Jei susilaukėte neišnešioto vaikelio, tikriausiai girdėjote daug šaltų medicininių teorijų, kodėl taip atsitiko. Geriausia galvoti, kad vaikutis labai norėjo susitikti su mamyte ir tėveliu, todėl paskubėjo.
Neišnešiotukų tema – amžina. Skaitytojų prašymu, vėl prie jos grįžtame.
AGNĖS ISTORIJA
Agnė susilaukė 996 g sveriančios dukrytės, kuri gimė 27 nėštumo savaitę.
Kol mažoji miega, trumpai papasakosiu jums savo istoriją.
Pradėsiu nuo to, kad mes su šeima gyvename Norvegijoje, bet į Lietuvą grįžtame visoms šventėms ir atostogoms. Kelionė praėjusių Kalėdų ir
Naujųjų metų šventei tą kartą mums baigėsi ligoninėje, taip ir nespėjus peržengti namų durų slenksčio. Mažoji mūsų dukrytė, kuri į šį pasaulį paskubėjo, yra antrasis vaikas šeimoje, todėl nėštumas jau nebuvo naujiena. Keliaudavome ir pirmojo nėštumo metu, jokių nemalonumų nepatyrėme, tad nesibaimindami į kelią iš Norvegijos leidomės ir šį kartą. Nuotaika buvo šventinė ir pakili.
Prieš kelionę lankiausi pas akušerę Norvegijoje, visi tyrimai (tiek mano kraujo, tiek vaikučio širdelės tonų) buvo geri, todėl blogų minčių nebuvo.
Kelionė iš Norvegijos į Lietuvą gana lengva, nes keliaujame automobiliu, keliamės keltu ir jau kitoje Baltijos pusėje lieka vos keli šimtai kilometrų iki namų. Mes gyvename Kaune, tačiau tąsyk į Kauną keliavome iš Rygos pro Šiaulius. Stabtelėjome Šiauliuose užkąsti kavinėje.
Sėdėdama prie stalo pajutau, kad kažkas ne taip. Pakilau ir nuėjau į tualetą – įtarimai pasitvirtino, man bėgo vaisiaus vandenys… Tuo metu tebuvo 25 nėštumo savaitė. Panika neapėmė, nepatyriau ir šoko, dėl kurio būčiau negalėjusi blaiviai mąstyti. Tuoj pat pasikviečiau savo vyrą ir paprašiau nuvežti mane į Šiauliuose esančius gimdymo namus. Po kelių minučių ten ir atsidūrėme.
***
Ligoninėje trumpai papasakojau savo situaciją, paprašiau tuo metu dirbusios gydytojos (kuri, beje, nepasirodė labai maloni ir patenkinta mano viešnage) atlikti vaisiaus ultragarso tyrimą, jog nustatytų, ar vaisius dar gyvas, ar girdėti širdelės plakimas. Nutaisiusi nepatenkintą miną ir numetusi repliką „O ko jūs tikitės? Vaikelio tikrai neturėsite“, gydytoja vis dėlto sutiko atsikelti nuo kėdės ir atlikti tyrimą. Išgirdusi širdies dūžius ir įdėmiau apžiūrėjusi vaikelį, gydytoja šiek tiek nustebo: „Jis labai gerai ten jaučiasi“, – tepasakė ir pradėjo rengti dokumentus į Kauno klinikas.
Prasidėjo antrasis mūsų kelionės etapas namų link.
***
Reanimobiliu mane į Kauną išlydėjo slaugytoja. Papildomos medicininės priemonės, kurias pasiėmė slaugytoja, tebuvo antklodė (jei mane imtų krėsti drebulys) ir nedidelis krepšelis su vaistais. Greitosios pagalbos automobilyje nebuvo jokių įrenginių, kurie būtini išsaugoti anksčiau laiko gimusio mažylio gyvybę – nei inkubatoriaus, nei deguonies kvėpavimo aparatų… Jei vaikutis būtų gimęs reanimobilyje, jam nebūtų jokių šansų išgyventi… Pagrindinė mano užduotis kelionėje buvo nepagimdyti!
