Tinklaraštininkė, „Šokoladas sielai“ įkūrėja Rūta Banionytė sako, kad jai skaniausias šokoladas su karstelėjusiu prieskoniu, gali būti net 85 procentai kakavos. Tokio – juodo, kokybiško – plytelę visada galima rasti Rūtos rankinėje.
Panašiai yra ir kalbant apie motinystę. Pati brangiausia ir vertingiausia ta, kurioje susipynę ir saldumas, ir kartumas. Rūta – dviejų dukrų mama. Emanuelei jau 16 metų, o jaunėlei Kamilai – 4-eri.
Apie motinystės patirtis kalbamės su Rūta.
Rūta, motinystė moters grožiui yra nemažas išbandymas…
Pirmosios dukros susilaukiau gana jauna. Tuo metu gyvenau labai aktyviai, skraidžiau tarp Lietuvos ir Los Andželo, nejausdama jokio nėštumo keliamo diskomforto. Pagimdžius kūnas greitai atsigavo. Neliko nei strijų, nei antsvorio, nors per nėštumus aš priaugu 15–20 kilogramų. O antrąkart, kai gimdžiau virš 40-ies, viskas buvo sudėtingiau – susilpnėjo plaukai, dantys. Viena iš mano užduočių buvo priimti savo besikeičiantį kūną ir jo nekritikuoti. Juk svarbiausia, kad susilaukėme taip norėto kūdikio.
Iki Kamilos turėjau tris gana vėlyvus persileidimus. Kamilos ėmiau lauktis per karantiną, ir kai vėl pradėjau kraujuoti, buvo baisu, kad nėštumas nutrūks ir šįkart. Bet paskutinius porą mėnesių praleidau beveik gulimuoju režimu, tad pavyko sėkmingai išnešioti ir pagimdyti.
Kai nuolatos buvo rizika, jog galiu netekti kūdikio, priaugtas svoris nebebuvo toks svarbus. Jau 20 metų domiuosi sveika gyvensena ir mityba, tad dariau viską, ką esu įpratusi.
Kaip maitinatės jūs pati ir visa šeima?
Laikausi principo, kad 30 procentų mano maisto gali būti kugelis, cepelinai ar kažkas panašaus, o 70 procentų turi sudaryti daržovės, mėsa ir žuvis. Man svarbu skaniai, gerai pavalgyti, nes nevalgiusi esu pikta. Tik pagrindinę maisto dalį sudaro sveiki patiekalai, kuriems nereikia gaišti daug laiko. Ilgiausiai gaminami troškiniai, o žuvį iškepti užtenka keliolikos minučių. Laikau save išradinga, kūrybinga, kai kurie receptai būna suimprovizuoti, nors turiu ir keletą kulinarinių knygų.
Ryte visą šeimą stengiuosi pripildyti kaip galima geresnėmis maisto medžiagomis: sekmadieniais turguje nuperku kaimiškų kiaušinių, gaminu žaliuosius kokteilius. Ruošdama pusryčius įdedu daug pastangų. Vyresnioji dukra pietauja mokykloje, ten jau jos pietūs būna tokie, kokie būna, o vakare vėl visi valgome visavertį maistą. Pavyzdžiui, kepsnius, jautienos troškinį ar žuvį su daržovėmis. Vertinu sezonines daržoves, nors pavasariop lieka jų vis mažiau, dabar tik kopūstai… Kopūstų salotas gaminu prie daugelio patiekalų. Pavyzdžiui, jei kepu antį, žinau, kad antieną valgys visi, bet garnyrai skirsis, – mažoji Kamila valgys su agurkais ar brokoliais, vyresnioji Emanuelė paprašys bulvių, o mudu su vyru valgysime tuos sezoninius kopūstus.

Neturite problemų dėl dukrų nevalgumo, išrankumo maistui?
