Gustės gydymo istorija prasidėjo, kai mergaitei buvo vos dešimt mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio įprasti peršalimo simptomai netruko komplikuotis – liga progresavo, išsivystė plaučių uždegimas, o vėliau ir hemolizinis ureminis sindromas – reta, bet sunki liga, pažeidžianti inkstus ir kraują. Dėl šios ligos mergaitei išsivystė inkstų nepakankamumas. Kauno klinikose, prieš pat žiemos šventes, vos penkerių metų Gustei atlikta gyvoji inksto transplantacija – organo donore tapo jos mama Deimantė.
Kūdikystėje susirgusi ir Kauno klinikose praleidusi keturis mėnesius, Gustė grįžo namo, tačiau liga apie save priminė nuolat – kasdieniai vaistai, kraujospūdžio kontrolė ir nuolatinė medikų priežiūra tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Laikui bėgant, nepaisant taikyto gydymo, inkstų funkcija ėmė blogėti. „Atsirado nuolatinis kraujo valymo poreikis, todėl buvo pasirinkta peritoninė dializė – tuo metu tinkamiausias sprendimas mažam vaikui. Inkstų transplantacija tuomet dar nebuvo galima dėl gretutinių sveikatos problemų, todėl gydymas vyko kantriai, žingsnis po žingsnio, nuolat galvojant apie ateitį“, – paaiškina Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytoja vaikų nefrologė dr. Diana Dobilienė.
Mintis apie inkstų transplantaciją šeimos neapleido. Kai tik atsirado galimybė, Gustės mama išsakė norą tapti inksto donore savo dukrai. „Mamos ir mergaitės kraujo grupės sutapo, imunologiškai inkstas tiko. Atlikus išsamius tyrimus, po eilės specialistų konsultacijų, kontraindikacijų donorystei nenustatyta. Kadangi mama buvo tinkama donorė, kiti šeimos nariai tirti nebuvo – priimtas sprendimas, kad donore taps būtent ji“, – paaiškina Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė doc. Kristina Petrulienė, parengusi Deimantę tapti inksto donore.
Gydytoja pažymi, kad gyvoji inkstų donorystė leidžia sutrumpinti laukimo laiką transplantacijai, išvengti ar sutrumpinti dializės laikotarpį, prailginti transplantuoto inksto veikimo trukmę ir greičiau sugrįžti į aktyvų gyvenimą. Be to, inkstas iš gyvo donoro paprastai pradeda veikti iš karto, tuo tarpu po transplantacijos iš mirusio donoro kartais pasitaiko uždelsta transplantuoto inksto funkcija ir pacientui dar kurį laiką gali prireikti dializės procedūrų. „Recipientams tai dažnai reiškia ne tik sveikatos pagerėjimą mediciniškai, bet ir reikšmingą psichologinį palengvėjimą – galimybę planuoti ateitį be nuolatinės priklausomybės nuo dializės“, – sako doc. K. Petrulienė.
Džiugi žinia, kad mama gali būti donore, tapo naujo etapo pradžia, kuriame susijungė šeimos ryšys ir aukščiausio lygio medicininis profesionalumas. „Nekilo nė menkiausios abejonės, ar noriu būti inksto donore savo dukrai. Dėl savęs nebijojau ir mažiausiai apie save galvojau – mintyse buvo tik Gustė ir jos sveikata“, – atvirauja mergaitės mama Deimantė.
Inksto transplantacija vaikui – itin sudėtingas procesas, reikalaujantis daugiadalykės komandos darbo ir individualaus požiūrio. „Vaikas nėra sumažintas suaugęs žmogus – kiekvienas sprendimas turi būti pritaikytas augančiam organizmui. Gustės atvejis buvo išskirtinis ir dėl mažo kūno svorio, ir dėl ilgą laiką neveikusios šlapimo pūslės, kurios funkciją teko atkurti dar iki transplantacijos“, – paaiškina dr. D. Dobilienė.
Mergaitė dvejus metus neturėjo šlapimo, todėl šlapimo pūslė buvo susitraukusi ir praradusi elastingumą. „Derinant medikamentinį ir chirurginį gydymą bei nuoseklų mamos įsitraukimą, per įvestą Foley kateterį tris kartus per dieną suleidžiant specialų tirpalą ir palaipsniui didinant jo kiekį, pavyko atkurti šlapimo pūslės veiklą ir padidinti jos tūrį nuo vos 20 iki 100 mililitrų“, – pasakoja gydytoja.
Prof. Mindaugas Jievaltas, Kauno klinikos Urologijos klinikos vadovas, atlikęs inksto paėmimo operaciją iš Gustės mamos, pažymi, kad transplantacija vis dėlto iškart negalėjo būti atlikta dėl donorės sveikatos būklės. „Pirmojo ištyrimo metu kraujo tyrimuose buvo nustatytas padidėjęs kepenų fermentų kiekis. Atliekant gyvąją inksto donorystę pirmiausia svarbu nepakenkti ir nepabloginti donorės sveikatos, todėl buvo nuspręsta transplantaciją atidėti“, – paaiškina profesorius.