Kelionės į Kauno klinikas metu kalbėjomės su mane lydėjusia slaugytoja. Ji buvo labai maloni moteris, papasakojo, kad prieš savaitę jos kolegė lydėjo į tas pačias klinikas mano situacijoje atsidūrusią moterį, tačiau jos istorijos pabaiga daug trumpesnė ir liūdnesnė – ji kelionės metu pagimdė. Vienintelis dalykas, kurį slaugytoja galėjo padaryti ir pagelbėti tai mamytei – padėti vaikelį mamytei ant krūtinės, kad šis nesušaltų, tačiau kitokios pagalbos, kuri reikalinga anksčiau laiko gimusiems kūdikiams, suteikti negalėjo, nes jokios įrangos automobilyje nėra. Tas vaikelis neišgyveno… O kiek dar jų tokių buvo prieš ar po to?
***
Klinikas pasiekiau nepagimdžiusi, tai jau reiškė šiokį tokį laimėjimą. Mane paguldė į skyrių, vandenys kaskart vis po truputį nubėgdavo. Taip išgulėjau ligoninėje 2,5 savaitės, kol nėštumas pasiekė 27 savaites. Pagrindinis mano tikslas ir tikėjimas buvo tai, kad dukrytė turi negimti iki sausio 5 d., pralenkti brolį, kurio gimtadienis buvo tądien. Taip ir atsitiko, dukrytė gimė sausio 6-ąją!
Mažoji gimė 27 nėštumo savaitę, sverdama 966 g. Iškart po gimdymo mergaitę išnešė į reanimaciją. Kodėl pagimdžiau anksčiau laiko, niekas negalėjo paaiškinti, nebuvo jokių infekcijos ar bet kokios kitos ligos požymių. Vienintelis gydytojų paaiškinimas – „tiesiog taip kartais būna“.
Reanimacijoje mažoji išbuvo 2 mėnesius. Kol dukrytė ten gulėjo, aš, brolis ir tėtis lankėme ją du kartus per parą – rytą ir vakare. Visą tą laiką nutraukinėjau pienelį ir jį vežiojome dukrytei. Kiekvieną išgyventą dieną gydytojai apibūdindavo kaip laimėjimą. Ligų ar infekcijų dukrelė išvengė, tačiau teko atlikti operaciją dėl atviro arterinio latako (kraujagyslės, jungiančios plaučius su širdimi, per kurią, būdamas mamos pilvelyje, mažasis gyventojas aprūpinamas deguonimi, o kūdikiui įkvėpus pirmąjį oro gurkšnį, ji tampa nereikalinga ir turi savaime susitraukti ir išnykti). Po šios operacijos mažosios būklė labai sparčiai gerėjo, netrukus ją perkėlė iš reanimacijos į Naujagimių ligų skyrių, kuriame kompaniją jau palaikiau ir aš.
Atsiguliau į ligoninę kartu su dukryte. Keletą dienų ji praleido bendroje palatoje su kitais mažaisiais gyventojais, po to buvo iškelta iš inkubatoriaus į lovelę, kurį laiką dar ir būdama lovelėje mėgavosi papildoma specialios lempos šiluma, o netrukus atkeliavo su savo sostu ir į mano palatą. Pagrindinis mano noras ir svajonė buvo kuo greičiau grįžti namo! Visada tikėjau, kad jei jau išleis namo, tuomet tikrai jau nieko blogo nebegali atsitikti!
***
Tuo metu, kai drauge su mažąja atsiguliau į ligoninę, prasidėjo naujas mūsų bendravimo etapas – mokėmės valgyti ne tik iš buteliuko, bet ir iš krūties. Kitos mamytės griežtai atsisako buteliukų ir bando iš karto maitinti pačios, bet mano noras buvo, kad tik dukrytė pradėtų valgyti pati (kad ir iš buteliuko), bet išleiskite greičiau namo! Taip kad mūsų maitinimosi pradininkas buvo gerasis buteliukas. Po to prieš kiekvieną buteliuką duodavau krūtį, kurią puikiai traukė mažasis žmogeliukas, sverdamas vos 1900 g. Netrukus su skyriaus sesute įsitikinome, kad buteliukas mažajai nebereikalingas (prieš kiekvieną maitinimą krūtimi mažąją sverdavome: prieš ir po maitinimo, o skirtumas parodydavo, kiek pienelio suvalgė), tad su juo atsisveikinome. Taip dukrytė pradėjo valgyti tiesiai iš krūties, tai labai sėkmingai daro iki šiol!