Apie sveiką maistą stengiuosi per daug nekalbėti, kad ta tema nebūtų kažkaip sureikšminama. Stengiuosi išlaikyti balansą, juk maistas – tik viena iš gyvenimo dalių. Mano keturmetė jau žino, kas sveika ir nesveika. Žinoma, ji gauna ir tų nesveikų produktų, bet nedažnai ir nedideliais kiekiais. Nenoriu kažko drausti, kad nesusikurtų troškimas per draudimą. Kamila žino, jei daugiau suvalgys saldumynų, gali skaudėti pilvą. Esame sutarę, kad šeimoje saldumynai valgomi pirmoje dienos pusėje, o vakare jau guminukų pakelio tikrai niekas nevalgys.
Mitybos režimo ėmėme laikytis dėl prasto Kamilos miego. Nuo gimimo ji neramiai miega, tad ieškojome priežasčių, kodėl taip yra, ką daryti, kad naktį ji rečiau prabustų. Pastebėjome, kad jei nebevalgome po 7 valandos vakaro, miegas truputį geresnis. Dukrytė miega labai jautriai, jai trukdo menkiausia šviesa ar garsas. Ji labai jautriai reaguoja į dienos įvykius, maistą, tad saldumynai vakare netinka. Bet po pusryčių ar priešpiečių gali pasimėgauti nedideliu desertu – stikline sulčių ar mažu pakeliu guminukų. Desertą leidžiu pasirinkti jai pačiai pagal tos dienos norus.
Jauna ir brandi motinystė – išbandėte tai pati, kokie pliusai, kokie minusai?
Fiziškai jaunai moteriai lengviau išnešioti ir pagimdyti – laukdamasi Emanuelės gyvenau taip aktyviai, kad nėštumo tarsi ir nepastebėjau. O antrasis nėštumas tikrai buvo sunkus ir pareikalavo daug jėgų.
Kita vertus, vėlyva motinystė labai atjaunina. Negalvojau, kad dabar, būdama 47 metų, žinosiu visas žaidimų aikšteles, kad vėl sugrįšiu į tą etapą, kai su vaiku eini žaisti, pramogauti.
Ir psichologiškai esu ramesnė, ne taip audringai reaguoju, jei kas nutinka. Šiuo atžvilgiu branda padeda. Vaikams per daug nieko nedraudžiu, stengiuosi nekelti balso. Gal joms ir per daug patogu? Gal nuo vieno kraštutinumo perėjau prie kito? Laikas parodys, ar buvau teisi.
Nesu atlaidi viskam. Dukros žino mano ribas, kurias peržengus tolerancija baigiasi. Jeigu matau nedėkingumą, nepagarbą kitam žmogui, tada aš netyliu. Buvo tokia situacija – vyresnėlė gimtadienio proga gavo iš artimųjų pinigų trokštamai kelionei į kalnus. Paklausiau, ar padėkojo už tuos „vokelius“. Pasakė, kad buvo pavargusi, pamiršo… Tokių dalykų netoleruoju. Gali gauti blogesnį pažymį mokykloje, tikrai nebarsiu, bet dėl nemandagumo esu griežta. Noriu, kad dukros nuo mažens suvoktų, jog gražūs dalykai į mūsų gyvenimą neateina savaime.
Turime būti dėkingi žmonėms už jų gerumą, meilę ir rūpestį. Kai pastebiu gražius vaikų poelgius, visada pagiriu, kad parodė dėmesį seneliams ar pan.
Tarp jūsų vaikų – 12 metų skirtumas. Koks sesių ryšys?
Kai laukiausi, iš aplinkos vyresnėlė sulaukdavo pastabų, kad didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų labai blogai, kad ji turės būti sesutės aukle, kad niekada su sese nebus draugės. Bet aš jai sakydavau, kad kiekvienas vaikas ateina laiku, ir amžiaus skirtumas nėra svarbu. Užtruko laiko ją įtikinti, bet dabar pati mato, kad buvau teisi.
