visos jos turi savo poreikių, į kuriuos turime atsižvelgti, kad gyventume jausdami balansą ir harmoniją. Visa tai man labai įdomu ir artima.
Kuo meno terapija gali padėti nėštumo metu? Kokias baimes paleidžia nėščios moterys?
Dailės terapija, kaip ir psichoterapija, gali būti grupinė arba individuali. Aš pati dirbu per nuotolį arba gyvai, kartais vykstu į kitus miestus. Į mane dažnai kreipiasi tiek besilaukiančios moterys, tiek patyrusios komplikuotus gimdymus, išgyvenančios pogimdyminę depresiją, nemigą ir kitokius sunkumus.
Visų pirma terapinis santykis yra saugi vieta, kurioje galima būti autentiškiems. Tai kaip konteineris, saugi dėžė, kurioje viską galima sutalpinti: baimes, neapibrėžtumą, silpnumą, nepasitenkinimą ir visokius kitokius kylančius išgyvenimus. Sutalpinus galima tyrinėti, kur vienas ar kitas jausmas veda, kokį poreikį atskleidžia, ką konkretaus galiu padaryti, kad padėčiau sau.
Dailės terapijos sesijos gali vykti gyvai arba per nuotolį. Struktūra dažniausiai būna panaši – iš pradžių moterys dalinasi apie tai, kaip jaučiasi, kaip gyveno pastarąją savaitę, tuomet pagal tam tikrą temą, pavyzdžiui, „Mano baimė“, moterys piešia, lipdo ar kitaip kuria kūrybinį produktą. Tuomet vyksta jo analizė.
Besilaukiančios moterys, lankančios dailės terapiją, gali geriau pasiruošti ne tik gimdymui, bet ir vaikelio auginimui. Čia jos išbando, o vėliau gali taikyti kasdienybėje konkrečius emocijų pažinimo, išveikos, savireguliacijos metodus, padedančius aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą. Taigi mokomės ne tik pažinti savo vidų, bet ir, pavyzdžiui, kvėpuoti diafragma.
Kokių įdomių pastabų etate išgirdusi, analizuojant piešinius?
Visuomet džiugina nuostabos jausmas, kai moterys sako: ,,Bet kaip taip gali būti – nieko specialiai nepiešiau, o kiek daug piešinyje tiesos apie mane“. Kaskart pasitvirtina tiesa, kad piešinys – vidaus žemėlapis.
Kam skirti pogimdyminės depresijos prevencijos užsiėmimai? Kaip dirbate su jaunomis, neseniai mamomis tapusiomis moterimis?
Pogimdyminę depresiją išgyvena apie 20 procentų mamų, dar daugiau jų išgyvena pogimdyminę melancholiją. Vis dėlto, kai moteris pažįsta save, yra įsisąmoninusi savo išteklius, stiprybes, praktikuoja savipagalbos metodus, ne slopindama sunkius jausmus, bet įsisąmonindama po jais slypinčius savo poreikius ir stengiasi juos patenkinti, – per sunkumus pereiti jai daug lengviau. Mano tikslas – kad moteris taptų mama visų pirma pati sau, nes gebanti savimi pasirūpinti mama, kur kas geriau pasirūpins ir savo vaikeliu.
Gal turite kokių pavyzdžių, faktų, kaip meno terapija taikoma pasaulyje, kiek ji veiksminga?
Lietuvoje dailės terapeuto profesija oficialiai įteisinta tik prieš 11 metų, tuo tarpu pasaulyje ji vystėsi nuo XX a. pabaigos. Todėl ir poveikį pagrindžiančių mokslinių tyrimų daugiau rasime užsienyje. Bet kuris žmogus, paieškojęs duomenų bazėse, nesudėtingai ras tyrimų, įrodančių teigiamą šios meno terapijos krypties poveikį asmenims, turintiems nuotaikos, nerimo sutrikimų, sergantiems depresija, taip pat ir pogimdymine, moterims, patyrusioms komplikuotą gimdymą, potrauminio streso sutrikimą ar persileidimą, – šią temą pati trejus metus nagrinėjau magistriniame darbe. Gerai prisimenu ir tyrimą, kuriame aprašytas gimdymo baimės sumažėjimas po kryptingų dailės terapijos sesijų.
Kodėl apskritai motinystėje tokia svarbi pagalba, savipagalbos grupės, mamų bendruomenės? Kodėl svarbu nelikti vienišai su nauju mamos vaidmeniu ir pereigomis?
