Prieš sukurdama šeimą, Birutė dirbo stiuardese, daug skraidė.
Motinystės patirtis ją „nuleido ant žemės“, tačiau, nepaisydama visų sunkių ir juodų išgyvenimų, ji sako, kad būti mama yra pati didžiausia laimė.
Mamos gali ištverti labai daug. Viską.
Pasakoja pati Birutė Gribauskaitė–Vaičekavičienė.
Saulutės laukėme 4 metus
Susituokiau būdama 28 metų, abu su vyru Žilvinu jau norėjome vaikų. Kai pirmus metus vaikelis pas mus neskubėjo, labai nekreipėme dėmesio. Tačiau antrais metais jau keliavome pas gydytojus, prasidėjo įvairūs tyrimai. Iki tol sveikata nė vienas nesiskundėme. Ir tyrimai nerodė jokių sveikatos problemų, gydytojai pasakė: „Esat pakankamai jauni, bandykit toliau.“ Praėjo dar vieneri metai, ir nieko. Tada jau man atliko diagnostinę operaciją, kad sužinotų, kas trukdo užsimegzti gyvybei. Ir vėl nerado jokių medicininių priežasčių, kodėl negaliu pastoti.
Draugė rekomendavo nueiti pas vieną gydytoją, dirbančią su nevaisingumo problemomis. Pamačiau ją, ir pirma mintis buvo: mums pavyks. Ji visa švytėjo, tokia gydytoja, kuri sukelia besąlygišką pasitikėjimą, optimizmą. Pasitarę nusprendėme daryti pagalbinio apvaisinimo procedūrą – intrauterininę inseminaciją (IUI). Tai nebuvo labai brangi procedūra – tuo metu kainavo apie 500 litų, be to, ji neskausminga, nechirurginė. Po šios procedūros vilčių buvo milijonas, bet po mėnesio pasirodė, kad pastoti nepavyko.
Užpuolė depresija, visos mintys sukosi tik apie tai, kad negalime susilaukti vaikelio. Gydytojai patarė daryti kelių mėnesių pertrauką, o išlaukti tą laiką taip sunku, atrodo, kiekviena diena praeina tuščiai. Po kelių mėnesių dar kartą pakartojome inseminaciją. Save nuteikinėjau, kad gali ir šįkart nepasisekti. Geriau neturėti labai didelių vilčių, kad vėliau netektų taip smarkiai nusivilti. Pamenu, atėjau į procedūrą ryte, buvo pati rugsėjo pradžia, švietė saulė, pro ligoninės langą buvo matyti Gedimino pilis.
Visa tai priėmiau kaip ženklą, kad šįkart tikrai pasiseks. Po dviejų savaičių nubėgau pasidaryti kraujo tyrimo, kuris anksčiausiai rodo pokyčius, jei laukiesi. Tyrimas rodė nėštumą. Puoliau skambinti gydytojai, kad praneščiau nuostabią naujieną, o ji truputį atvėsino, kad reikia palaukti dar bent savaitę, tada rezultatas bus tikslesnis. Po tos išlauktos savaitės jau ir nėštumo testas rodė kažkokį „vaiduoklį.“ Po kelių dienų gydytoja patvirtino, kad tikrai laukiuosi. Laimės buvo iki dangaus, kai ultragarso tyrimo metu pamatėme gyvą taškiuką. Abu su vyru apsiverkėme.
Kai nėštumas buvo 10 savaičių, gydytoja pasakė, kad laukiamės mergytės. Ir vėl puolėme į ašaras, nes abu svajojome apie dukrytę. Nors mane gydytojai ir stebėjo, bet nėštumas praėjo visiškai sklandžiai, laiku pagimdžiau sveiką ir išnešiotą Saulytę.
Saulytei reikia kompanijos
Susilaukę vaikelio, buvome be galo laimingi. O mūsų tėvai, žinodami, kaip nelengvai mums tai pavyko, vis prasitardavo, kad vieno vaikelio ir užteks,
Saulytė jau atnešė mums džiaugsmo.