Emanuelė lanko dailės mokyklą, namie daug piešia, tai ir mažoji kartais ateina pas ją su savo priemonėmis, piešia kartu. O šeštadieniais jos turi tradiciją eiti į viešąją biblioteką, rinktis knygas, daryti darbelius, kuriuos galima atsispausdinti vietoje. Knygų paėmimas ir gražinimas yra mėgstama veikla, ir pastaruoju metu tai daro jos dviese, jau be manęs! Dar mažoji mėgsta stebėti, kaip vyresnioji gamina virtuvėje, kartais ir padeda.
Dabar Kamilos etapas – stalo žaidimai, kiekvieną vakarą ji vaikšto po namus, nuo vienų prie kitų prašydama, kas su ja pažaistų. Turime veiklos!
Kas jums sunkiau – vaiko kūdikystė ar paauglystė?
Nors kartais sako, kad paauglystė yra pats sunkiausias etapas, aš su savo dukra to nepajutau. Mudvi turime artimą ryšį, o ir Emanuelės paauglystė nėra komplikuota. Bet čia tarsi loterija – kitiems tėvams gal taip nėra? Man auginti kūdikį vienareikšmiškai sunkiau nei paauglį.
Jau vien dėl neišsimiegojimo! Mūsų Kamila jautriai miega iki šiol, dėl to ir neskubame jos išleisti į darželį. Ji namie su mumis, o retkarčiais, kai nekeliauja po pasaulį, ateina su Kamila pabūti ir mano tėvai. Bet mūsų seneliai turi tikslą apkeliauti visą pasaulį, tad jų planuose dar liko Afrika!
Auginant mažą vaiką, visada trūksta laiko pabūti pačiai su savimi. Jei per dieną nepabūnu vienumoje valandą–pusantros, negaliu būti gera šeimoje, nesijaučiu laiminga. Auginant kūdikį, labai sunku išlaikyti pareigų ir asmeninių poreikių balansą.
Esate dviejų knygų autorė. Kokią žinutę siunčiate moterims?
Pirmą knygą rašiau, kai supratau, kad nereikia lyginti savo gyvenimo su kitų, nereikia galvoti, kad esi mažiau sėkminga, laiminga ir t.t. Kad būtum laiminga, turi atsisukti į save: juk džiaugsmą teikia santykiai, o ne išoriniai dalykai. Pirmoji knyga ir buvo kelionė į save, savo sielą. Ir vadinasi ji „Šokoladas sielai“.
O antra knyga atsirado tada, kai įkūriau savo instagramo profilį. Moterims buvo įdomiau ne mano vidinė kelionė, o išorės puoselėjimas, jos domėjosi, kokių paslapčių žinau, kad atrodau jaunesnė. Taigi antroji knyga skirta odos ir natūralaus grožio puoselėjimui. O trečioji, jeigu ją parašysiu, bus apie motinystę. Kaip moteriai neparasti savęs auginant vaikus.
Jūs pati nuolat domitės saviugda, net važiavote pas porų konsultantą į Braziliją… Ar krizė šeimoje įvyko gimus vaikui?
Ne, tuo metu dar neturėjome Kamilos, bet su vyru buvome pradėję dirbti kartu, ir darbiniai santykiai mus tiesiog įtraukė! Vakarais analizuodavome darbo problemas, nebeliko intymumo. Norėdami būti kartu, bet nežinodami, kaip rasti išeitį, nutarėme kreiptis į profesionalus. Aš labai domiuosi saviugda, meditacijomis, seminarais, nes tokie dalykai padeda į save pažvelgti iš šalies.
Tokių kursų metu susipažinome su psichoterapeutais iš Brazilijos ir nutarėme skristi ten! 3 savaitės be telefono buvo įdomi patirtis. Tai mums padėjo priimti tinkamus sprendimus, ir su vyru iki šiol dirbame kartu, tik vakarais telefonai išjungiami, ir darbo problemos atidedamos į šoną.
