Kėdainiuose gyvenančiai Renatai dabar 33-eji, ji trimetės Paulinos mama. Sako, jog yra paprasta šeima ir jų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų.
Niekuo, jei neprisiminsime fakto, kad Renata jau 15 metų gyvena su donoro inkstu, ir sugebėjo pastoti, išnešioti ir pagimdyti vaikutį. Tokių moterų Lietuvoje yra vos kelios.
Liga užklupo vaikystėje
Renatai buvo 11 metų, kai ji susirgo inkstų uždegimu, perėjusiu į lėtinę ligą. Kėdainiuose gyvenančiai mergaitei reikėdavo nuolat vykti į Kauną dializuotis. Dėl tokios sveikatos būklės ji negalėjo lankyti mokyklos, mokytojai ateidavo į namus. Tačiau Renata dėl to nedarė tragedijos: „Kai esi jaunas, viską priimi, tarsi taip ir turėtų būti“. O paskutinėje klasėje Renata sulaukė žinios, kad atsirado tinkamas inksto donoras, ir jai būtina tą pačią dieną atvykti transplantacijos operacijai į Vilnių. Paryčiais sėkmingai buvo atlikta operacija. Merginai buvo pasakyta, kad nuo šiol jos savijauta bus kur kas geresnė, tačiau teks laikytis tam tikrų sąlygų – beveik nevartoti alkoholio, atsisakyti tam tikrų produktų, kasdien gerti vaistus, kurie slopina imunitetą, kad organizmas neatmestų svetimo inksto. Tačiau nebereikės dializuotis ir riboti skysčių – Renata sako, kad tuos metus, kol laukė donoro organo ir turėdavo dializuotis, labai nelengva būdavo ištverti tą nuolatinį troškulį, mat per dieną leidžiama išgerti mažiau skysčių, negu norisi. Po tokios operacijos žmogus negali kelti didelio svorio, daugiausia 3–4 kilogramus, o pirmaisiais metais – tik 2 kilogramus.
„Sėkmingai sveikau po operacijos ir buvo keista priprasti, kad dabar galiu gerti kiek noriu, maža to – reikėdavo išgerti daugiau, negu norisi. Gydytojai man leido valgyti beveik viską, tik saikingai. Ir druskos truputį galiu dėti į maistą, ir prieskonių. Tik česnakų mano „svečias“ inkstas nepripažįsta, suvalgius patiekalo su česnakais, iš karto ima mausti inkstą“, – pasakoja moteris. Ryte ir vakare, tuo pačiu metu, ji privalo išgerti po tabletę, kad inkstas nebūtų atmestas.
Po transplantacijos operacijos gydytojai pasakė, kad kurti šeimą mergina galės, bet vaikų gimdyti tikrai nerekomenduojama. Tačiau bėgo metai, Lietuvoje porai moterų su persodintais inkstais pavyko sėkmingai susilaukti vaikelių.
Renata su būsimuoju vyru susipažino pas draugus, gimtuosiuose Kėdainiuose. „Neslėpiau, kad gyvenu su donoro inkstu. Ką čia nuslėpsi – juk visi draugai žinojo mano būklę. Tačiau girdėjau, kad viena moteris Kaune savo vyrui net nepasakė, kad turi donoro inkstą, kol nepagimdė“, – stebisi Renata.
Su vyru Viktoru jie nuvyko pas puikią specialistę, trečio lygio nefrologę Loretą Vareikienę pasitarti, ar įmanoma planuoti vaikus. Gydytoja pasakė: šaunu, bandykite. Renatai patarė kurį laiką saugotis, kol organizmas išsivalys nuo vaistų, o vartotus imunitetą slopinančius vaistus pakeitė silpnesniais.
Po pusmečio Renata pradėjo lauktis. „Manau, jaučiausi taip pat, kaip ir visos nėščiosios, porą mėnesių pykino, paskui savijauta pagerėjo. Gydytojai nebuvo davę jokių ypatingų nurodymų dėl maisto ar gyvenimo būdo. Tačiau labai atidžiai stebėjau savo ir vaikelio būklę. Jei tik pastebėdavau, kad judesiukai sulėtėjo, iškart vykdavau į polikliniką pasitikrinti.
Pirmus mėnesius vaisius vystėsi pagal visas normas. Aš pati svorio priaugau labai nedaug. Tačiau nėštumo viduryje nepavyko pasisaugoti, porą kartų peršalau ir prasidėjo inkstų uždegimas. Pajutau, kad vaikelis beveik nebejuda. Apimta siaubo greitai nuvykau pas Kėdainių medikus, o jie iškart išvežė mane į Kauno klinikas. Peršalimas sukėlė kitų komplikacijų – atšoko placenta, tekėjo vaisiaus vandenys, tad neliko nieko kita, kaip viduryje nėštumo atlikti cezario pjūvį. Dar porą dienų pragulėjau prijungta prie lašelinių, kol gydytojai vaistais brandino būsimo kūdikio plaučiukus, o trečią dieną padarė cezarį.
Kai vakare atvažiavo vyras, vaikelis jau buvo išneštas į reanimaciją. Tėtis pirmasis pamatė Pauliną. Ji svėrė vos 462 gramus, odelė buvo tamsiai raudona… Nors po operacijos medikai man sakė, kad yra tikimybė 50:50, kad ji išgyvens, bet vyrui gydytojai vilčių teikė kur kas mažiau. Pasakė, kad yra maždaug 20 procentų tikimybė, kad kūdikis gyvens. Man atrodo, kad tuo metu mūsų Paulina buvo pats mažiausias neišnešiotukas Lietuvoje. Mat per keletą dienų mergytė numetė dar 20 gramų, liko 440 gramų… Aš ją pamačiau trečią gyvenimo dieną. Odelės raudonumas buvo šiek tiek išblėsęs, bet jau tokia mažulytė!