Bet praėjo pusantrų metų, pagalvojome, mums jau po 33 metus, kada, jei ne dabar, reikia planuoti antrą vaikutį, žaidimų draugą Saulei. Buvome pasiryžę iškentėti visas procedūras, kokių tik reikės. Gydytoja liepė stebėti savo ciklą ir skirtu laiku ateiti inseminacijos procedūrai. Laukiau mėnesinių, bet jų vis nebuvo. Nuėjau pasitarti su gydytoja, kodėl mėnesinės vėluoja, o ji pažiūrėjo echoskopu ir pamatė pilve tą gyvąjį taškelį. Aš net žado netekau iš tos laimės.
Pasirodo, viskas gali būti taip paprasta… Išėjau iš gydytojos kabineto su naujiena, kad jau 5 savaites esu nėščia. Mūsų šeimai tai buvo pati didžiausia dovana.
Kito vizito metu gydytoja pamatė, kad plaka ne viena, o dvi širdutės. Giliai širdyje jaučiau, kad taip gali būti, nes mamos broliai yra dvyniai. Pasakiau vyrui naujieną, ir abu nusprendėme, kad geriau ir būti negali. Iškart du! 12 savaitę sužinojome, kad Saulutė turės du broliukus.
Broliukai atėjo vasarą
Besilaukiant dvynių, nėštumas buvo sunkesnis, labai pykino, pilvukas didėjo labai sparčiai. Penktą mėnesį jaučiausi tokia stora, kaip nešiodama Saulutę devintą mėnesį. Vaikučiai turėjo gimti tik lapkritį, o aš jau liepos mėnesį galvojau, kaip čia reikės išnešioti iki galo.
Vieną dieną namuose viriau košę dukrytei ir pajutau, kad kažkas ne taip.
Pasirodė kraujo. Paskambinau vyrui, kad kuo skubiau vyktume į ligoninę. Išsigandę gydytojai iš karto paguldė į ligoninę, nes visi požymiai rodė, kad gimdymas prasideda. Buvo tik 5,5 mėnesio…
Gydytojai visais būdais stengėsi sulaikyti gimdymą – man leido vienus vaistus, stabdančius gimdymą, ir kitus, brandinančius vaikučių plaučius, jei jie vis dėlto sugalvotų gimti. Gulėjau lovoje ir telefone skaičiau informaciją, kas būna, jei vaikai gimsta taip anksti. Mane guodė, kad kartais išgyvena net gimę 23 savaičių (mūsiškiams buvo 25), bet neramino tai, kad jų du.
Bandžiau miegoti, bet pamažu jaučiau reguliariai pasikartojančius sąrėmius. Netrukus iškeliavau į gimdyklą.
Gimdymas, po kurio – baisi tuštuma
Visada maniau, kad gimdymas turėtų būti džiaugsmingas, bet man šįkart viskas buvo kitaip. Gimdykloje dalyvavo gal 20 medikų, visų veiduose mačiau įtampą ir nerimą. Cezario daryti neprireikė, pagimdžiau pati. Pirmasis beveik kilogramo svorio gimė Tauriukas, tik cyptelėjo kaip pelytė, jį suvyniojo ir iškart išnešė į inkubatorių. Po poros minučių užgimė ir Giriukas.
Buvo keliasdešimt gramų mažesnis už brolį, raudonesnis. Jis irgi cyptelėjo, ir pusė komandos iškeliavo drauge su juo į naujagimių reanimaciją. Mes gimdykloje su vyru likome dviese. Širdyje buvo didžiulė tuštuma. Pagimdei ir neturi vaikų – nei ant krūtinės, nei pilve, nei glėby jų nėra. Juoda praraja. Ir pakibęs klausimas: kas dabar bus?
Gydytojai nieko nekomentavo, bet darė viską. Nors mažyliai gimę gavo 6–8 balus pagal Apgar skalę, niekas vilčių mums neteikė. Sakė, kad reikia laukti ir žiūrėti, kaip viskas toliau bus. Trys pirmos paros lems, ar vaikai gyvens.
Po 3 valandų pirmasis reanimacijoje vaikelius pamatė vyras. Grįžęs pasakė, kad jie gražučiai. Po 6 valandų pamačiau savo vaikus ir aš. Jie gulėjo inkubatoriuje uždengti, kad būtų tamsu kaip pilvelyje, laidų milijonas, odytė permatoma. Trečią parą leido prisiliesti prie jų, bet glostyti nebuvo galima, jiems skaudėtų, tokia jautri odelė. Vaizdas buvo graudus.