***
Išvažiavome namo lygiai po 10 dienų nuo dukrytės iškėlimo iš reanimacijos, iki šiol jokių bėdų ir ligų neturime. Tiesa, kas 3 mėnesius reikia apsilankyti profilaktiniams patikrinimams į „Kūdikių raidos sekimo kabinetą“. Mažoji auga stipri ir sveika. Labai smagi mergaitė, niekuo nesiskirianti nuo vaikų, gimusių laiku.
Praėjus dviems mėnesiams nuo išleidimo namo mažoji išvyko ir į pirmąją savo kelionę – į naujuosius namus Norvegijoje. Kadangi didžiąją laiko dalį praleidžiame šioje šalyje, lankomės ir pas čia dirbančius medikus. Šioje šalyje anksčiau laiko gimusių vaikučių priežiūra šiek tiek kitokia nei Lietuvoje. Jei jie auga sveiki, prižiūrimi fizioterapeuto ir vaikų slaugytojos, jokių masažų ar mankštelių neskiriama. Kai tuo tarpu Lietuvoje šios procedūros kaip ir privalomos visiems anksčiau laiko gimusiems vaikučiams. Norėtųsi ir man, kad mažoji būtų masažuojama ir mankštinama specialistų, tačiau tokios galimybės mes neturime, todėl šį darbą tenka atlikti mums su broliuku.
***
Dabar, kai žiūriu į savo mažąją dukrytę, tikrai smagu… Visos bėdos, kurias išgyvenome ir patyrėme, atrodo daug paprastesnės nei tuo metu, kai nežinojome, ko laukti ir tikėtis… Viskas praeina, viskas išgyvenama, tik labai ilgas tas laikas, tas laukimas… Mamytėms, atsidūrusioms tokioje situacijoje, tikrai reikalinga parama, geras ir paguodžiantis žodis, palaikymas, jau išgyvenusių mamų patirtis ir patarimai. Mes tikrai labai stiprios!
Austytei, kuri taip skubėjo į šį pasaulį, tik vieneri, o ji jau tiek daug patyrė ir išgyveno… Tiek kovojo, parodė stiprybės ir pastangų, kad galėtų šypsotis, krykštauti, žaisti ir džiuginti mus. Tokie vaikai tikrai ypatingi. Todėl visoms mamytėms ir tėveliams linkiu išlikti tvirtiems ir tikėti – savimi, savo mažu vaikučiu, kuris sukėlė tiek rūpesčių… Tikėti, kad viskas praeis, ir toliau bus tik gerai. Nesuteikite lengvatų ir išlygų tiems vaikučiams, kurie atrodo silpnesni ir gležnesni tik dėl to, kad gimė anksčiau – jie tokie patys, kaip ir kiti vaikai. Neribokite jų veiklos ir nebijokite pačios imtis naujų iššūkių, kelionių, užsiėmimų! Dukrytei dar tik metukai, bet mes jau ilsėjomės Graikijoje, svečiavomės Airijoje, o keliavome į Lietuvą švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Būkite laimingi, visi tėveliai, sulaukę anksčiau gimusių vaikučių. Juk jie skubėjo pas mus žinodami, kad esame stiprūs ir labai jų laukiame!
RAMUNĖS ISTORIJA
Ramunės dukrytė gimė 27 nėštumo savaitę ir svėrė 1250 g.