Dažnai moterims atrodo, kad kitos gyvena tik puikiai, maudosi meilėje, džiaugsme, jos nejaučia nerimo, pavydo, pykčio, visada yra kantrios ir pavyzdingos. O realybė tokia, kad mes visi: psichologai, terapeutai, prezidentai, filosofai, – esame žmonės, gyvenantys pasaulyje, kuriame vyksta natūralus bangavimas su nuobodžiais, skausmingais ir palaimingais patyrimais. Ir tai, kad mes pasakojame apie sunkius jausmus, esame autentiški, padeda išgyventi tikrumą, bendrystę, jausmą, kad esi priimta, svarbi ir ne vieniša. Tai padeda normalizuoti jausmus, priimti save ir kartu įgalina kažką keisti.
Kokia jūsų pačios motinystės kelionė?
Esu trijų vaikų mama, Sofijai aštuoneri, Pranciškui šešeri, Saulei dveji. Mano motinystės kelionė yra visiškai nuostabi ir perkeičianti. Suvokiu, kad joks darbas, jokie santykiai taip gerai neišgrynintų, nesubrandintų, kaip tai geba padaryti motinystė. Už tai esu dėkinga savo vaikams.
Ar būti trijų vaikų mama yra tik lengva? Tikrai ne, kartais pagalvoju, ką galėčiau pasiekti profesiniame kelyje, jei neturėčiau vaikų, bet suvokiu, kad man auginti vaikus yra nepaprastai didelė vertybė, ir niekas tam neprilygsta. Vaikai vėlai pradėjo eiti į darželį, Saulė irgi į darželį dar neis, dirbu tiek, kad galėčiau būti su jais, matyti, kaip jie auga. Žinoma, turime pagalbos – nuostabią auklę, vyras irgi yra įsitraukęs tiek į vaikų auginimą, tiek ir į buitį. Abu suprantame, kad ne tik į vaikus, bet ir į savo santykį turime investuoti, skirti dėmesio ir laikyti jį svarbiu, antraip greitai tapsime kambariokais, besidalinančiais pareigomis.
Kita vertus, motinystė mane išmokė labai aiškiai įsivardinti, ko aš noriu, ir ieškoti galimybių tam įgyvendinti. Pavyzdžiui, jei jaučiu, kad kyla vis daugiau erzulio, tuomet klausiu savęs, kas man padėtų, gal pasivaikščiojimas miške, susitikimas su drauge, ir kai įsisąmoninu, randu galimybę tam įgyvendinti. Gali atrodyti, kad kokybiškam gyvenimui reikia labai daug pinigų: SPA, kelionių, procedūrų. Visa tai puiku. Bet visų pirma svarbu išgirsti save ir pasirūpinti paprastais savo poreikiais, kurie nebūtinai turi daug kainuoti. Santykiai su artimaisiais man yra viena didžiausių vertybių, todėl ir lipdau savo poreikius aplink ją.
Kaip atgauti pusiausvyrą skubančiame gyvenime? Kaip mamai viską spėti ir būti gera mama?
Visų pirma būtina įsiklausyti į savo kūną, į savo jausmus. Daug nerimo? Eikime pas specialistą, nagrinėkime savo vidų, galbūt pasąmonėje yra kažkas, kas nori būti pamatytas, gal per daug užslopintų jausmų arba trauminių išgyvenimų, kuriuos svarbu perdirbti. Jautiesi pervargusi, vadinasi, dabar prioritetas ne skalbiniai, o poilsis, pabuvimas vienai. Tiesiog girdėti, ko nori. Kita vertus, reikėtų pasitikrinti, ar visoms esminėms gyvenimo sritims – santykiams su artimaisiais, dvasingumui, fiziniam aktyvumui, kūnui, saviraiškai, darbui, poilsiui – skiriame užtektinai dėmesio. Dar kartą išsigryninti vertybes ir paklausti savęs, ar gyvenu pagal jas. Dažniausiai vien tokie paprasti dalykai padeda prisiminti, kas yra svarbiausia, kaip norime gyventi.
Dalyvaujate projekto ,,Mama mums rūpi“ veikloje. Ką įdomaus patyrėte prisijungusi?
Šis projektas yra mano be galo mylimas. Mane džiugina tai, dirbdama jame galiu padėti mamoms, gyvenančioms regionuose, kadangi grupės vyksta nuotoliniu būdu. Ne kartą po dailės terapijos ciklų projekto vadovė Asta tyrė jų poveikį. Visuomet buvo pastebėtas teigiamas poveikis. Dažnai grupinės terapijos naudą patyrusios moterys pradeda lankyti ir individualią dailės terapiją. Dar norisi pabrėžti, kad labai reikalinga parama, gauta iš įmonių, pavienių asmenų matančių naudą. „Lietuvos galios“ apdovanojimas organizacijai įrodo tokių veiklų poreikį ir reikšmę.