Pagalvojau, kuo galiu prisidėti prie tų mažučių kovos už gyvenimą? Tik savo pieneliu ir maldomis. Paprašiau pientraukio, ir ėmiau darbuotis, po lašelį pritraukdavau ir nešdavau į reanimaciją. Jiems tuos lašiukus suleisdavo per zondą. Trečią parą atsirado daugiau pieno, man pasidarė psichologiškai lengviau.
Pirmos paros buvo baisios, visą laiką bijojome sulaukti blogų naujienų. Nors gydytojų prognozės buvo prastos, kiekvieną parą tikėjimas, kad jie išgyvens, didėjo. Paaiškėjo, kad vaikai gimė anksčiau dėl infekcijos, kurios nejaučiau, kurios nerodė nei kraujo, nei šlapimo tyrimai.
Du maži kovotojai
Vaikai kovojo už gyvybę visomis jėgomis. Kadangi plaučiukai buvo nesubrendę, abiems prasidėjo plaučių uždegimas. Giriui infekcija komplikavosi į meningitą. Organizmai buvo tokie silpnučiai, kad nebepriimdavo net mano pieno, išpildavo viską tulžimi… Ketvirtą jų gyvenimo dieną nutarėme pakrikštyti ten pat, ligoninėje. Kunigas užsivilko žalią chirurgo chalatą, drebančiomis rankomis krikštijo vaikus. Matyt, ir jam nedažnai tenka matyti tokius mažutėlius. Taip ir praėjo krikštynos be jokių iškilmių, net be krikšto tėvų, o truko vos 10 minučių prislopintoje šviesoje, vos vos atidengus stiklinius namelius. Tauras per ceremoniją atsimerkė – tai priėmiau kaip gerą ženklą.
Po 5 parų vaikus išvežė į kitą pastatą, į Vaikų ligoninės reanimaciją. O man liepė eiti namo, nes vilniečių mamų į reanimaciją neguldo. Buvo baisu nuo jų nutolti – kaip jie vieni kovos už gyvybę? Bet suėmiau save į rankas, kad šiuo metu manęs reikia ir Saulutei, o pieną galėsiu du ar tris kartus per parą atvežti pati.
Reanimacijoje vaikai prabuvo pusantro mėnesio. Nuveždavau pieno, pabūdavau, kiek leisdavo gydytojai. Dvynukai gyveno tarp pypsinčių aparatų – buvo stebimas jų kvėpavimas, širdutės veikla, kitos gyvybinės funkcijos.
Kitų ligoniukų aparatai pypsėdavo daugmaž stabiliai, o mūsų tai vienas, tai kitas signalizuoja, kad jau pavojus. Labai sunkiai sekėsi kvėpuoti, vaikai ilgai išbuvo intubuoti. Po kurio laiko ištraukia vamzdelį iš plaučių, palieka tik prie nosytės esančius „ūsiukus“ su deguonimi, po paros kitos vėl tenka intubuoti, plaučiai per silpni, dar negali patys kvėpuoti. Vaikučiai pusantro mėnesio buvo gydomi antibiotikais – jei ne plaučių, tai žarnyno uždegimas, pradėjo tuštintis krauju…
Kiekvieną dieną gydytojai pakomentuodavo, kaip jiems sekėsi, geriausias žodis būdavo „stabilu“. Bet tą „stabilu“ girdėdavome labai retai. Vis kažkas blogai. Buvo mėnuo, kai Taurui teko atlikti širdelės operaciją. Neišnešiotiems vaikams būna neužsidaręs arterinis latakas. Kai širdelė dirba nenormaliai, vaikui sunku kvėpuoti, jis nuolat pamėlęs. Po operacijos Tauriukui kur kas pagerėjo. Giriui tą arterinį lataką pavyko uždaryti medikamentais, jam operacijos nereikėjo.
Bet Giriukas turėjo kitų bėdų – mėnesio ir savaitės jį operavo dėl išvažų kirkšnyse. Tuo metu pajutau, kad man pačiai reikia pagalbos. Pradėjau lankyti ligoninės psichologę, kad šiek tiek nusiraminčiau.