Po pusmečio paskirtą operacijos dieną sklandžiam rezultatui itin svarbus buvo sinchroniškas skirtingų sričių specialistų darbas. Kol iš mergaitės mamos buvo paimamas inkstas, tuo pat metu ruošta mažosios pacientės pilvo ertmė, kad transplantacija vyktų kuo greičiau ir būtų maksimaliai sutrumpintas inksto išemijos laikas.
Deimantei inkstas buvo paimtas minimaliai invaziniu būdu – atlikta laparoskopinė nefrektomija. Šios operacijos metu inkstas pašalinamas per nedidelius pjūvius, taip sumažinant pilvo sienos traumavimą ir paliekant mažiau matomus randus. „Išimtą inkstą specialiais tirpalais paruošėme transplantacijai ir perdavėme kitai komandai, kuri jį persodino mergaitei“, – pažymi prof. M. Jievaltas.
Mergaitei inkstą transplantavęs doc. Artūras Kilda, Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos Vaikų urologijos sektoriaus vadovas, teigia, kad operacija praėjo sėkmingai, nors iššūkių buvo daug – mergaitės pilvo ertmė buvo maža, o mamos inkstas užėmė daugiau nei trečdalį Gustės pilvo. „Taip pat mergaitė turėjo ir kitų gretutinių ligų bei anksčiau atliktų operacijų. Vis dėlto persodintas inkstas pradėjo veikti dar operacijos metu, o tai tapo labai svarbiu ženklu tiek medikams, tiek šeimai“, – sako doc. A. Kilda.
Operacijoje dalyvavo ir gydytojas kraujagyslių chirurgas, nes suaugusio žmogaus inkstas ir jo kraujagyslės yra kelių centimetrų skersmens, o vaiko kraujagyslės – vos kelių milimetrų. Pagrindinė užduotis buvo itin tiksliai parinkti jungčių vietas ir sujungti skirtingo dydžio kraujagysles. Pasak Kauno klinikų Širdies centro Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vadovo doc. Lino Veličkos, tokios jungtys atliekamos naudojant optinį padidinimą ir labai plonus siūlus, nes net menkiausia paklaida gali turėti lemiamos reikšmės transplantuoto inksto veiklai.
Šiandien mergaitė jaučiasi gerai – vaikšto, žaidžia ir džiaugiasi paprastais, bet jai labai svarbiais dalykais: galimybe gerti vandens tiek, kiek nori, ir valgyti tai, ką mėgsta. „Ypatingai jaudinančios akimirkos – kai vaikas pats dėkoja mamai už padovanotą inkstą ir žada jį saugoti bei mylėti“, – pasakoja Gustę prižiūrinti gydytoja nefrologė.
Organo transplantacija vaikų amžiuje – sudėtingas procesas, reikalaujantis kruopštaus ir glaudaus komandinio darbo. Gustės istorijoje dalyvavo įvairių sričių specialistai: vaikų ir suaugusiųjų gydytojai nefrologai, urologai, kardiologai, vaikų ir kraujagyslių chirurgai, radiologai, anesteziologai-reanimatologai, slaugytojai, Laboratorinės medicinos klinikos specialistai, atliekantys imunologinius tyrimus. Ne mažiau svarbus šio proceso dalyvis – ir vaiko šeima, kartu su medikais einanti visą gydymo kelią.
Tokios istorijos tampa įmanomos tik tada, kai susijungia šeimos pasitikėjimas ir ilgametė gydytojų patirtis. Gustės istorija – tai ne tik medicininė sėkmė, bet ir labai stiprus liudijimas apie mamos meilę, kantrybę ir viltį.
„Šiuo metu mergaitė dar gali iki galo nesuprasti, kas įvyko, tačiau tikiu, kad užaugusi jaus begalinį dėkingumą mamai. Šis ryšys jas lydės visą gyvenimą, o Deimantė visuomet nešiosis jausmą, kad dukrai suteikė ne tik gyvybę, bet ir galimybę gyventi visavertį gyvenimą“, – pažymi prof. M. Jievaltas.
Deimantė atvirauja, kad buvo akimirkų, kai bijojo kvėpuoti ir nežinojo, ar ateis rytojus. „Tada buvote jūs – su ramybe akyse, tvirtomis rankomis ir širdimi, pilna žmogiškumo. Jūs ne tik gydėte – jūs saugojote mūsų dukros gyvenimą. Dėl jūsų ji šiandien čia, o mes galime ją apkabinti. Ačiū už stebuklą, kurį vadiname gyvenimu“, – sako Gustės mama.
Pirmoji inksto transplantacija vaikui Kauno klinikose buvo atlikta prieš 21 metus. Per šį laikotarpį daugiadalykės komandos profesionalumas ir sukauptos žinios leido pasiekti išskirtinių rezultatų transplantologijos srityje, gelbstint pacientų gyvybes. 2024 metais Kauno klinikose trejų metų berniukui inkstą padovanojo jo tėtis – tai buvo pirmasis toks atvejis tiek Kauno klinikose, tiek Lietuvoje, kai inkstas gyvosios transplantacijos metu persodintas tokiam mažam vaikui. Šiuo metu Lietuvoje inksto transplantacijos laukia trys vaikai.
Kauno klinikų informacija