Nėštumas ėjosi puikiai, didžiavausi greitai didėjančiu ir apvalėjančiu pilvuku. Lankiausi privačiame kabinete, kas mėnesį su vyru lėkdavome į pasimatymą su pilvuko gyventoju. Apžiūros praeidavo sklandžiai, tyrimų rezultatai būdavo geri. Tiesa, spaudimas kiek padidėjo, bet ne tiek, kad skirtų kokių vaistų. Paskutinio vizito metu 26 savaitę gydytoja nustatė per didelį vandenų kiekį. Nors normą viršijo nedaug, tačiau gavau siuntimą į Antakalnio klinikas atlikti ultragarso tyrimą. Gydytoja paaiškino, jog tai gali būti dėl fiziologinių moters ypatybių arba dėl esančios infekcijos.
Klinikose nuramino, kad „į vandenų normas dar telpu“, tiesiog jų šiek tiek daugiau nei paprastai būna. Be to, ir CRB baltymas infekcijos nerodė. Šito streso nauda tik tokia, jog pagaliau įsitikinome, kad laukiame dukrytės.
***
Kiekvieną savaitę pilvuką buvo vis sunkiau nešti, daugelis nepažįstamų žmonių klausė, kada man jau gimdyti, nors ėjo tik šeštas mėnuo. Kartą vaikštinėdama prekybos centre pajutau, kaip bėga vandenys. Iš pradžių nesupratau, maniau – gal vaikutis į pūslę įspyrė. Tačiau tai nesiliovė, kol galiausiai išskubėjome su vyru į ligoninę. Gydytojų diagnozė buvo šokiruojanti – teka vandenys, gimdysite, šansų išaugoti vaikutį nedaug, bet yra.
Norėjosi pabusti iš šio košmaro, bet reikėjo susitaikyti, kad tai vyksta su manimi. Reikėjo nusiraminti, nes svarbu buvo ištempti dvi dienas, kad neprasidėtų savaiminė gimdymo veikla. Per tas dienas turėjo subręsti mūsų dukrytės plaučiukai. Kai vyras pasakė, kad džiaugiasi, jog greičiau pamatys dukrytę, dingo pusė streso. Mums pavyko, ir po poros dienų gydytojų konsiliumas nusprendė, kad laikas priimti mažąją coliukę, kuri net buvo pasiruošusi gimti ir gulėjo galvyte į apačią. Mažoji pilvuke prabuvo 27 savaites ir 6 dienas.
Nors gydytojai patarė gimdyti natūraliai, tačiau sąrėmiams stiprėjant silpo mažiukės širdies tonai, tad buvo priimtas sprendimas atlikti cezario operaciją. Dukrytė gimė 1250 g svorio ir 37 cm ūgio.
***
Neišnešiojimo priežastis buvo infekcija, bet kokia, kaip, ar buvo įmanoma anksčiau ją aptikti – liko neaišku. Pasak gydytojų, kai pradedamas gydymas antibiotikais, sunku ką nustatyti. Paminėjo, kad tai greičiausiai virusinės kilmės infekcija, nes net treji antibiotikai sunkiai ją įveikė. Tuos pačius antibiotikus gavo ir Aistėja, nes gimė, turėdama tą pačią infekciją.
Tikimybė, kad dukrytė išgyvens, buvo 50 proc., nes gimė ir neišnešiota, ir dar turėdama stiprią infekciją. Daugiausia negatyvios informacijos teko vyrui, buvo išvardinti visi galimi sutrikimai: invalidumas, paralyžius, aklumas, silpnaprotystė ir panašiai. Kadangi vyras visa širdim tikėjo, kad mūsų dukrytė sveika, tokias kalbas praleido pro ausis. Toks jo begalinis tikėjimas nuramino ir mane, be to, tuo metu svarbiausia buvo stebuklingi pieno lašai.
***
Pienukas – tai buvo viskas, ką aš galėjau duoti savo dukrytei. Nors dukrytė gimė neišnešiota, tačiau pienuko buvo sočiai, jį sugirdydavo per zondą, aišku – tik kelis mililitrus. Kiekvieną dieną pridėdavo po mililitrą ir stebėdavo, ar gerai virškina. Nunešusi pienuką ilgai žiūrėdavau į savo kūdikėlį, tokį trapų, o kartu ir stiprų stiprų, nes kovojo už gyvybę, už gyvenimą su mama ir tėte. Kiekvieną dieną jai šnibždėdavau, kad ji stipri ir sveika mergytė, ir mes greitai važiuosime namo. Pirmąją savaitę svoris krito, kaip ir visiems naujagimiams. Mažiausias dukros svoris – vos 990 g. Buvo galima suskaičiuoti visus šonkauliukus… Antrąją savaitę svoris pradėjo augt po 10-20 g kasdien.