Vienas šviesiausių prisiminimų iš to laikotarpio, kai pirmą kartą leido kengūruoti Giriuką. Kengūravimu vadinamas nuogo vaikelio prisiglaudimas prie krūtinės, kontaktas „oda prie odos“. Nerealus pojūtis – tu glaudi prie savęs mažą kaip plaštaka kūnelį, kuris girdi tavo širdies tvinksnius ir nurimsta, priglunda. Po savaitės, kai Tauro nebereikėjo intubuoti, kengūravau ir jį.
Iš reanimacijos – į paprastą palatą
Rugsėjo pirmoji daugeliui ypatinga diena, nes prasideda kažkas naujo: darželis ar nauji mokslo metai. Mūsų dvynukams rugsėjo 1-oji buvo naujo gyvenimo pradžia paprastoje ligoninės palatoje. Tada jau šalia vaikų galėjau būti ir aš.
Pirmiausia su reanimacija atsisveikino Tauras, po kelių parų į mūsų palatą atkeliavo ir Girius. Nors jis buvo dar gana silpnas, gydytojai manė, kad vaikui bus palanku būti šalia broliuko ir mamos. Esu labai dėkinga, kad gydytojai į tuos mažyčius kūnelius žiūrėjo kaip į asmenybes, kurioms svarbi ne tik fiziologija. Dar reanimacijoje viena gydytoja pasiūlė taikyti muzikos terapiją – leisti mano įdainuotas lopšines, kad vaikai nuolat girdėtų mamos balsą. Tai stimuliuoja vaiko smegenis.
Į namus – 3 kilogramų
Viena ligoninės slaugytoja juokaudavo, kad sudėjus mūsų vaikus į krūvą, išeitų visas neonatologijos mokslo vadovėlis.
Vaikams teko perpilti kraują. 34 savaitę Girių teko operuoti – dėl didelio deguonies poreikio atšoko jo akių tinklainė. Vienos operacijos nepakako, po mėnesio akytes operavo dar kartą.
Iš ligoninės mus išleido lapkričio mėnesį, tuo metu, kai ir turėjo gimti dvynukai. Ir svėrė jie kaip naujagimiai, apie 3 kilogramus. Man jie atrodė didžiuliai. Pirmą naktį namuose negalėjau užmigti, vis klausiau, ar neįsijungia prie kojyčių pridėti davikliai, kurie signalizuoja, jei kūdikis „pamiršo“ kvėpuoti. Slaugytojos buvo išmokiusios, kaip tokius mažutėlius maudyti.
Gyvenimas pamažu stojo į vėžes. Ir nors pas gydytojus iš pradžių turėdavome lankytis kas mėnesį, vėliau – kas du, tris mėnesius, pačių didžiausių neišnešiotukų komplikacijų – cerebrinio paralyžiaus ar vandenės – mums pavyko išvengti.
Pirmus metus vaikai nemažai sirgo, nes jų imunitetas buvo labai silpnas. Saulutė iš darželio parneša kokį virusą – serga visi.
Ne kartą dar teko ir ligoninėje pagulėti. Bet kiekviena diena buvo nedidelė mūsų pergalė. Kad padėtų auginti dvynukus, tėvystės atostogų išėjo ir mano vyras. Kartais pasiskirstome po vieną vaiką ir nešiojame juos, kad nurimtų. Nors jie labai geri, puikiai miega naktimis, bet būna visko – kartais suskausta pilvuką, kartais zirzia, nes dygsta dantukai.
Laimės daugiau nei vargo
Jei dvynukai būtų buvę pirmieji mūsų vaikai, nežinau, ar būčiau ryžusis motinystei dar kartą. Vis dėlto jų gyvenimo pradžia buvo nepaprastai sunki. Bet džiaugsmo jie suteikia daug daugiau nei vargo. Mūsų šeimą tai sustiprino, pamatai, kas gyvenime svarbu, kas nelabai. Darbo problemos, buities reikalai gali pasirodyti visiški niekai, palyginus su žmogaus gyvybe. Labai vertinu ir artimųjų palaikymą, jų gerus linkėjimus, rūpestį. Mes su vyru mokame pasidžiaugti tėvyste, kaip smagu kartu su vaikais kelioms valandoms išvažiuoti į parką, visiems kartu eiti iš darželio pasiimti Saulutės. Kaip buvusi stiuardesė pasvajoju, kad ateis laikas, kai su šeima skrisime į tolimus kraštus, išmaišysime visą pasaulį. Visa, kas gražiausia, mūsų dar laukia.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