Pirmas dienas net ant rankų savo dukrytės negalėjau paimti, gulėjo visa apraizgyta laideliais, intubuota.
Bet mūsų mažylė labai stipriai kabinosi į gyvenimą. Gydytojai sako, jei tai būtų buvęs berniukas, kažin, ar viskas būtų pasibaigę taip sėkmingai. Mergaitės apskritai ištvermingesnės. Mūsų Paulina jau trečią dieną pradėjo kvėpuoti pati, intubuoti reikėjo tik pirmąsias dienas. Tada jau leido man, labai kruopščiai nusiplovus rankas, prisiliesti prie mažylės. Reikėjo labai saugotis virusų, nes neišnešiotukai beveik neturi imuniteto. Saugojomės, tačiau vis dėlto nepavyko nuo visko apsisaugoti. Paulinai išsivystė kažkokia kraujo infekcija, teko perpilti kraują.
Paskui tyrimai parodė, kad mergytė yra užsikrėtusi ir citomegalo virusu. Mano organizme šio viruso nerado, vadinasi, jis prisikabino jau gimus. Moterys po organų transplantacijos operacijos negali pačios maitinti kūdikių. Dar planuojant nėštumą, nefrologė buvo pasakiusi, kad jei turėsime vaikų, jie bus maitinami mišinėliu. Mat imunitetą slopinantys vaistai, kuriuos aš privalau kasdien gerti, gali pakenkti vaikui. Tad Paulina kabinosi į gyvenimą, maitindamasi mišinėliu“, – sako Renata.
Kai mergytę išleido iš ligoninės, ji svėrė jau beveik 3 kilogramus. Neišnešiotukų skyriuje teko pragulėti 4 mėnesius, o namo į Kėdainius šeima parvyko tuo metu, kada buvo numatytas normalus gimdymo terminas. Renata ir Viktoras sako, jog važiuodami namo jautėsi labai laimingi, bet ir drebėjo širdis – ar tikrai pavyks patiems prižiūrėti mergytę? Mat bet koks aplinkos pakeitimas jai būdavo didelis išbandymas, net perkėlimas iš vienos palatos į kitą ligoninėje. Nuogąstavimai pasitvirtino. Po savaitės namuose vėl teko gultis į ligoninę. Valgydama mažylė įtraukė mišinuko į plaučius, ir išsivystė abiejų pusių plaučių uždegimas.
„Pirmus metus saugojomės virusų ir bakterijų kaip įmanydami. Ir aš pati vaistais nuolat slopinu savo imunitetą, ir dukrytė, gimusi tokia coliukė, jo neturėjo. Kai paskambindavo pažįstami, kad norėtų ateiti mūsų aplankyti, pirmus mėnesius prašėme to nedaryti. O vėliau iš karto klausdavome: ar tikrai nesergate, esate absoliučiai sveiki? Nei sloguojančių, nei kosėjančių negalėjome priimti“, – sako Renata.
Mama negalėjo kilnoti sunkių svorių, bet kaip tyčia dukrytė gimė tokia mažutė, kad pirmus mėnesius jos nešiojimas Renatai nekėlė jokių problemų. 10 mėnesių coliukė pradėjo vaikščioti, įsikibusi į ranką, o sulaukusi metukų žengė pirmuosius žingsnius savarankiškai.
Kaip auga Paulina
Neišnešiotukais vadinami vaikai, gimę iki 36 nėštumo svaitės. O Paulina pilvelyje išgyveno vos 24 savaites. Taip anksti gimusiems vaikeliams yra daugybė rizikos veiksnių – dažnam tenka atlikti širdelės operacijas, gresia apakimas, kurtumas, gali išsivystyti vandenė. Gydytojai, prižiūrintys coliukę Pauliną, sako, jog visi šie dalykai paprastai išlenda iki trejų metų. Paulinai po mėnesio sukaks treji, ir blogos prognozės, regis, nepasitvirtina. Kuo vaikas didesnis, tuo mažiau tikimybės, kad pasireikš minėtos komplikacijos. Savo svoriu ir ūgiu mergytė baigia prisivyti bendraamžius. Vienintelė varginanti liga – astma. Kvėpavimo organai yra Paulinos „Achilo kulnas“, nes peršalimas gresia astma ir bronchitais.
Tačiau kas metai ji vis stiprėja, serga rečiau, ne taip sunkiai. „Kartais net pamirštu tą pirmųjų metų siaubą, kai nuolat drebėdavome dėl vaiko gyvybės. Prisiminimai sukyla tik žiūrint filmuotą medžiagą, kaip mes maudome ar pervystome mažytę Pauliną. Ji pati labai mėgsta žiūrėti tuos „filmus“ apie save.
Esame labai dėkingi visiems mus prižiūrėjusiems gydytojams: Antanui Pužui, Ritai Kregždienei bei visam neonatologijos skyriaus personalui“, – sako Renata.
Šis tas įdomaus:
*Pirmoji pasaulyje inksto transplantacijos operacija sėkmingai atlikta 1953 metais Paryžiuje.
* Lietuvoje pirmąkart inkstas persodintas 1970 metais.
* Lietuvoje gyvena 3 moterys, kurios po inksto persodinimo operacijos susilaukė vaikų. Tokie atvejai reti visame pasaulyje.
„Mamos žurnalas“