Antakalnio ligoninėje praleidome 10 dienų, kol dukrytė sustiprėjo tiek, kad galėjo ją pervežti į Santariškių klinikas, kur laukė išsamesni specialistų tyrimai. Su dukryte įsikūrėme neišnešiotų naujagimių skyriuje. Norėčiau padėkoti visiems gydytojams ir specialistams, slaugos sesutėms, kurie rūpinasi neišnešiotukais coliukais. Visiems žmonėms, kurie aukojo per labdaringą LNK akciją, nes mūsų coliukė gulėjo viename iš trijų inkubatorių, kurie buvo nupirkti iš paaukotų pinigų.
Dukrytę apžiūrėjo širdies, galvos, akių, vaikų ligų, klausos specialistai, ir ne po vieną kartą, nes buvo svarbu sekti, ar viskas vystosi įprastai. Galiu pasidžiaugti, kad dukrytė sveikut sveikutėlė, gydytojų išvados džiugino kiekvieną kartą. Neramu buvo dėl Aistėjos akyčių, kaip žinia, tai silpniausia neišnešiotukų vieta. Ją apžiūrėjo keturis kartus. Net ir gydytojai buvo nustebę, kad mergytė tokia mažutė, o retinopatijos nėra. Laimei nebuvo ribų.
Ligoninėse praleidome lygiai du mėnesius. Kiekvieną dieną dukra augo ir stiprėjo. Matyt, ji labai namo norėjo, į savo lovytę. Apie 33 savaitę dukra išmoko valgyti iš buteliuko, o kai perkopė 2 kg ribą, mus išleido namo!
***
Kasmet apie 5 proc. naujagimių gimsta neišnešioti. Šia istorija norėjau pasidalinti dėl to, kad įkvėpčiau vilties ir tikėjimo kitoms mamytėms – likimo draugėms. Svarbiausia tam mažam gumulėliui jausti tėvų ramybę ir meilę, pasitikėti specialistų profesionalumu. Nekaltinti savęs, nesigraužti. Kiekvienas kūdikėlis yra stebuklas ir kiekvienas, matyt, pasirenka savo laiką ateiti į šį pasaulį. Baigti norėčiau klasės draugės mielais širdžiai žodžiais: „Taip jau gamtos sudėliota, kad tik iš pačių mažiausių giliukų išauga ypatingi ir galingi ąžuolai!“
Beje, prieš mėnesį susilaukėme sūnaus Martyno. Kūdikėlį išnešiojau iki 39 savaitės. Daug šeimų, auginančių neišnešiotuką, bijo susilaukti daugiau vaikelių, kad nereikėtų vėl patirti tą patį. Mūsų patirtis gal įkvėps vilties ir tikėjimo.
JIE KABINASI Į GYVENIMĄ MAŽYTĖMIS RANKELĖMIS
Apie neišnešiotus naujagimius pasakoja LSMU MA Neonatologijos klinikos vadovė dr. Rasa Tamelienė
Storos ligos istorijos. Gydytoja varto ant stalo padėtą ligos istoriją. Tai istorija mergytės, kuri gimė 25 savaičių gestacijos amžiaus ir išbuvo ligoninėje kelis mėnesius. Išties neišnešiotukai – ypatingi pacientai, reikalaujantys didelio dėmesio, priežiūros ir globos. Mažyčio kūdikėlio ligos istorija atrodo kaip storiausias tomas – tiek joje užfiksuota procedūrų, diagnozių, konsultacijų, intervencijų… Ir vis dėl to neišnešiotukai kabinasi į gyvenimą savo mažutėmis rankelėmis – pradeda patys kvėpuoti, žįsti krūtį ir palengva po ilgo laiko išleidžiami namo.