Vaiko gimimas irgi kartais sukelia krizę, bet mūsų šeimoje to nebuvo, nes abu labai norėjome vaikelio ir abu dalyvaujame jo auginime. Aš vyresnė ir turiu dukrą iš ankstesnių santykių, tai vaikų auginime vyras man leidžia „groti pirmu smuiku“. Vaiko auginimas man – labai graži kelionė kartu su vyru.
O kaip tikros kelionės? Užsiminėte, kad jūsų tėvai jau pažymėję visą pasaulio žemėlapį savo lankytomis vietomis. O jūsų šeima?
Man labai patinka keliauti, kelionės mane motyvuoja dirbti, stengtis. Jei vyrą motyvuoja verslas dėl paties verslo, tai man reikia „apdovanojimo“ – kelionių. Išvykstame keletą kartų per metus į savo mėgstamas vietas. Mano tėvai, pavyzdžiui, laikosi principo niekada negrįžti į tas vietas, kur jau buvo, o man atvirkščiai – atradus gražią vietą, norisi sugrįžti ir vėl. Tuo labiau, kol Kamila dar maža, ir pažintinės kelionės jai per sunkios.
Turime žiemos ir vasaros kryptis. Žiemą važiuojame į kalnų kurortą Austrijoje, kur norintieji slidinėti šeimos nariai turi progą tai ir padaryti.
Mane pačią vaikystėje tėtis treniravo kaip profesionalią slidininkę, nors tokia ir netapau, bet slidinėju gerai. Emanuelė irgi puikiai slidinėja. O mažylė viešbutyje randa veiklos žaidimų kambaryje, jodinėja netoliese esančiame žirgyne poniais. O vasarą važiuojame į San Tropezą. Emanuelė mokosi prancūzų kalbos, tad jai būna proga susitikti su susirašinėjimo draugėmis ir patobulinti kalbą. Man užsienis – tai galimybė pabūti niekam nežinoma, kur niekas tavęs nepažįsta, nefilmuoja, nesistebi, jei užsiožiavo tavo vaikas. Pakeisti aplinką – puiku.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti mamoms, kai galvojate apie trečiąją knygą?
Man pačiai ištverti motinystės iššūkius padeda suvokimas, kad esu pakankamai gera mama. Visada galima save graužti: o gal galiu būti dar geresnė, dar sveikiau maitinti, dar dažniau išeiti į lauką su vaiku? Dažnai plakame save botagu, užuot pasakiusios, kad šiandien ir taip darome daug.
Moteriai reikia rūpintis savo emocine sveikata. Sąmoningumo mokymuose ir terapijose sužinojau daug veiksmingų būdų, kaip sau padėti.
Kai galvoje susikaupia daug sunkių minčių, pasiimu rožinį sąsiuvinį ir išrašau viską, kas tuo metu neramina. Nusiraminti padeda kvėpavimo pratimai. Kai vakare išeiname su vyru ir mergaitėmis pasivaikščioti, dešimčiai minučių atsiskiriu ir gryname ore padarau mankštelę. Nuo tokių paprastų, kasdieniškų dalykų greitai atsigaunu ir pasijuntu laimingesnė.
Ir dar svarbu niekada nemeluoti nei sau, nei vaikams. Aš nežaidžiu tobulų santykių – jei kyla noras išsiverkti, tai ir darau. Vaikai iš mūsų mokosi ne tik gyventi darnoje, bet ir spręsti konfliktus, kai jie iškyla. Mūsų vaikai mato, kad mes nesame tobuli, mes pykstamės ir ieškome būdų ginčus išspręsti. Jei sunku, vaikams taip ir pasakome: nepriimkite asmeniškai, tiesiog šiandien buvo nelengva diena. Ir džiugu, kai ir vaikai nebijo būti atviri ir pasakyti, kaip iš tiesų jie jaučiasi.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Renatos Nedzveckaitės, Plukė foto
Susiję straipsniai