Neišnešioti naujagimiai – tai kūdikiai, gimstantys nuo 22 iki 37 savaičių gestacinio amžiaus. Kuo mažesnio svorio gimsta naujagimis, tuo intensyvesnės ir didesnės jam reikia pagalbos.
Statistika. Statistikos duomenimis, kasmet gimstančių neišnešiotų naujagimių skaičius kinta nežymiai (JAV per pastaruosius dešimtmečius didėja) – apie dešimtį pastarųjų metų Lietuvoje iš 1000 gimstančių kūdikių 6 yra neišnešioti, o pasaulyje iš 10 naujagimių vienas gimsta neišnešiotas.
Kauno klinikose gimdo daug moterų, turinčių rizikos veiksnių, tad čia gimsta maždaug 15 proc. neišnešiotukų. Modernėjančios technologijos, tobulėjanti medicina leidžia išsaugoti ir pagydyti vis mažesnio svorio naujagimius – vis daugiau pačių mažiausių gyvybių išsaugoma. Neišnešiotų naujagimių mirtingumas nuo 2000 m. Lietuvoje sumažėjęs gana pastebimai: 22-23 savaičių gimusių naujagimių mirtingumas sumažėjęs 13 proc., 24-25 savaičių – 6 proc., 26-27 savaičių – 13 proc., 28-31 savaitės naujagimių – 3 proc. Panašiai yra visame pasaulyje.
Neišnešiotumo priežastys. Priežasčių, kodėl dalis naujagimių gimsta neišnešioti, yra daug. Priešlaikinį gimdymą gali lemti įvairios motinos ligos ir nėštumo patologija (preeklampsija, polihidramnionas, lyties organų displazijos, placentos atšoka, neurohormoniniai sutrikimai, cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos). Jei moteris nešioja du ir daugiau kūdikių, tokie nėštumai irgi dažnai baigiasi per ankstyvu gimdymu.
Naujagimiai per anksti gali gimti ir dėl chromosominių bei genetinių anomalijų. Stresas, netinkamas gyvenimo būdas, sunkus darbas, mamos amžius iki 16 metų ir virš 35 metų irgi turi įtakos gimdymui per anksti.
Neišnešiotas naujagimis iš ligoninės gali vykti namo tada, kai pats kvėpuoja, gali pats žįsti iš krūties, pats gulėti lovytėje, pats reguliuoti šilumą, kai visiškai nebegresia gelta (organizme esantis bilirubinas neviršija normos). Žinoma, tai priklauso ir nuo svorio, kurio gimsta neišnešiotukas, bei gestacijos amžiaus. Dažniausiai naujagimis jau gali vykti namo iš ligoninės 34-35 gestacijos savaitę. Labai svarbus bilirubino kiekis – kartais naujagimis pats jau žinda, ir jo kūnas gali palaikyti šilumą, tačiau vykti namo negali dėl geltos, kol ji nėra iki galo išgydyta.
Neišnešiotukų problemos. Neišnešioti naujagimiai, gimę per anksti, susiduria su daugybe problemų – jų kūnai patys nereguliuoja temperatūros, todėl reikia geros terminės aplinkos, mažiausieji gimę patys nemoka valgyti, nes neturi čiulpimo reflekso. Neišnešiotukai patys tinkamai nekvėpuoja, nes jų plaučiuose trūksta surfaktanto – medžiagos, palaikančios plaučius išsiplėtusius. Plaučiai visiškai subręsta tik 34 savaičių, todėl, jei gimdymas įvyksta iki šio laiko, plaučiai brandinami hormonais. Neišnešiotukų aštresnė gelta, dėl kvėpavimo centro nebrandumo gali įvykti apnėjos-kvėpavimo sustojimų, gali būti ne iki galo užsidaręs arterinis latakas – kraujagyslė, kuri reikalinga naujagimiui dar būnančiam mamos įsčiose, tačiau kai gimsta, ji turėtų užsidaryti. Kadangi gimsta per anksti, šis latakas nebūna užsidaręs, dėlto naujagimis gali susidurti su kvėpavimo problemomis. Jei nepavyksta šios problemos išspręsti vaistais, arterinis latakas uždaromas chirurginiu būdu. Neišnešioti naujagimiai susiduria su retinopatija, kai dėl kraujotakos sutrikimo akių dugne vystosi išemija ir gali atšokti tinklainė, o tai gali lemti aklumą. Dėl šios priežasties visus neišnešiotukus konsultuoja akių ligų gydytojai. Jei išsivysto retinopatija, negydoma ji gali baigtis aklumu.
Patarimai mamoms. Mamoms, kurios susilaukia neišnešiotukų, visų pirma patarčiau neišsigąsti – reikėtų klausyti gydytojų nurodymų, bendrauti su vaikų slaugytoja ir įgauti kuo daugiau patirties, kad viską būtų galima atlikti pačiai. Priminčiau apie mamos pieno naudą ir svarbą. Motinos pienas – tie aukso lašai, kurie saugo neišnešiotukus nuo infekcijos, nes infekcijoms jie labai imlūs. Mamos turėtų stengtis kuo daugiau tų lašelių nešti savo vaikui.
Antra, neišnešiotukams sveikti labai svarbus naujagimio ir motinos ryšys. Naudinga, kai nuogas mažylis guli ant nuogos mamos krūtinės. Tokį ryšio būdą galima taikyti net ir tada, kai vaikučiui skirta deguonies terapija, taip pat labai mažo svorio naujagimiams. Žinoma, personalas turi mamą pamokyti ir jai pagelbėti, tačiau tą galima atlikti net ir reanimacijos skyriuje. Įrodyta, kad kai vaikas guli ant mamos krūtinės, jis greičiau subręsta, geresnis jo ryšys su mama, jam mažiau skauda per procedūras (jeigu jos atliekamos gulint ant mamos krūtinės), širdies dūžių dažnis ir kvėpavimas geresni, mažiau kvėpavimo sustojimų.
Svarbu klausyti nurodymų, mažiau tikėti internete skelbiamomis tiesomis, nes pasitaiko labai daug mitų. Mes, medikai, pastebime, kad šiuolaikinės mamos gerai informuotos, apsiskaičiusios, tačiau viešojoje erdvėje publikuojama daugybė nebūtų dalykų. Populiariausi mitai – kad negalima vaiko supti, esą pripras, negalima kirpti nagų, o reikia nukramtyti. Tokie mitai mediciniškai niekuo nepagrįsti. Kartais iš namų į ligoninę atvežami neprausti naujagimiai… Maudyti naujagimį reikia būtinai! Net ir neišnešioti naujagimiai maudomi reanimacijos skyriuje.
Mažylių slauga. Neišnešiotiems naujagimiams reikia tylos ir tamsos, todėl reanimacijoje inkubatoriai užklojami apklotukais – stengiamasi imituoti gimdą. Vaikučiams daromi lizdeliai, kad jie turėtų kaip atsiremti su kojytėmis ir galvyte, kad būtų kuo panašiau į natūralią aplinką, personalas stengiasi kalbėti tyliai. Tamsoje geriau vystosi neišnešioto naujagimio akytės.
Kauno klinikose veikia ambulatorinis kabinetas, kur naujagimiai, gimę mažesnio nei 32 gestacijos savaičių amžiaus, mažesnio nei 1,5 kg svorio arba sirgę, atvyksta iš namų. Šiame kabinete stebimas jų psichomotorinis vystymasis, jeigu reikia, kūdikiai siunčiami specialisto konsultacijai. Į šį kabinetą galima registruotis tel. 8*37 326556, kabinetas dirba kasdien nuo 12 iki 16 val. Jame dirba gydytojai neonatologai, vieną kartą per savaitę konsultuoja raidos specialistė.
Kalbėjosi Eglė Žemaitienė
„Mamos žurnalas“
Labai idomi istorija. Mano sesuo pagimdė neišnešiotukę mergytę ir susidūrė su didžiausia problema, tada dar nelabai buvo drabužių ankstukams. Drabužiai anstukams visi vis tiek per dideli, vienintelė vieta, kuri nenuvylė, buvo „Drabužiai vaikams internetu” http://www.drabuziai-vaikams-internetu.lt/neisnesiotukas